Įstaigoje patyrė prievartą
R. Martino negalią lėmė gimdymo trauma – žnyplėmis buvo suspausta jo galva, pažeistos smegenys, viena akis. Jo mamai buvo pasakyta, kad kūdikis bus „protiškai atsilikęs“, ir patarta jo atsisakyti – tai buvo labai įprasta 1957 metais, kai berniukas gimė. Jis pateko į globos įstaigą ir 27 metus keliavo iš vienos institucijos į kitą. Robertas atvirai kalba apie tai, kad globos įstaigoje (vienoje iš jų buvo 1500 žmonių) į jį nebuvo žiūrima kaip į žmogų, niekas nepaisė jo poreikių ar teisių. Maža to, vaikas buvo fiziškai, emociškai ir seksualiai išnaudojamas.
Johno McRae knygoje „Tapti žmogumi“ R. Martinas pasakoja, kad augdamas globos namuose neturėjo jokios privačios nuosavybės – net drabužiai visų buvo bendri. Jis sako atsimenantis, kaip jį maitino, padėjo apsirengti, bet niekas niekada jo neapkabino ir nepabučiavo. Visiems buvo pasakyta, kada eiti miegoti ir kokias pižamas vilkėti, moterims buvo draudžiama naudoti makiažą, kvepintis ar segėti auskarus, netgi praustis nebuvo leidžiama kada panorėjus. Robertą mušė šuns pavadėliu, šluotos kotu, arbatinuko laidu. Kartą už bausmę jis turėjo ilgas dvi valandas klūpėti ant malkų krūvos. R. Martinas nuolat girdėjo, kad yra sunkus, problemų keliantis vaikas. Per metus kartą ar du jis galėjo grįžti namo, bet santykiai nei su tėvais, nei su seserimi nebuvo šilti. Nenuostabu, kad vyras užaugo jausdamas nemažai pykčio.
Kai būdamas 15 metų jis kuriam laiką apsigyveno pas tėvus, turėjo rimtų elgesio problemų – buvo agresyvus, veldavosi į muštynes, vogdavo. Kurį laiką R. Martinas buvo globojamas ir dirbo intelekto negalią turintiems žmonėms skirtame centre. Čia iš pradžių jis taip pat buvo vadinamas probleminiu jaunuoliu, tačiau sutiko žmogų, pakeitusį jo gyvenimą. Įstaigos socialinė darbuotoja Alice Campbell paskatino savo pyktį nukreipti į aktyvumą siekiant savo teisių, išmokė tai daryti diplomatiškai. Nuo tada R. Martinas ėmė siekti pokyčių ne tik savo, bet ir visų negalią turinčių žmonių gyvenime.
Ėmė ginti neįgaliųjų teises
Pirmiausia Robertas ėmė ginti savo ir kitų bičiulių teises ūkyje, kuriame tuo metu dirbo. Jis surengė streiką, intelekto negalią turintys darbuotojai išdrįso pareikalauti geresnių darbo sąlygų. Protestas davė rezultatų. Prasidėjo pokyčiai – darbdavys suprato, kad ir intelekto negalią turintys žmonės turi savo nuomonę ir teises. Jau minėta socialinė darbuotoja A. Campbell padėjo jiems įsijungti į bendruomenės klubų ir organizacijų veiklas.
Robertui tuomet pirmą kartą atsivėrė sporto ir muzikos pasaulis. Jis sako, kad išeiti iš izoliacijos buvo kažkas nuostabaus – juk iki tol jaunuolis buvo tarsi įkalintas, neturėjo jokio supratimo apie muziką, net nežinojo, kad egzistuoja „The Beatles“ ar kad vyksta Vietnamo karas. „Mes nieko blogo nepadarėme, kodėl turime būti izoliuoti? Be mūsų vieninteliai žmonės, kurie taip izoliuojami, yra nusikaltėliai, jie būna kalėjime. Bet ką blogo aš galėjau padaryti, kai buvau mažas vaikas?“ – iki šiol su neteisybe negali susitaikyti R. Martinas.
Vyras nekaltina mamos, kad paliko jį globos namuose – buvo tokia visuomenė. Jis tik siekia, kad tokių institucijų iš viso nebeliktų. Nuo pirmojo jo organizuoto streiko pasikeitė labai daug. R. Martinas gyvena savarankiškai kartu su žmona, yra gerbiamas bendruomenės narys. Jis įsitikinęs, kad tik čia į jį žiūri kaip į žmogų. Institucijoje jis buvo lyg tuščia vieta.
Vyras rūpinosi ne tik savo aplinkoje gyvenančių neįgaliųjų sąlygomis, bet ir pradėjo važinėti po visą Naująją Zelandiją, siekdamas padėti žmonėms sužinoti savo teises, o visuomenei – suprasti, kodėl svarbu globą įstaigose pakeisti gyvenimu bendruomenėje. Jis tapo organizacijos „People First“ lyderiu, prasidėjo jo kelionės į užsienį. Pamažu Roberto idėjos sklido vis toliau. Jis įsitraukė į tarptautinių komitetų veiklą ir įkvėpė daug žmonių.
R. Martinas ragina visuomenę priimti intelektinių sunkumų turinčius vaikus, ypač turinčius didelių poreikių, kad nebūtų izoliuotos ištisos šeimos. „Mes tik žmonės, mums reikia jūsų pagalbos ir supratimo. Noriu, kad žmonės geriau mus pažintų, suprastų, būtų kartu su mumis. Ne už mūsų, ne prieš mus, bet kartu. Nesigėdykite mūsų, mes nekandame. Norime paprastų dalykų – teisę turėti darbą, teisę pasirinkti, kur gyventi, teisę nebūti išnaudojamiems“, – sako žmogaus teisių aktyvistas, išsikovojęs tai, kas iš jo atimta dar kūdikystėje, ir siekiantis padėti kitiems.
2016 metais R. Martinas buvo išrinktas JT Neįgaliųjų teisių komiteto nariu. Tai buvo istorinis įvykis – jis pirmas intelekto negalią turintis žmogus šiame komitete.
Kliūtys yra aplinkoje
JT Neįgaliųjų teisių komitetas siekia užtikrinti, kad šalys laikytųsi JT Neįgaliųjų teisių konvencijos principų. Komitetą sudaro gerbiami akademinės visuomenės nariai, teisininkai, politikai. R. Martinas į organizaciją atsinešė savo gyvenimo patirtį.
„Išsivadavęs iš 27 metų gyvenimo globos institucijoje, intelekto negalią turintis Robertas Martinas savo pavyzdžiu, žodžiu ir veikla skatina valstybes visiškai uždaryti globos institucijas, kurios per se atima asmens orumą ir savarankiškumą, ir sudaryti sąlygas intelekto negalią turintiems žmonėms lygiateisiškai gyventi savarankiškai ir dirbti drauge su visais žmonėmis bendruomenėje“, – sako JT Neįgaliųjų teisių komiteto narys prof. Jonas Ruškus, manantis, kad R. Martino, kaip eksperto, dalyvavimas komitete itin svarbus.
J. Ruškus džiaugiasi, kad intelekto negalia netrukdo R. Martinui aktyviai dalyvauti komiteto veikloje. Maža to, jis yra pirmas istorijoje intelekto negalią turintis žmogus, sėkmingai pirmininkavęs JT Neįgaliųjų teisių komiteto sesijai.
„Robertas puikiai supranta nagrinėjamas problemas, kelia labai gerus klausimus. Jis turi asmeninę asistentę, kuri jam padeda struktūruoti informaciją, planuoti veiklas. Ir, žinote, jokios negalios nėra! Taip yra tik todėl, kad jam sudarytos tinkamos sąlygos, apeinant specifines aplinkos kliūtis (pvz., informacijos gausa ir darbų greitis) ir padedant suprasti ir išsakyti savo nuomonę. Martino patirtis yra puikus pavyzdys, kad intelekto sutrikimas nėra kliūtis – kliūtys yra aplinkoje, kurias turime šalinti“, – įsitikinęs J. Ruškus.
