Močiutė pasakojo, kad nelaimė ją ištiko seniau, rugsėjo 24 d., vėlų vakarą netoli namų, kai grįžo iš darbo, nešina gėlėmis. Kažkas ją užpuolė iš už nugaros, atėmė rankinę su pinigais (apie 30-40 eurų) ir trenkė per veidą. Močiutei rodosi, kad trenkė ne šiaip kumščiu, o dar kažką buvo užsidėjęs ant rankos. Ji griuvo, gulėjo užsimerkusi ir juto daugiau smūgių. Jų iš viso buvo penki ar šeši. „Tik tada, kai apsimečiau, kad esu negyva, užpuolikas pasitraukė“, – pasakojo senolė.
Po to ji kuo skubiau atsistojo ir nuėjo toliau, bijodama, kad užpuolikas negrįžtų, ir prisėdo ant laiptų. Kadangi veidas buvo kruvinas ir pati negalėjo išsikviesti pagalbos, nes net neįžiūrėjo savo telefono ekrano, paprašė, kad praeivis paskambintų policijai.
Medikai ją nuvežė į Lazdynų ligoninę, nuplovė, sutvarstė žaizdas, o tada vidury nakties pasakė, kad eitų namo. „Pasakiau jiems, kad naktį nerasiu kelio į kitą miesto galą, prašiau, kad leistų pamiegoti koridoriuje, tai leido pasilikti. Po to atvažiavo policija, važiavome pas juos, buvo pradėtas tyrimas“, – prisiminė Milda.
Ji mano, kad žino, kas ją užpuolė – toks vaikinas, vaikų namų auklėtinis, kurį buvo priėmusi pas save pagyventi prieš keletą metų. „Jis sakė, kam aš gyvenu viena, dar kas užpuls, o jeigu jį priimsiu, jokie vagys nelįs. Pagailo man jo, tai ir priėmiau. Jis dar ir draugą atsivedė. Ne tik man už pragyvenimą nieko nemokėjo, bet vis maisto ir pinigų prašydavo. O dar sudaužė spintos veidrodį ir gražią cukrinę su neužmirštuolėmis. Vėliau aš jį išvariau, turbūt dėl to supyko ir užpuolė. Ir už ką? Už tai, kad buvau jam gera“, – liūdnai pasakojo močiutė.
Greta jos gėlėmis prekiavusi moteris įsiterpė ir pasakė, kad močiutė Milda yra susidėjusi su netinkama kompanija, kažkokiais vaikinais, kurie vis prašo jos pinigų, ir ji vis duodanti. Dukra jai sako nutraukti netinkamus ryšius, be to, sako, kad užteks dirbti, bet močiutė jos neklauso.
Milda nesiginčijo: „Taip, dukra sako, kad nedirbčiau, bet aš jos neklausysiu! Toks jau aš žmogus – negaliu sėdėt namie. Ką aš ten veiksiu, negi sėdėsiu per dienas prie televizoriaus? Čia, gatvėj, man smagiau. Mano kaimynė, kuri gyvena virš manęs, per dienas guli lovoje, net iki parduotuvės maisto pirkti nenueina. Aš tokių dalykų nesuprantu.“
Pridūrė, kad praėjusią dieną nedirbo, buvo poliklinikoje, grįžusi prigulė pailsėti, užmigo ir atsibudo 22 val. „Aš paprastai tokiu metu tik grįžtu iš miesto, o tada jaučiausi išsimiegojusi. Po to neradau sau vietos, visai nežinojau, ko imtis. Be darbo žmogui ir normaliai miegoti neišeina“, – pastebėjo aštuoniasdešimtmetė.
Jai prailgo tos dienos, kai namie gydėsi mėlynes ir sutinimus, buvusius ant veido. Dėjo ant jų kopūstų lapus, kad greičiau praeitų sutinimas, o kai veidas ėmė atrodyti kiek padoriau, išsiruošė į darbą – pardavinėti gėlių.
Pasitikslinu, negi ji, sulaukusi aštuoniasdešimties, tikrai dirba ne dėl to, kad neišgali pragyventi iš pensijos, o dėl to, kad nori turėti veiklos. Močiutė žvaliai patvirtina, kad tikrai taip! Net nežino, ar pensijos pragyvenimui užtektų, ar ne, nes nemėgino gyventi vien iš jos.
Gėles ji pardavinėja ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir žiemą – tuomet prekiauja sausomis puokštėmis. Žinoma, kartais ir peršąla, bet darbo ir žiemą nevengia.
Gėlėmis Milda prekiauja jau keliolika metų. Prieš tai padėjo savo išsiskyrusiai dukrai auginti vaikus. Pasidžiaugia, kad dabar anūkė jau įstojo į universitetą, mokosi gerai ir nereikia mokėti tūkstančių už mokslą. Dar seniau pašnekovė dirbo valgykloje, skalbykloje.
Gėlių ji gauna iš tiekėjų arba prisirenka pievose. Gyvena daugiabutyje ir sodo, kuriame galėtų jų užsiauginti, neturi. Puokštes, kuriomis prekiauja dabar, pirko jau surištas iš vienos tiekėjos. Mokėjo jai po 2 eurus, parduoda po 4-5. Prisipažįsta, kad būna dienų, kai parduota tik vieną ar dvi puokštes, uždirba kokius 5 eurus, bet būna ir dienų, kai sekasi geriau.
„Aš nesu kvaila – jeigu būčiau kvaila, pinigų neuždirbčiau“, – pastebėjo energinga močiutė.
