Seržo šeima pastaraisiais dešimtmečiais išsibarsčiusi po visą pasaulį. Jis, jo dukra Ani (18 m.), sūnus Aronas (13 m.) su buvusia antrąja žmona Kristina gyvena Vilniuje, sūnus Eminas (30 m.) iš pirmos santuokos – Armėnijoje, Jerevane, sesuo Noone (54 m.) su šeima ir tėvas – Niujorke.
Nepaisant to, beveik visą vasarą Vilniuje pas sūnų viešėjęs Rafaelas tikino, kad dideli atstumai neatšaldė šeimos santykių.
Visi sugeba rasti laiko susitikti ir anapus Atlanto, ir Lietuvoje.
Šią vasarą su dviem dukromis iš trijų – Lori (23 m.) ir Lili (16 m.) – iš Niujorko aplankyti brolio buvo atskridusi ir sesuo Noone, iš gimtosios Armėnijos į JAV išvykusi beveik prieš 30 metų.
Nuo 1991 metų ji su šeima gyveno Bostone, o vėliau su vyru, žinomu finansininku, armėnų kilmės amerikiečiu Vahanu Janjigianu įsikūrė Niujorko priemiestyje, todėl nuolat ragino tėvus persikraustyti pas ją.
Kas Rafaelą, didžiąją dalį gyvenimo praleidusį Gruzijoje ir Armėnijoje, padariusį čia puikią karjerą ir sulaukusį įvertinimo, 1996 metais paskatino išvykti už Atlanto? Tuo metu Armėniją krėtė visiška suirutė – SSRS jau buvo sugriuvusi, o naujoji valdžia sunkiai valdė situaciją: namuose nebuvo šildymo, šilto vandens ir baisiausia – elektros, todėl Jerevano gyventojai malkoms kirsdavo net parkų medžius.
„Apsispręsti nebuvo lengva. Juk buvau jau pensininkas. Bet dukrai pavyko mus su žmona įkalbėti ir mes ryžomės vėlyvai emigracijai. Armėnų išeivių bendruomenė Amerikoje labai sena, didelė ir stipri.
Šiuo metu vien Niujorke gyvena apie 100 tūkstančių. armėnų, o į JAV mano tėvynainiai pradėjo plūsti apie 1915-uosius, kai turkai pradėjo genocidą prieš armėnus“, – pasakojo Rafaelas apie tą laikotarpį, kai su žmona Laura priėmė sprendimą išvykti į JAV.
Tėvas su dukra bandė už Atlanto atsivilioti ir Seržą, tačiau jis, 1997 metais nuvykęs Niujorką ir įvertinęs tenykštį gyvenimą, kategoriškai atsisakė.
„Nebenorėjau dar kartą pradėti iš naujo. Tam, kad mano profesijos žmonės Amerikoje būtų pripažinti ir įvertinti, jiems reikia būti amerikiečiais.
Man nuvykus iš pradžių, matyt, būtų reikėję plauti indus, bet Lietuvoje jau buvau šį tą pasiekęs“, – atviravo Seržas.
Bet kelionė už Atlanto jį paskatino Lietuvoje įkurti savo studiją. Dabar S.Gandžumianas kolekcijas pristatinėja ir Amerikoje.
„Man Amerikos užkariauti nepasisekė, o mano tėvui tai pavyko puikiai. Nors jis išvyko būdamas jau solidaus amžiaus, nesėdėjo rankų sudėjęs. Net užsidirbo amerikietišką pensiją. Labiausiai jam sekėsi dirbti Niujorko policijos departamento padalinyje, atsakingame už automobilių parkavimą mieste“, – apie tėvo pasiekimus prasitarė Seržas.
Klausydamasis sūnaus Rafaelas šyptelėjo: „Mano padalinio rekordas buvo per dieną pažeidėjams už ne vietoje pastatytus automobilius išdalyti 120 baudos kvitų. Iki šiol šis rekordas neįveiktas. Bet sūnus privalo pralenkti tėvą.“
Seržas neslėpė iš pradžių bandęs sekti tėvo, patyrusio inžinieriaus, pėdomis, bet tik tam, kad išvengtų tarnybos sovietinėje armijoje.
„Matydamas, kokie sužaloti po tarnybos sugrįžta mano bendraamžiai, nusprendžiau, kad man tokios patirties nereikia.
Tiesa, prieš studijas Jerevano politechnikos institute metus padirbėjau statybose, nes tėvas norėjo, kad suprasčiau, kaip uždirbami pinigai. O įstoti į Jerevano teatro ir dailės institutą, kur buvo rūbų dizaino specialybė, neturėjau jokių galimybių, nes ten visos vietos būdavo nuperkamos iš anksto“, – tikino Seržas.
Inžinerijos studijos padėjo jam išvengti sovietinės kariuomenės, bet sutrukdė kartu su tėvais išvažiuoti į Kubą.
1984–1986 metais Rafaelą sovietinė valdžia buvo komandiravusi į Kubą, kur jis buvo atsakingas už Kubos Santjago – miesto šalies pietryčiuose, Karibų jūros pakrantėje, – melioraciją. Čia vyresniajam Gandžumianui teko statyti ir Gvantanamo užtvanką, esančią netoli amerikiečių karinės bazės.
Rafaelas savo inžineriniais nuopelnais girtis nebuvo nelinkęs, tačiau tikino, kad sugebėtų išgelbėti Vilniaus Gedimino kalną.
Viešnagės pas sūnų metų jie kartu ne kartą vaikščiojo gražiausiomis miesto vietomis ir kaskart praeidamas pro Gedimino kalną Rafaelas stebėdavosi, kodėl taip nemokšiškai tvarkomas vienas svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių.
„Pirmiausia, mano galva, buvo padaryta didžiulė klaida nupjaunant ant kalno augančius medžius. Jei jau tokiam sprendimui niekas nesipriešino, reikėjo nedelsiant susodinti kitus medžius ar kitais būdais tvirtinti kalną.
O prasidėjus nuošliaužoms tiesiog privalu buvo padaryti atitinkamo dydžio ir krypties gręžinius, kurie būtų leidę išsiaiškinti, kokia kalno būklė.
Per gręžinius reikėjo įpumpuoti specialios rūšies cemento, kuris sustiprintų vidinį gruntą“, – svarstė dizainerio tėvas.
Seržas prisiminė, kaip tėvas su keliais kolegomis gelbėjo maždaug 60 kilometrų nuo Jerevano esantį Sevano ežerą, didžiausią Kaukazo kalnuose. Dėl blogos melioracijos sistemos šis ežeras buvo pradėjęs sekti.
Rafaelas su kolegomis sukūrė inžinerinį planą, kaip galima išgelbėti ežerą, esantį apie du tūkstančius metrų virš jūros lygio.
Tam reikėjo per uolas ir kalnus pragręžti tunelį, kuriuo į ežerą nuolatos iš netoliese esančios upės tekėtų vanduo.
„Pamenu, kaip tėvas namuose ant sienų sukabindavo daugybę sudėtingų brėžinių ir vaikščiodamas pirmyn atgal repetuodavo, kaip juos pristatinės specialiai komisijai. Šis projektas buvo palaimintas, o Sevano ežeras gyvas iki šiol“, – su pasididžiavimu pasakojo Seržas.
Tėvo energija ir troškimas išsiaiškinti daugelį gyvenimo dalykų buvo ir Seržo varomoji jėga.
„Tai iš tikrųjų paveldėjau iš tėvo. Ko tik nesu daręs?! Jerevane studijų laikais net didžėjumi dirbau ir paryčiais grįždavau namo su krūva pinigų.
Gal tai ir nepatiko tėvui, bet jis nedraudė man pažinti gyvenimo. Važinėdamas po visą šalį bažnyčiose restauravau senas freskas. O galiausiai išvykau iš Armėnijos. Tam neabejotinai įtakos turėjo 1988 metų didžiulis žemės drebėjimas Jerevane ir Spitake.
To, ką patyriau su gelbėtojais dirbdamas Spitake vieno vaikų darželio griuvėsiuose, niekam nelinkėčiau“, – prisiminė Seržas.
Nuo tada Lietuva jam tapo tikraisiais namais. „Kai sūnus nutarė pakeisti savo gyvenimą, mes su žmona neprieštaravome. Matėme, kad jam tai labai svarbu“, – dabar pripažino Rafaelas.
Jis pats gimė ir užaugo Sakartvelo sostinėje Tbilisyje ir ten baigė inžinerijos studijas.
1962-aisiais su žmona Laura persikėlė į Armėniją, ten netrukus gimė pirmagimis Seržas.
„Sūnus ne iš mano giminės paveldėjo potraukį į meną. Mano protėviai buvo prasisiekę verslininkai, o mano velionės žmonos Lauros – nuostabios ir protingos moters – giminėje būta menininkų. Ypač jos motina buvo kūrybinga“, – pasakojo Seržo tėvas.
Tėvai Seržui daugiau ir negalėjo padėti – tik leisti rinktis.
„Man, kaip dizaineriui, labai pravertė, kad tėvas paskatino baigti inžineriją – tai išmokė mąstyti konstruktyviai. Kurdamas sukneles ar kostiumus privalau tapti mažų objektų architektu, nes drabužiams reikia ir formos, ir spalvos, ir tinkamų proporcijų, ir visa tai jungiančių meninių sprendimų“, – įsitikinęs rūbų kūrėju tapęs S.Gandžumianas.
1989-aisiais į Vilnių iš Maskvos jis atvažiavo paskatintas garsaus Rusijos dizainerio Viačeslavo Zaicevo (80 m.). Pastarasis pripažino, kad Seržas vertas studijuoti tuomečiame Maskvos tekstilės institute, bet jo negalima priimti, nes valdžios nurodyta nepriimti „nacionalinių mažumų“.
Bet V.Zaicevas neatsuko jaunajam kolegai nugaros ir, remdamasis savo patirtimi, patarė studijuoti kurioje nors Baltijos šalyje – ten esą daugiau demokratijos, o tai svarbu bet kuriam kūrėjui.
Seržas parašė laiškus tuometėms Baltijos šalių ir Kijevo (Ukraina) tekstilės ir lengvosios pramonės specialistus rengiančioms aukštosioms mokykloms. Iš visų jų gavo teigiamus atsakymus, tačiau pasirinko Vilnių.
„Iš Estijos gavau laišką su kvietimu studijuoti Taline estų kalba. Perskaityti jo pats nesugebėjau. Tą laišką įsirėminau ir jis ilgai kabojo namie ant sienos.
O lietuvių kalba man pasirodė priimtinesnė. Kai kuriuos žodžius iš karto supratau“, – praeitį prisiminė dizaineris.
Stojant į Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija) Seržui padėjo jam vadovavęs architektas Vytautas Brėdikis – jam patiko armėno darbai.
Šešis egzaminus Seržas laikė rusų kalba ir gavo tik vieną ketvertą pagal penkiabalę vertinimo sistemą.
„Pradėjęs studijuoti pirmiausia nusprendžiau kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, nes ir dabar esu įsitikinęs, kad tik per kalbą įmanoma pažinti ir šalį, ir žmones“, – dalijosi patirtimi dizaineris, vis dar su jaučiamu akcentu kalbantis lietuviškai.
„Viskas, kas buvo geriausia mano gyvenime, įvyko Lietuvoje.
Draugai man jau nekart yra sakę, kad aš savo mąstymu niekuo nebesiskiriu nuo tikrų lietuvių. Širdžiai malonu, kad savo pasaulėjauta jau esu savas“, – neslėpė jausmų S.Gandžumianas.
