Kaip rašoma portale „The Sun“, Joe Hammond žino, jog jam liko vos metai, daugiausia – dveji. Jis nebepamatys, kaip užauga du mylimi jo berniukai, Tomas (6 m.) ir Jimmy'is (1 m.).
Jis nedalyvaus jų vestuvėse ir išdidžiai neplos mokyklos baigimo ceremonijoje. O jie neprisimins tėčio dezodoranto kvapo ir meilės pilnų apkabinimų.
Joe šiuo metu 40 m. ir jis jau atsisveikina su gyvenimu. Taigi, tam, jog sūnūs jį prisimintų, tėvas parašė 33 atvirukus – po vieną kiekvienam vaikų gimtadieniui, iki kol jiems sueis 18 m.
Sudie – švelniai
„Visus atvirukus sūnums rašau iš eilės. Pabaigęs vieną, įdedu ją į voką, užklijuoju ir padedu į seną batų dėžę.
Tomui šešeri, Jimmy'iui bus dveji. Ir po metų ar dvejų manęs neliks. Dėl motorinio neurono ligos, aš jau dabar atsisveikinu su savo berniukais ir dalykais, kuriuos veikdavome.
Atsisveikinu su palapinėmis, kurias rytais statome iš patalų. Ar plaukiojimu po vandeniu, Tomui laikantis už mano liemens. Ar net paprastesniais dalykais: nugriuvusio sūnaus pakėlimu bei pagalba į šaukštelį surinkti pietų žirnius“, – kasdienybės detales įvardijo Joe.
Jis teigė tarsi iš šalies stebintis, kaip iš lėto keičiasi gyvenimas. Pasak vyro, tai švelniausias būdas atsisveikinti.
„Atsisveikinu ir su savo žmona. Žiūriu, kaip ji mauna man kojines, auna batus. Uždedu rankas jai ant galvos ir pajuntu jos plaukų švelnumą. Galvoju apie mūsų gyvenimą ir svajones, kurias ji prarado. Tie sunkumai, su kuriais susiduriame... Tokiems praradimams nebuvome pasiruošę.
Galvoju apie gyvenimą, kurį sukūrėme kartu. Apie netikėtas keliones, į kurias leidžiamės“, – pasakojo vyras.
Greitas sunykimas
Viskas prasidėjo nuo problemų jo kojoje. Vyras nebegalėjo nuo žemės atkelti vienos kojos. Pasak jo, iš pradžių pojūtis nebuvo stiprus – tarsi padas prikibtų prie ant žemės numestos kramtomosios gumos. O dabar vyro kojų raumenys taip sunykę, kad po oda žioji tuščios ertmės.
„Kai kalbu, stebiuosi, kas gi tas šnabždantis žmogus? Skausmingai žvilgteliu į savo neįgaliojo vežimėlį ir svarstau, kas šis vyriškis.
Tačiau kokie bebūtų fiziniai pokyčiai, didžiausias mano praradimas – ne jie. Mano praradimai dar ateityje. Ramios akimirkos, kai mama ir du jauni sūnus neša šiukšles ar virtuvėje krauna iš maišų prekes. Keista suvokti, jog gedi to, kas dar tik įvyks.
Dažnai pagalvoju apie dalykus, kuriuos esu padaręs arba ne – padarytas klaidas ir praleistas galimybes. Galiu su tuo susitaikyti tik todėl, kad žinau, jog ką būtinai reikėjo – padariau. Aš myliu savo vaikus ir klausiausi jų, kai jie kalbėjo. Klausiausi ir kai tylėjo.
Mačiau, kokie jie buvo. Žaviuosi įsivaizduodamas, kas jų dar laukia. Triumfuoju toje gyvenimo rolėje, kuri svarbiausia“, – apie tėvystę kalbėjo vyras.
Prisiminimai detalėse
Anot jo, vienas draugas, pats anksti praradęs tėvą, užsiminė, jog sunkiausi prisiminimai užplūsta per gimtadienius. Tada Joe ir sugalvojo kiekvienam sūnų gimtadieniui iš anksto parašyti po atvirutę ir susimąstyti apie tai, ko berniukai ateityje norės ir kaip jausis.
„Kuo tie gimtadieniai tokie ypatingi? Kodėl būtent per juos vaikas išgyvena padidintą praradimo skausmą? Ir kuo aš galėčiau padėti?
Manau štai kaip: mano berniukams reikia žinoti, kad tai, ką turėjome jiems esant mažiems, buvo tikra.
Taip pat kiekvienoje atvirutėje užrašau mažą prisiminimą ko nors, ką esame kartu darę ar vietą, kurioje buvome. Sužinojau, kad tėvų netekę vaikai ieško net mažiausių detalių, padėsiančių jiems suprasti ir prisiminti.
Mažiausi paprasti dalykėliai to, kaip gyvenome. Pigaus mano naudoto dezodoranto rūšis. Būdas, kuriuo gamindavau kiaušinius pusryčiams. Visos šios mažos mūsų gyvenimo detalės pasakoja apie tai, kas buvome ir esame.
Jau įpusėjau rašyti atvirukus. Noriu pasiskubinti, nes man jau traukia rankų raumenis. Bet korteles aš parašysiu. Parašysiu žinodamas, kad bent tokiu būdu galėsiu šalia savo berniukų. Kad būsiu tėvas, kurį jie galės pažinti, pajusti ir prisiminti“, – vylėsi Joe.
Parengė Joana Gimberytė-Juronė
