Portale „The Sun“ pasakojama apie siaubingą įvykį, pakeitusį Caroline Morgan (32 m.) gyvenimą. Mašina įsirėžė į jos septynerių metų dukterį, mergaitės smegenys liko sužalotos.
Mergaitės Jadae būklė tapo vegetacine, o jos mamai gydytojai brutaliai pranešė, kad nuo šiol vietoje dukros ji teturės „galvą lovoje“. Tačiau dabar mama džiaugiasi, kad Jadae įrodė gydytojus klydus.
Galva lovoje
2015-ųjų rugsėjo 20 d. – data, kuri amžiams išliks trijų vaikų motinos atmintyje.
„Perėjau per kelią ir užsukau pas draugę. Mano dukra Jadae, tuo metu buvusi septynerių, su draugais žaidė tame pat kieme. Staiga mano draugė išgirdo keistą garsą ir paklausė: „Kas tai?“
Pažvelgiau pro langą ir pamačiau jauną vaikiną, bėgantį gatve ir šaukiantį: „Kvieskite greitąją!“
Pajutau, kaip venose stingsta kraujas. Ar kas nutiko mano mažajai mergaitei? Išskubėjusi laukan radau Jadae be sąmonės gulinčią ant kelio. Ji buvo prispausta po stovinčiu automobiliu, kur nuskrido po susidūrimo su kita mašina, važiavusia maždaug 173 km/h greičiu“, – pasakojo Caroline.
Jadae buvo rimtai sužalota galva, sulaužytas raktikaulis ir sutrupinta kulkšnis. Greitoji mergaitę nuvežė į specializuotą galvos sužeidimų ligoninę, kur ji buvo nugramzdinta į dirbtinę komą. Chirurgai atliko operaciją, kad galėtų stebėti spaudimą mergytės smegenyse.
„Šeima ir draugai prižiūrėjo kitus du mano vaikus (aštuonerių ir dvylikos), kol slaugiau Jadae. Dienų dienas ji tiesiog gulėjo nejudėdama, už ją kvėpavo mašina, maistą gaudavo per vamzdelį ir ją iš visų pusių supo monitoriai ir kiti aparatai.
Praėjus savaitei, gydytojas man pasakė: „Nematyti jokio pagerėjimo. Nesame tikri, ar galime dar kuo padėti jūsų dukrai.“
Atsakiau: „Sugalvokite ką nors.“
Bet ėjo savaitės, o Jadae į nieką nereagavo. Desperatiškai siekiant kokių nors jos gyvybės ženklų, gydytojai net bandė jai duoti stipraus skonio maisto. Į burną dėjo garstyčias ir čili, bet nesulaukėme jokios reakcijos.
Labai bijojau, kad ji niekada nesugrįš. Tačiau nesilioviau tikėtis ir melstis. Po įvykio praėjus šešioms savaitėms, prie manęs priėjo gydytojas ir pasakė: „Jūsų dukrai – nuolatinė vegetacinė būklė. Jai nepagerės. Kaip motina, turite priimti tai, jog ji niekada nebus niekas daugiau nei galva lovoje.“
Buvau tokia įsiutusi. Jutau, kaip raudonuoju iš pykčio. Negalėjau patikėti, kad tas gydytojas galėjo būti toks žiaurus ir nejautrus, ir pasakyti „galva lovoje“ apie mano vaiką. Tėškiau jam: „Nekalbėkite taip apie mano mažą mergaitę. Nepažįstate jos, neįsivaizduojate, ką ji gali.“ Ir išlėkiau pro duris.
Bet tiesa buvo ta, kad aš irgi nemačiau jokio pagerėjimo ir baiminausi, kad gydytojas gali būti teisus“, – prisiminė Caroline.
Pirmas žodis – arbata
Po poros mėnesių Jadae buvo perkelta į kitą ligoninę, esančią arčiau šeimos namų. Trečiojo mėnesio pabaigoje mergaitė pradėjo rodyti nedidelius gyvybės ženklus, mažytes reakcijas. Jau galėjo pakelti galvą nuo pagalvės, kad pabučiuotų savo mylimiausią meškiuką. Tačiau ji vis dar nekalbėjo, negalėjo atsisėsti, stovėti ar vaikščioti, pati valgyti.
Vėliau ji buvo dar sykį perkelta – šį kartą į specialią reabilitacijos ligoninę, skirtą vaikams pažeistomis smegenimis. Padedant atsidavusiems specialistams, Jadae pagaliau pradėjo gerėti.
„Vieną žiemos rytą seselė pasakė, kad Jadae paprašė puodelio arbatos. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti. Galų gale, juk dukra tris mėnesius nekalbėjo ir net nemėgo arbatos! Bet vėliau tądien sėdėjau greta jos ir paklausiau: „Gal gali pasakyti mano vardą?“ Dukra sumurmėjo: „Caroline.“
Tada paklausiau dar kelių klausimų, ji įvardijo visus mūsų šeimos narius. Iš laimės pratrūkau verkti, tai buvo kaip stebuklas.
Keista, bet prieš atsitikimą ji niekuomet negerdavo arbatos, o pradėjusi sveikti kasdien išgerdavo po du puodelius“, – stebėjosi mama.
Šešis mėnesius Jadae buvo atliekama intensyvi terapija, atkuriama jos raumenų stiprybė, koordinacija ir balansas. Taip pat fizioterapijos ir ergoterapijos mišinys. Su ja dirbo kalbos specialistai. Ergoterapijos metu ji mokėsi paprastų veiksmų: apsirengti, gaminti, praustis. ''
„Jai labai patiko apsipirkinėjimo žaidimas, kada darbuotojai jai duodavo pirkinių sąrašą ir Jadae turėdavo pati viską surasti lentynose. Žaisdama ji linksminosi, tačiau taip pat praktikavosi pasiekti, paimti, įvaldyti akių-rankų koordinaciją. Dar viena terapija buvo pritaikyta ją išmokyti vaikščioti.
Bet tikriausiai labiausiai Jadae patiko muzikos terapija“, – prisiminė mama.
Mergaitė prisijungė ir prie grupės, kurioje komanda padėjo vaikams mokytis dainų bei kurti pasirodymus. Kai jos kalba patobulėjo, Jadae netgi ėmė rengti solo pasirodymus ir dainavo. Tai sujaudindavo visus. Muzika visada pakeldavo mergaitės nuotaiką – net sunkiausiais periodais.
„Nors vis dar buvo neįgaliojo vežimėlyje, ji jau mokėsi šokio judesių su kitomis merginomis. Manau, muzikos terapija padėjo jai susikoncentruoti į tai, ką gali daryti, o ne tai, ko negali.
Nuo to nelaimingo įvykio praėjus devyniems mėnesiams, dukra buvo išleista iš ligoninės. Ji jau galėjo vaikščioti – po kelis žingsnelius, bet nepriklausomai“, – didžiavosi Caroline.
Stebuklas įvyko
Dabar, praėjus trejiems metams, Jadae mokosi pradinėje mokykloje ir vežimėliu naudojasi tik tada, kai yra labai pavargusi ar turi nueiti didesnį atstumą. Neužilgo ji bus perkelta į specialią mokyklą vaikams su judėjimo ir kitais sutrikimais.
„Mano nuostabi, drąsi mergaitė nuėjo tokį kelią. Kai palikome reabilitaciją, ji jau laisvai kalbėjo, tačiau kalba buvo nelabai aiški ir aplinkiniai jos nesuprato. Dabar kalba jau daug švaresnė. Žinoma, yra ilgalaikių nelaimės pasekmių: ji lengvai pavargsta ir viską atlikti kiek sunkiau nei kitiems vaikams.
Kai dabar matau savo dukterį, galvoju apie tai, kiek ji pasiekė ir kaip stipriai ji stengiasi. Nepaprastai ja didžiuojuosi.
Žvelgdama atgal vis dar prisimenu žiaurius gydytojo žodžius, kuriais buvo apibūdinta jos ateitis. Galva lovoje. Dukra kone buvo nurašyta. Ačiū Dievui, daugybė nuostabių ir pozityvių žmonių gebėjo jai padėti“, – dėkojo mama.
Parengė Joana Gimberytė-Juronė.
