23 Jonai
Kalendoriais kaunietis domėjosi dar gerokai prieš pradėdamas juos leisti. Tačiau vyrą trikdė įprastuose kalendoriuose vyraujantis vardų chaosas.
„Žiūri į kalendorių ir matai, kad vardadienių – gausybė ir žmonės savo vardą švenčia po keletą kartų per metus. Man tas chaosas nepatiko – vardai sukosi po penkis, šešis kartus per metus.
Išsamiau domėtis pradėjau 1987 m., kai pasirodė mokslininkų antroponimikų Bronio Savukyno ir Kazimiero Kuzavinio pirmas lietuvių kilmės vardų žodynas. Pamatęs, kiek jame vardų, persigandau – kur tie vardai kalendoriuose?
Peržvelgęs tuometinius kalendorius radau apie 200. O vardų žodyne – daugiau kaip 4000! Prisidariau kortelių su vardais ir pamačiau, koks žvėriškas darbas bus tai sutvarkyti. Maniau, paskęsiu – į kokias datas tuos vardus sudėti?“ – sunkią pradžią atsiminė A.Noruševičius.
Atspirties taškas, visgi, buvo senieji kalendoriai. Kaip pavyzdį vyras pateikė Jono vardą. Atrodo, visi puikiai žinome, kada švenčiamos Joninės. Tačiau anuomet A.Noruševičius kalendoriuose suskaičiavo 23 Jono vardadienius per metus.
Apsilankęs pas įtakingus to meto kunigus pasiteiravo, kaip yra su ta švenčių gausa. Paaiškėjo, kad tiek vardadienių esti dėl šventų Jonų gausos – kiek yra to vardo šventųjų, tiek ir švenčių.
Kalendorių kūrėjo tikslas buvo susisteminti visus vardų žodyne pateiktus vardus ir kiekvienam jų palikti po vieną vardo dieną.
„Tiek kunigai, tiek vardadienių skyriaus specialistai man sakė, jog susisteminti vardadienius – neįmanomas darbas. Bet aš jį padariau. Sutikrinęs pirminius šaltinius radau, kuo pagrįsti kiekvienam vardui skirtą dieną.
Mano sūnus Nerijus studijavo ekonominę kibernetiką. Nuo vienuoliktos klasės jau gerai mokėjo elgtis su kompiuteriu – tais laikais dar niekas nei žinojo, nei juos turėjo. Vilniuje buvo didžiulės mašinos, kompiuteriai užėmė kelis kambarius. Ir sūnus atėjo man į pagalbą.
Visus vardus iš antroponimikų knygutės suvedė į masyvą, sukirčiavo, pagal mano pateiktus lapelius išskirstė į dienas... Perkėlė mano sistemą į kompiuterinį formatą. Per porą mėnesių pabaigėme visą vardų kalendoriaus knygą – ji pasirodė 1996 m.”, – prisiminė istorikas.
Vyras norėjo sukurti kalendorių, kurį pamėgtų žmonės. Todėl kurdamas atsižvelgė ir į kalendoriaus naudojimo patogumą.
„Esu visokių šposų padaręs. Vienas kalendorius buvo „trys viename“: kišeninio formato, galimas kabinti ant sienos ar pramuštas skylamušiu tapti vartomu staliniu kalendoriumi“, – išskirtinį darbą nupasakojo A.Noruševičius.
Siūlė ir kyšius
Nors autoriaus sistema leidžia tiksliai žinoti kiekvieno vardo šventės dieną, atsirado ir nemažai ja besipiktinančių.
„Man žmonės ir skambindavo, ir pinigų siūlydavo, kad jų vardai būtų įtraukti į kalendorius... Neįtrauksiu nė vieno vardo, kuris nėra aprobuotas vardynų skyriaus. Aš gi ne mokslininkas, kad savavališkai nuspręsčiau.
Leonas, Irena ir kiti, kurių vardadienių buvo po kelis per metus... Jie dabar nelabai patenkinti mano sukurta sistema, bet iki mano sistemos buvo kažkoks šiukšlynas“, – neslepė istorikas.
Neseniai nuskambėjo sumaištis dėl vardo Gitana – jis juk toks dažnas, tai kodėl neturi vardadienio? A.Noruševičius paaiškino, kad Gitana reiškia „čigonė“, tačiau smulkesnės jo kilmės mokslininkai neskelbia ir į vardyną netraukia. Pasirodo, dauguma šiuolaikinių vardų nėra pripažinti mokslininkų.
„Pavyzdžių minėti nenoriu, kad niekas neįsižeistų. Kiekvienas žmogus nori turėti vardadienį, tai lai švenčia jį kurią nors dieną, čia jo valia. Tačiau aš nepatvirtintų vardų į sistemą netrauksiu.
Viena moteris man didžiuodamasi papasakojo, jog kuria vardus. Iš vardo daro visokius vikruntasus, kad žmogus galėtų pritaikyti, modifikuoti vardą... Na, pavyzdžiui, jeigu iš vardo Angelina padarytum vardą Angelitukas. Apakau.
„Kodėl jūs, – sakau, – taip darot?“ Gi šitiek yra vardų, tik rinkis“, – stebėjosi kalendorių autorius.
Dar didesnę nuostabą istorikui kelia ir dabartiniai vardadienių skelbimai. Jo teigimu, žiniasklaidoje ir įvairiuose pramoginiuose portaluose kasdien skelbiami realybės neatitinkantys vardadieniai.
„Nežinau, iš kokio šaltinio jie gaunami. Padarytas milžiniškas darbas, siekiant sukurti vieningą vardadienių sistemą. O žmonės dabar nueina kažkokiu kitu keliu... Kas dabar darosi – tai yra baisu. Kai dirbi, dirbi, dirbi ir visiems geranoriškai siūlai domėtis ir nerašyti nesąmonių, o to nepaiso... Ir kaip kovoti?“ – klausė A.Noruševičius.
Visiems vaikučiui vardą renkantiems tėvams jis patarė tiesiog atsiversti vardų knygą ir iš daugiau kaip 4000 Lietuvoje patvirtintų vardų išsirinkti sau tą vienintelį, ypatingą.
Partizano sūnus
Meilę istorijai ir lietuvybei vyro širdyje paskatino ir sunki jo vaikystė. Ypatingas ryšys su Tėvyne užsimezgė ir dėl tėvo – partizano Stanislovo Noruševičiaus.
„Mano tėvas buvo partizanų vadas, neeilinė asmenybė. Mokėjo daug kalbų, buvo išsilavinęs. Šeima buvo tikra lietuviška. Tėvas buvo jūreivis, pasistatė namą Klaipėdoje ir visą šeimą atsivežė į jį gyventi.
Kai viską užėmė Hitleris, jiems buvo duotos 48 valandos apsispręsti, ar jie lietuviai, ar vokiečiai. Šeima liko lietuviais, todėl buvo ištremti, viskas atimta. Tai meilė tautiškumui ir šaliai per tėvą, be abejonės, išugdyta didelė“, – sutiko istorikas.
Kaunietis augo be tėvų. Motina už tai, kad neišdavė vyro partizano, 10 metų kalėjo. A.Noruševičius gimė kalėjime ir augo atskirai nuo tėvų.
„Vaikystė mano buvo labai sudėtinga. Todėl, pavyzdžiui, man labai patinka pasakos. Vaikystėje labai pavydėjau tiems, kas turėjo pasakų knygelių. Su vienu klasės draugu visad kartu eidavom į mokyklą ir jis turėjo Brolių Grimų pasakas. Turėjo visokių spalvotų, gražių knygelių. O aš ne, bet jis nenorėdavo man duoti – sakė, galiu suplėšyti
Sakau, kad turėjau keturias mamas. Mane mažą priglaudė moteris... Neturėjome absoliučiai nieko, o ji priglaudė tris svetimus vaikus ir dar savo vieną turėjo! Sudėtinga apie tai kalbėti, bulvė tada buvo kaip pats gardžiausias šokoladas.
Lietuviai buvo visiškai kitokie, kitas žmogiškumas. Mums visi padėjo: kas galėdavo, atnešdavo lašinuko gabalėlį, tą pačią bulvę ar duonytės. Mus auginusią moterį vadinau mama. Paskui gyvenimas keitėsi, ji susirado draugą, o šis buvo stribas... Tada augau pas antrą mamą, šeima buvo persekiojama. Pamenu, per radiją klausydavomės užsienio laidų, šviesūs žmonės buvo...
Paskui susiklostė įvairios aplinkybės, dėl kurių nuėjau globos prašytis pas pirmosios savo globėjos mamą. Ji su vyru neturėjo vaikų, priėmė mane. Augau pas juos kaip šilčiausiame užantyje. O galiausiai iš kalėjimo grįžo mano ketvirtoji – prigimtinė mama. Tada jau draugavome, gyvenome kartu“, – pasakojo kaunietis.
Tačiau apie tuos laikus kalbėti jis nemėgsta. A.Noruševičiaus teigimu geriau apie save kalbėti nuo tada, kai priimi sąmoningus, brandžius sprendimus.
„Žmogus priklausai nuo aplinkybių. O vėliau jau galėjau rinktis, ką gyvenime daryti. Vardų laikotarpis man gyviausias“, – sakė istorikas.
Kalendorių autoriaus gyvenimo pasirinkimai buvo altruistiški – daugybę metų dirbęs vyras dovanojo Lietuvai unikalią vardadienių sistemą, kuria naudojamės ir šiandien.
