Būdama dvidešimties Indrė buvo sveika linksma mergina, kai vieną rytą atsibudo sutinusiu veidu, rankomis ir kojomis. Tokio vaizdo ji labai išsigando. Nuėjo pas šeimos gydytoją, kuri merginai, neseniai grįžusiai iš kelionės po Egiptą, įtarė infekciją ir nukreipė į infekcinę ligoninę Žvėryne.
Įtarimai apie infekciją buvo atmesti, o Indrė nukreipta į Santariškes, kur jai diagnozuotas ūmus glomerulonefritas (inkstų kamuolėlių uždegimas, sukeliantis jų nepakankamumą). Taip ir liko neaišku, kodėl ši liga staiga užpuolė merginą.
Jai netrukus prireikė dializių. „Tas laikotarpis buvo sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai. Buvo labai baisu ir skaudėjo. Skausminga buvo ir biopsija, kiti tyrimai, ir pačios dializės per fistulę buvo nemalonios“, – atsiminė.
Dializės truko 5 mėnesius. Tuo metu Indrė stovėjo eilėje, laukdama kraujo donaro, ir netrukus jis atsirado. „Kai kurie žmonės eilėje laukia 2, 5 ar 10 metų, taigi man labai pasisekė“, – pasidžiaugė moteris.
Kai atsirado organų donoras, buvo žiūrima, kuriems iš laukiančiųjų sąrašo tie organai tinka – turėjo atitikti tam tikri tyrimų duomenys. Pakviesti šeši žmonės, kuriems jie tiko, o iš jų atrinkti du, kuriems tiko geriausiai – Indrė ir vienas vaikinas.
Inksto transplantacija truko apie 6,5 val. Jau po kelių dienų Indrei medikai pasakė, kad viskas pavyko gerai ir panašu, kad jai donoro inkstas tarnaus ilgai ir sėkmingai.
Gegužės mėnesį suėjo 6 metai, kai Indrė gyvena su donoro inkstu, be jokių dializių ar kitų nemalonių procedūrų. Tiesa, ji visą laiką geria vaistus, imunosupresantus, dėl ko, pasitarusi su gydytojais, nusprendė savo vaikučių nežindyti, o maitinti pieno mišiniu.
Lauktis vaiko Indrė su vyru nusprendė, pasitarusi su medikais – jie sakė, kad moters būklė pakankamai gera ir bandyti galima. Nėštumas iki 8 mėnesių buvo sklandus, vėliau moteris paguldyta į ligoninę dėl preeklampsijos. Po trijų ligoninėje praleistų savaičių medikai nusprendė, kad laukti pakaks, ir 35-ą nėštumo savaitę berniukai išvydo pasaulį.
Kas tas kraujo donoras, kurio inkstas paaukotas Indrei, ji nežino – tokia informacija pacientams neteikiama. Tačiau moteris turėjo galimybę parašyti laišką ir per Nacionalinį transplantacijos biurą perduoti jį donoro artimiesiems. Ten ji jiems nuoširdžiai padėkojo už dovanotą galimybę gyventi visavertį gyvenimą.
Padėka donorų artimiesiems ir medikams
Indrė Simonovienė – viena iš asociacijos „Gyvastis“ penktadienį, spalio 12 d., organizuoto Padėkos renginio dalyvių. Renginys skirtas pagerbti tuos, kurie dalyvauja organų donorystės ir transplantacijos procese. Vieni jų prisideda didžiuliu žmogiškumu ir dosnumu, kiti – nepamatuojamu profesionalumu ir atsidavimu, treti – tikėjimu ir organų donorystės idėjos palaikymu.
Visų pirma – tai gyvieji donorai, dovanoję savo inkstą ar dalį kepenų savo artimam žmogui – vaikui, anūkui, tėvams, broliui ar sesei, vyrui ar žmonai. Gyvieji donorai Lietuvoje pradėti skaičiuoti nuo pirmosios atliktos inksto transplantacijos Lietuvoje, t.y. nuo 1974 m. Per 48 metus jų suskaičiuota 320. Dažniausiai gyvaisiais donorais tampa mamos, dovanojančios savo vaikams inkstą ar dalį savo kepenų.
Renginyje dalyvavo gyvieji donorai, donorų artimieji ir medikai. Jauniesiems reanimatologams buvo įteiktos LR Vyriausybės padėkos už pasiaukojantį darbą. Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos padėkos įteiktos dializių slaugytojoms.
Šiemet Lietuvos asociacija „Gyvastis“, propaguojanti organų donorystę, mini veiklos 25-metį. Asociacijos prezidentė Aušra Degutytė sakė: „Sunku patikėti, bet vieno žmogaus kūno dalelė gali pakeisti visą kito žmogaus gyvenimą.“
