Neseniai V.Račickas jau ne pirmą kartą pripažintas skaitomiausiu autoriumi Lietuvos bibliotekose. Jeigu jis esą visai neįdomus žmogus, o kalbantis dar susidaro įspūdis, kad net linkęs į pesimizmą, iš kur tuomet semiasi įkvėpimo kūrybai?
– Nesu pesimistas, nors su metais optimizmo vis mąžta. Kai girgžda stuburas, vaikštai susilenkęs, o galvoje bičių spiečius ūžia, gyvenimo linksmybės nedomina.
O kokie malūnai mano galvoje sukasi, kokios mintys, ačiū Dievui, niekas nemato. Pirštais užbadytų!
– Kodėl save vadinate neįdomiu žmogumi?
– Todėl, kad toks ir esu. Nei aš medžiotojas koks, nei žvejys, nei automobilius ar drugelius kolekcionuoju. Ir politika man nerūpi. Na, balsuoti tai nueinu. Feisbuku nesinaudoju. Jokiose diskusijose nedalyvauju. O jeigu ir dalyvauju, tai dažniausiai pats nekalbu – kitų klausausi. Tylenis esu. Ir šukuosena mano neišradinga. Ir rengiuosi kaip eilinis pilietis. Tūlas provincijos žmogelis, žiūrėk, ima ir ką nors sugalvoja – namą medyje surenčia arba dviračiu aplink pasaulį apvažiuoja. Arba į prezidentus balotiruotis išdrįsta. Man tokie dalykai į galvą nešauna. Kartais net gėda pasidaro, kad man visiškai tas pat – Vytis, bunkeris, Basanavičius ar Karbauskis Lukiškių aikštėj bus pastatytas. Mano gyvenimo jie nepakeis. Kiek myliu Lietuvą, tiek ir mylėsiu.
Troleibuse anąsyk tikra balta varna pasijutau. Visi keleiviai patogiai sėdėdami savo išmaniuosius pirštais brauko, o aš pro langą spoksau, Vilniaus gatvėmis grožiuosi. Turiu tą telefoną, bet į jį įlįsti nemoku. Kas dar? Niekad nebuvau išsiskyręs. Ir nesantuokinių vaikų neturiu. Ir jokios skolos pečių neslegia. Ir blogi įpročiai nekamuoja. Jau keturiasdešimt metų su ta pačia žmona, su Aldute, gyvenu. Ji – tikras mano gyvenimo ramstis.
Na, dar du šuniukus turim – Bitutę ir Musytę. Šios augintinės vis primena, kad reikia išeiti pasivaikščioti, senus kaulus pamankštinti. Iš jų, beje, mokausi nesupykti. Juk būna, kad šuniuką subari. Tas pabruka uodegą ir pasislepia. O netrukus ir vėl pas tave atbėga – uodegą vizgina, meilinasi, laižo. Ne, nemoka šunys supykti. O aš kartais juk supykstu, kartais negražiai susiraukęs būnu. Žmona liepia šypsotis, o kažkodėl neišeina. Tikriausiai šypsena man netinka. Tikriausiai toks gimiau.
Vis dėlto vieną keistenybę esu sugalvojęs. Mano kieme stovi bene 15 skulptūrų, vaizduojančių mano knygų personažus: Zuiką Padūkėlį, Edvarduką iš „Šlepetės“, Nippę, Lukošiuką, Deivę iš „Nebaigto dienoraščio“, „Baltų durų“ veikėjus ir kt. Juos išdrožė profesionalūs skulptoriai. Visa tai vadinu Personažų parku. Mokslo metų pabaigoje net ekskursijų sulaukiu.
– Tai koks gi tas jūsų paprastas gyvenimas? Kaip dirbate? Ar darbus planuojate?
– Galima sakyti, kad nieko neplanuoju. Gal todėl, kad esu šiek tiek tinginys. Ir labai netvarkingas. Padedu daiktą ne ten, kur reikia, o paskui pusę dienos ieškau. Gaila, žinoma, kad nemoku reikalų pagal eilę susidėlioti – ryte dvi valandas rašysiu, paskui pailsėsiu, tada laikraštį skaitysiu arba malkas skaldysiu, tada įsisiūsiu ištrūkusią sagą ir eisiu į kiną, grįžęs vėl rašysiu. Mano literatūros mokytojas sakė: rašyti reikia kiekvieną dieną – kad ranka neatprastų. Bet man taip neišeina. Nebent kai užsikabini už to rašymo ir kabaliuoji. Tada tikrai gali visą dieną rašyti. Bet ir kūrybinės pauzės turbūt reikalingos. Rašytojas rašo ir tada, kai nerašo. Juk visų pirma reikia kažką sugalvoti, sumąstyti. Tuščia galva prie rašomojo stalo neatsisėsi.
Sunkiausia man rašyti vasarą, kai į lauką vilioja saulė ir gamta. Nesu valingas (dar viena yda), todėl vasaras dažniausiai leidžiu kur nors keliaudamas. Keliones labai mėgsta mano žmona, o viena, žinoma, niekur nevažiuoja. Liepos vidury tvarkingais Lenkijos keliais automobiliu nuriedėjome į Griunvaldą, stebėjome Žalgirio mūšio inscenizaciją. Buvo tikrai įdomu. Bet didžiausią įspūdį paliko ne tas teatras, o visą laiką lydėjęs jausmas, kad esi Lietuvai lemtingo mūšio lauke, Vytauto Didžiojo lauke.
Pakeliui į namus sustojom Augustavo „Kauflande“ ir visko pigiai prisipirkom. Toks gyvenimas. Dar vasarojom Palangoje, kurioj gal prieš šimtą metų buvom. Nustebino šilta, beveik turkiška jūra, kurhauzas ir prie jo budinčios grafų Tiškevičių figūros, miesto fontanai. Ir „El fuego“ koncertas patiko. Rugsėjo pradžioj skridom į Kijevą – pagaliau aplankiau ten gyvenantį Dmytro Čerednyčenką, kuris į ukrainų kalbą verčia mano knygas.
O tose kelionėse visokių netikėtumų būna. Sykį skrendam iš šiltųjų kraštų. Lėktuve kas snūduriuoja, kas knygą skaito. Žiūriu, viena mergaitė rankoje mano „Šlepetę“ laiko. Paėmiau ir įraičiau jai autografą. Mergaitė taip apsidžiaugė, kad vos iš lėktuvo neiššoko.
– Tad kada visgi rašote?
– Rašyti dažniausiai pradedu vasaros pabaigoje, rudeniop. Tada keliuosi anksti (jeigu anksti atsigulu). Prie lango turiu savo darbo kampą, kuris labai ypatingas. Nuo sienos į mane žvelgia artimų žmonių – tėvų, senelių ir prosenelių – nuotraukos, tiksi senas laikrodis, už nugaros tyliai groja „Telefunkenas“. Pakilęs nuo stalo, galiu prisėsti ant sofos, kurią bene prieš šimtą metų sumeistravo mano tėvo tėvas. Taigi mieli muziejiniai eksponatai supa. Nieko ypatingo, bet tokia aplinka kartais ir įpareigoja, ir įkvepia. Tačiau kokių nors įkvėpimų ar iškvėpimų niekad nelaukiu. Sėdu ir rašau. Svarbu, kad būtum sveikas ir išsimiegojęs. Na, ir gurkšnį kavos išgėręs. Jaunystėje rašant dar reikėdavo ir parūkyti, bet šito išties blogo įpročio atsikračiau bene prieš trisdešimt metų.
Mano rankraštis visada būna tikras rankraštis, nes tiesiai į kompiuterį niekad nerašau. Vienas redaktorius net aiškino, kad iškart kompiuteriu rašytas tekstas savaime bus prastesnis, nei ant popieriaus tušinuku rašytas. Kad ir kaip stengtumeisi. Tikiu tuo.
Esu parašęs per 30 knygų vaikams ir jaunimui. Vienos geresnės, kitos nelabai. Bet tikrai skaitomos. LATGA kasmet suskaičiuoja, kurio autoriaus knygos bibliotekose paklausiausios. Jau kuris laikas esu tarp lyderių. O prasidėjus mokslo metams, tenka daug keliauti. Į susitikimus su skaitytojais kviečia mokyklos, bibliotekos. Neatsisakau. Gyvas kontaktas su skaitytojais vaikų rašytojui labai svarbu. O vaikams maga tą rašytoją pamatyti, gal net paliesti. Tada jie ir į knygą kitaip žiūri. Ypač smagu bendrauti su pradinukais. Jie labai nuoširdūs, jiems viskas įdomu. Klausimai – kuo įvairiausi. Kodėl pasirinkau rašytojo profesiją? Kodėl rašau vaikams? Kada pirmą kartą pasibučiavau? Ar rašysiu „Šokoladą iki antradienio“? (Yra knyga „Šokoladas iki pirmadienio“.) Ar bus „Lukošiuko“ tęsinys? Ar buvau mokykloje išdykęs?
O man pačiam rūpi žinoti, kokia, vaikų nuomone, knyga yra įdomi, gera. Jie iškart atsako – linksma. Ir dar tokia, kurioje jie save atpažįsta.
Mano knygos tiek apie gerus, tiek ir apie blogus vaikus. Nors blogų vaikų gal ir nebūna. Tik blogai išauklėti, neprižiūrėti. Esu realistas, todėl rašydamas ne į lempą žiūriu, o į gyvenimą.
Eilinė mano diena paprastai prasideda apie septintą valandą. Kartais anksčiau. Gurkšnis kitas vandens. Po to, žinoma, kava. Kol visa tai įvyksta, išsibudina žmona. Griebiame pavadėlius ir einame su šuneliais pasivaikščioti. Tai galbūt pakeičia rytinę mankštą. Grįžę pusryčiaujame. Kavos žmona man nebeduoda, nes jau gėriau. Bet aš vis tiek gurkšteliu iš jos puoduko.
Po pusryčių laukia kur kas rimtesnis sportas – stalo tenisas. Ačiū Dievui, mūsų namuose yra vienas labai didelis kambarys. Pagal projektą ten turėjo būti žiemos sodas, bet mudviejų valia tapo sporto sale. Taigi tenisą žaidžiame gerą pusvalandį. Skaičiuojame taškus, šūkaujam, kartais net susiginčijam. Kaip vaikai mokyklos koridoriuj. Šitaip sportuojam jau keliolika metų, bet mano pilvas kaip sūrmaišis. Nors imk ir nusikabink. O valgau, regis, saikingai. (Taip man atrodo.) Belieka kaltinti genus. Ne itin liekna buvo mama, ne kitokia buvo ir mano bobutė. Prosenelės neprisimenu. Ir dar tas gyvenimo būdas. Rašytojas juk daug sėdi. (Tik E. Hemingvėjus rašydavo stovėdamas.)
Kita vertus, be pilvo būtų visai neįdomu gyventi. Jis juk žmonijos progreso variklis. Tik pagalvokit, kas būtų, jeigu žmogui nereikėtų maitintis, valgyti? Užsidarytų duonos kepyklos, saldainių fabrikai ir grybų supirkimo punktai Varėnoje, ūkininkai nebesodintų bulvių ir neaugintų gyvulių. Gyvenimas būtų beprasmis – niekas nebeitų į darbą. Nebent darbštuoliai vokiečiai. Bet ką aš čia... Netikėkit. Juokauju. Pagal metus esu lieknas kaip baleto šokėjas – sveriu tik 90 kg.
Prieš keletą metų įsigijome bėdą – Dzūkijos miške sodybą nusipirkom. Varganą, nugyventą, neprižiūrėtą. Kelias vasaras ją remontavom, aplinką tvarkėm. Dabar nuvažiavus jau galima ir pailsėti, ir kokią eilutę parašyti, ir šiaip vienui vienam pabūti. Bet ir rūpesčių prisidėjo. Užtat kai atsiranda grybų, tai tikras smagumėlis. Andai net eilėraštį parašiau: „Prie Kaniavos ir Panočių. / Prie Dubičių, Rudnios / Anksti ryte sulaukėme svečių. / Raudonom skrybėlėm, / Rudom galvom... / O, koks gražumas jų! / Pavydas net laukų gėlėms.
– Ar, be rašymo vaikams, kitų įsipareigojimų neturite?
– Rašau vaikams jau bene keturi dešimtmečiai. Ir tai – vienintelis ir svarbiausias mano įsipareigojimas. Jaunystėje buvo lengviau. Galėdavai kurti po darbo, redakcijos kabinete pasilikęs. (Namie nebuvo sąlygų – arba maži vaikai verkia, arba tiesiog vietos nėra.) Lengviau ir kita prasme – labai arti buvo tavo paties vaikystė. Iš jos viską galėjai tiesiog rieškutėmis semtis. Bet pamažu vaikystė atitolo ir tolti nepaliauja.
Ir vaikai, skaitytojai keičiasi. Dabar jie su telefonais rankose. Net prie pietų stalo. Su ausinukais ausyse. Apsikakojusiam kūdikiui, ir tam mobiliuką duok – kitokio žaislo jis nepripažįsta. Dabar ne knyga geriausias vaiko draugas, o kompiuteris. Bet yra ir skaitančių, negali sakyti. Yra kad ir pavėluotai, bet vis dėlto atrandančių knygą. Tik reikia, kad joje būtų papasakota įdomi, jaudinanti istorija, kurioje, kaip sakyta, vaikas atpažintų save. O jeigu toje istorijoje dar ir skaudi socialinė problema užkoduota? Esu laimingas, kad mano kūryba vaikus artina ir pratina prie knygų. Ne viena mama man yra pasakiusi: „Savo vaiko niekaip negalėjau priversti skaityti. Vis kompiuteris ir televizorius. Bet jis netyčia perskaitė jūsų „Lukošiuką“ ir, įsivaizduojate, knygomis susidomėjo. Dabar neverčiamas skaito“.
Dar apie vaikus. Dabartiniai tėvai juos augindami dūsauja, auginti vaikus jiems – iššūkis. Ir brangu. Tai nepirkit tų sauskelnių ir vežimėlių už kelis tūkstančius. Vystyklai tikrai pigūs. Mūsų vaikai, regis, akimirksniu užaugo. Jokių bėdų nebuvo. Ir nesirgo. Nors gyvenome Dilgynėje (toks kaimelis Eišiškių plente.) Mažą garažėlį nuomavome. Žiemą ten nebūdavo šilta. Kartais paltas prie sienos prišaldavo. Kai manęs paklausia, kurie mano gyvenimo metai buvo geriausi, visada atsakau: kai auginau vaikus.
– Jūs kilęs nuo Anykščių. Kada paskutinį kartą juose lankėtės? Ir ar džiaugiatės, kad ten atsirado lajų takas, vasaros rogių trasa, kitų pramogų? O gal tai erzina, nes vaikystėje ten buvo smagiau?
– Taip, Anykščiai – mano gimtinė. Gimiau Keblonių kaime, kuris vos keli kilometrai nuo Anykščių. Paskui, jau išmokęs bėgioti, atsidūriau mamos tėviškėje – Gečionyse, kurie netoli Rubikių ežero. Tai pirmas ežeras, kurį pamačiau gyvenime. Ir pats gražiausias.
Anykščiuose paskutinį kartą lankiausi per Anykščių miesto šventę, regis, liepos pabaigoje. Antano Baranausko klėtelės kieme anykštėnai pristatė kraštiečių kūrybos antologiją „Anykščių glėbyje“. Labai nuoširdus buvo vakaras, kuriuo Anykščiai gražiai paliudijo, kad jie – rašytojų miestas.
Gėda pelėda, bet lajų taku dar nevaikščiojau, ir legendiniu siauruku nevažiavau, ir kitokiose pramogose, kurių Anykščiuose netrūksta, nedalyvavau.
Dėl šventos teisybės privalau pasakyti, kad Anykščiuos aš esu tik viena koja. Kita – Utenoj, kur prabėgo mano moksleiviški metai. Ten 1969 metais baigiau 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Rapolo Šaltenio progimnazija). Iš tiesų, esu labiau uteniškis nei anykštėnas. Utenoje būnu kur kas dažniau. Ten gyvena mano broliai ir seserys, 94 metų tėvas, kuriam dabar vienintelis rūpestis – kaip numirti?
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– O, vaikystė mano (ją, kaip žinote, kiekvienas rašytojas kišenėj nešiojas) buvo didelė ir įspūdinga! Mat kurį laiką mes neturėjom savos pastogės, todėl kraustydavomės iš vienos vietos į kitą. Tie klajojimai man labai patikdavo. Kai kurie įspūdžiai, be abejo, pateko ir į mano knygas. Aš augau kartu su dviem broliais ir dviem seserimis. Ne tik žaisdavom, bet ir dirbdavom, tėvams prie ūkio darbų padėdavom. Tekdavo ir per šienapjūtę paplušėti, ir arklį pavadelioti, ir karvutę pamelžti. Su broliu Lionginu, pamenu, triušius augindavom. Karvelidę turėjom ir keliasdešimt karvelių. Priklausėm Utenos karvelininkų mafijai. Oi, kiek rūpesčių, kiek džiaugsmų būdavo!
– Ką galit pasakyti apie šiuolaikinius vaikus? Ar labai skiriasi nuo jūsų vaikystės laikų?
– Dabartiniai vaikai, žinoma, gerokai kitokie. Pasakysiu taip: geriausi vaikai mažiau geri nei mūsų laikais, o blogiausi – labiau blogi. Bet gal aš čia perdedu? Juk yra ir pirmūnų, ir auksinių protų, ir tokių, kurie visokias olimpiadas laimi. Bet daug ir tokių, kurie baigia gimnaziją, o daugybos lentelės neišmoksta. O labiausiai man nepatinka lepūnėliai ir tinginiai. Ir tie, kurie žino savo teises, bet nežino pareigų. Tik dėl to turbūt ne vaikai kalti.
– Ar nesijaučia, kad dabar vaikų rašytojui išgyventi daug sunkiau, nei prieš kokius 20-30 metų?Ar nebūna mėnesių, kai liekate visai be pajamų? O gal kartais pagalvojat, kad būtų gera turėti paprastą ir aiškų darbą nuo 8 iki 17 val.?
– Anais laikais galėjai gyventi iš honoraro. Jeigu per mėnesį surinkdavai 100 ar daugiau rublių, tai beveik ir užtekdavo. O dabar žodis „honoraras“ tarsi užmirštas. Geriausius pinigus anuomet mokėdavo „Genio“ ir „Žvaigždutės“ žurnalai. Juose dažnai spausdindavausi, taigi ir prie algos prisidurdavau. O kur vaikų rašytojui publikuotis dabar? Niekur. Šiandien kol kas neskurstu, nes gaunu pensiją. Turbūt kiekvienas rašytojas kartais pagalvoja, kad geriausia dirbti kokiu nors klerku. Nuo – iki. Aš būčiau labai nedisciplinuotas – vėluočiau, išeičiau pietauti ir nebegrįžčiau ar pan. Nors, žinoma, teko dirbti. Ir korespondentu, ir redaktoriumi. Bet darbas redakcijoje juk kūrybinis, pririštas nebūdavai.
– Ar jūsų šeimos gyvenimas irgi „neįdomus“, ar jame būta kažkokių dramų, apie kurias galėtumėt papasakoti?
– Ne, jokių dramų nebuvo. Galbūt jos ateity. Juk reikės pasenti, susirgti kokia nors bjauria liga arba sveikam numirti. Šito tikrai neišvengsim. Betgi tai ne drama, o tik paskutinė tavo žemiškojo gyvenimo fazė.
– Kuo užsiima jūsų vaikai? Ar daug su jais bendraujate? O gal ir anūkų turite?
– Sūnus Vytautas dirba Vilniaus visuomeniniame transporte – dideliu raudonu autobusu įvairiais maršrutais vilniečius vežioja. Dukra Marija turi savo verslą. Ji vadovauja turinio kūrimo agentūrai.
Vyriausioji anūkė Kamilė jau gimnazistė, jos broliukas Vytautas – ketvirtaklasis. (Ar pastebėjot, kad mūsų šeimoj – Vytautų klubas?) Septynerių Medutė – būsimoji pirmokė. Su vaikais ir anūkais bendrauti lengva, nes jie, ačiū Dievui, čia pat, Vilniuje. Per Kalėdas ir Naujuosius metus visada būname prie bendro stalo mūsų namuose Giedrakalnyje.
– Tai ko jums dabar norėtųsi, kad gyvenimas būtų „įdomesnis“? O gal visai geras ir toks?
– Manykim, kad taip.
