Nors jau buvome sutarę susitikti, pirmas tos dienos A.Judicko darbas buvo išsimaudyti ežere.
„Ateinu ir žiūriu – nuoga dama maudosi. Dar visai neblogai atrodanti. Įbėgau į vandenį lyg jos nematydamas. Jokio čia stebuklo. Aš ir pats dar nuogas maudausi“, – prasidėjusios dienos įspūdžiais dalijosi Algirdas.
Daugų ežeras, dar vadinamas Didžiuliu, jau gerokai atšalęs, bet kryždirbys dar kas rytą maudosi.
Po maudynių mėgsta po Daugų miestelį pasivaikščioti su vadinamosiomis šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis. Algirdo kaimynams jo barbenimas lazdomis į grindinį jau tapo rytinio gyvenimo dalimi.
Kartais jie net sunerimsta, jei kokį rytą neišgirsta barškančių „susiedo lazdų“.
Daugiau nei 30 metų sodybą ir dirbtuves turėjęs netoli Pivašiūnų esančiame Mickūnavos kaime, Algirdas prieš pusantrų metų nusipirko nedidelį namuką su erdviu kiemu Dauguose.
„Man šis miestelis seniai kelia sentimentus. Čia pas gimines vasarodavau vaikystėje ir paauglystėje, todėl ir nusprendžiau apsigyventi. Matyt, jau visam laikui“, – atviravo kryždirbys.
„Drįsčiau teigti, kad A.Judickas yra vienas geriausių kryždirbių šiandienėje Lietuvoje. Gal net geriausias. Geriausiu jį pavadinčiau dėl kelių priežasčių. Pirma, profesionalumo. Antra, natūralios senovės ir dabarties jungties“, – pristatydamas Alytaus rajone, Daugų miestelyje, įsikūrusį tapytoją ir kryždirbį A.Judicką jam skirtoje neseniai išleistoje knygoje teigia menotyrininkas Vidas Poškus.
Pirmojo kryžiaus su dviem gimtojo Padvariškių kaimo Alytaus rajone draugais Algirdas ėmėsi apie 1982 metus: „Buvau tapytojas. O dėl medžio kliedėjau seniai. Kai draugai pasiūlė daryti kryžių, sutikau nedvejodamas.
Mano tėvui priklausančiame miškelyje rankiniu pjūkleliu nusipjovėme tvirtą ąžuolą ir ėmėmės darbo. Kaip skaptuoti, neturėjau jokio supratimo, nors skulptūros pagrindų mokiausi pas Dalią Matulaitę, Vytautą Šerį.“
Algirdo pirmasis kryžius – ne be trūkumų, bet dabar jis apie tai prisimena jau su šypsena: „Šventoji Dvasia išėjo aukštyn kojomis, o su draugais susipykau. Bet devynių metrų kryžius iki šiol stovi Butrimonyse Alytaus rajone.“
Antrasis kryžius irgi atsirado ne visai planuotai. Apie 1985 metus vienas turtingas Kauno farmacininkas paprašė Algirdo padaryti kryžių. Jis be jokio avanso entuziastingai ėmėsi darbo. Kai kryžius jau buvo sukurtas, farmacininkas dingo.
Sovietinė valdžia neleisdavo kryždirbiams statyti savo kūrinių kur panorėjus.
Tuo metu Algirdas jau buvo pažįstamas su kunigais, Merkinės dekanu Juozu Matulaičiu ir Šakių klebonu Vytautu Žemaičiu, vėliau tapusiais vyskupais. Pastarasis ir išgelbėjo Algirdo kryžių, kuris jau kurį laiką gulėjo tėviškės kieme.
„Šakiuose pastatytą kryžių skaptuoti nebuvo lengva, nes dirbau tik kaltu ir pjūkleliu, bet kėliau jį į dangų džiaugsmingai“, – prisiminė Algirdas.
Šakių kryžius jam ir atvėrė kelią į kryždirbystę. Užsakymai ėmė plaukti iš visų pusių.
Per trumpą laiką Algirdo kurti kryžiai atsirado Pilviškiuose, Liškiavoje, Šiluvoje, Dauguose.
Prasidėjus atgimimui užsakymai sukurti kryžių Algirdui pasipylė kaip iš pypkės.
Yra buvę taip, kad jo dirbtuvių Mickūnavos kaime kieme gulėjo daugiau nei dešimt skaptuojamų kryžių.
Tada jam teko į pagalbą kviestis net aplinkinių kaimų vyrus, išmanančius staliaus darbus. Jie atlikdavo amatininkų darbus, o Algirdas kūrė įvairias skulptūrėles, kitus pagražinimus.
„Kartą net policijos sraigtasparnis žvalgė mano sodybos kiemą. Gal kas nors įskundė, ir pareigūnai manė rasią pas mane kokios kontrabandos“, – linksmai prisiminė kryžių renesanso laikus Algirdas.
Atgimimo laikais jo kryžiai buvo pastatyti Klaipėdoje, Kaišiadoryse, Dauguose, Eičiūnuose, Darsūniškyje, Gervėnuose, Klepočių memoriale sovietmečiu sušaudytiems ir sudegintiems vietos gyventojams, ne vienoje pakelėje Dzūkijoje ir kituose Lietuvos regionuose.
Paklaustas, kiek iki šiol yra sukūręs kryžių, Algirdas prisipažino niekada tokios statistikos nerinkęs ir tai jam nėra svarbu.
„Dirbdamas ir kurdamas kryžių kompozicijas stengiuosi, kad būtų gražu.
Viena detalė veda kitą. Aš, kaip liaudyje sakoma, meistras nuo akies.
Vienu metu jau meldžiausi, kad tie kryžiai ir kiti medžio darbai baigtųsi, nes rankas tiesiog geldavo. Gal dėl to, kad aš labai primityviai dirbu. Tik kaltai ir kirvis. Asais save laikantys meistrai iš manęs juokiasi“, – atviravo Algirdas.
Per visą kryždirbystės laikotarpį jam pačiam vieni mieliausių darbų – penkios pirmosios rožinio dalies slėpinių skulptūros, stovinčios įkalnėje į Pivašiūnų bažnyčios šventorių.
Jos Algirdo kūrybiniame gyvenime irgi atsirado visai neplanuotai. Kartą, apie 1989-uosius, geras jo pažįstamas, tuometis Pivašiūnų klebonas Vytautas Kazimieras Sudavičius, padavė paveikslėlį su šventaisiais ir paklausė, ar galėtų juos išskaptuoti medyje.
„Tas darbas man buvo labai įdomus. Ne kryžius, bet vis tiek bažnytinė tema.
Perskėliau metrinį ąžuolą ir skaptuodamas kartais net maldą sukalbėdavau.
Taip gal net geriau susikaupdavau. Man buvo svarbu, kokios šventųjų figūrų proporcijos, kaip jos žiūrėsis iš tolo“, – pasakojo apie savo kūrinius, labiau primenančius tapybą medyje, o ne skaptuotas figūras, stovinčias Pivašiūnų bažnyčios prieigose, abipus čia šventoriuje esančių kapinių.
Ką reiškia kryžiaus ženklas paties Algirdo gyvenime?
„Per daug į tai nesigilinu. Kryžius yra kryžius. Kristaus kančios ženklas. Nešiau ir tebenešu savo gyvenimo kryžių – už prigimtinę nuodėmę ir už tas nuodėmes, dėl kurių esu kaltas pats. Kiek visokių neapgalvotų veiksmų būta. Taip ir užgula pečius tas gyvenimo kryžius“, – mąsliai nutęsė Algirdas.
Pastaruoju metu jis vis dažniau prisėda prie molberto, o ne prie kokio ąžuolo kamieno. Tiesa, beveik visą šių metų vasarą kūrė galingą šv.Kristoforo skulptūrą.
Tai buvo vieno Latvijos verslininko užsakymas.
„Man kažkodėl vis dažniau norisi drobėje arba ant kartono žaisti spalvomis.
Kartais net nežinau, kokį paveikslą sukursiu, bet tas žaidimas teptuku labai įtraukia, kažkur veda. Tapyba – lyg svajonė.
O medis – amatas. Ir jis jau nelabai mane traukia“, – apie šių dienų savo kūrybą atviravo Algirdas aprodydamas tapybos darbus, kurių jau pilnas jo namo Dauguose svirnas.
Ir čia pat susimąstė, kad pastaruoju metu kryžius kurti ir statyti nebe labai kam rūpi.
„Gal greitai jų iš viso nebereikės? Senoji karta atgimimo metais dar ilgėjosi praeities, o dabar jaunimas vertina visai kitokią kultūrą. Jei kryžiai ir išliktų, tai kitokių formų. Gal tik akmenyse – išrėžti maži kryželiai.
Juk ir kapinės dabar visos akmeninės, o anksčiau būdavo statomi mediniai kryžiai. Išliks, matyt, tik tie, kurie dar stovi pakelėse, kapinėse ar atmintinose vietose“, – svarstė Algirdas.
Nepaisydamas to, jis vis dėlto planuoja Daugų kapinių, kurios beveik ant Didžiulio ežero kranto, papėdėje pastatyti koplytstulpį. Mat čia vienas daugiškis labai gražiai sutvarkė kalno šlaitą, vedantį link savo žmonos kapo: „Aš turiu prieš kelerius metus pradėtą vieną koplytstulpį. Ir pačiam būtų gražu einant maudytis rytais į jį pasižiūrėti.“
