Su dviem vyrais gyvenusiai aukštaitei likimas iškrėtė baisų pokštą

Ona Bernatonytė – 66 metų išsilavinusi, energinga, labai darbšti, atviraširdė ir noriai silpnesniam ar bėdos ištiktam pagalbos ranką tiesianti kaimo moteris. Bet jos gyvenimas ypatingas.

Dvidešimt metų Ona gyveno po vienu stogu su dviem savo vyrais – pirmuoju, su kuriuo išsiskyrė po 24 santuokos metų, ir antruoju, už kurio ištekėjo palikusi trijų savo vaikų tėvą.

Gyveno – nereiškia, kad su abiem dalinosi vedybiniu guoliu. Ne, tų reikalų moteris nepainiojo. Onos supratimu, gyvenimas turi platesnę prasmę: abiem savo vyrams ji virė valgyti, skalbė, slaugė ligoms užklupus. Prieš metus antrasis Onos vyras mirė.

„Gyvenu su pirmuoju vyru, dabar jam vienam šeimininkauju“, – taip dabartinę situaciją apibūdina moteris.

Ona gyvena kaime Kupiškio rajone. Nemažame. Bet vis tiek visi visus pažįsta kaip nuluptus.

Prisiminusi prieš du dešimtmečius buvusius įvykius moteris atvira: negana to, kad pati išgyveno dėl painios santykių situacijos, dar ir aplinkiniai liežuviais tvatino, smerkė ir auklėjo kas tik netingėjo.

Laimė, kad šeima – tėvai, broliai, seserys, brolienės, svainiai ir suaugę vaikai jos negraužė, laikėsi nesikišimo politikos.

Dabar gi Onos gyvenimas jau iš visų pusių aptartas, apliežuvautas ir vietiniams gyventojams nebeatrodo keistas.

Su atvykėliais, kurie jos istorijos nežino, Ona elgiasi savotiškai: ima ir išpyškina, kad ji toji, kuri gyvena su dviem vyrais. Taip sakant, kad nereikėtų klausytis apkalbų ir neliktų klaustukų. Taip nutiko ir mums pirmą kartą susitikus su Ona.

Paprašyta papasakoti keistą savo istoriją, moteris nesipriešina.

„Nedėstykite vien sausų faktų, pažiūrėkite filosofiškai“, – tik pataria pašnekovė, kaip pateikti jos painų gyvenimą.

Didelis dviaukštis mūrinis pastatas iš aplinkinių išsiskiria naujutėliu tamsiai rudu stogu.

Namas radosi apmūrijus senąjį tėvų turėtą medinuką ir pristačius dar tiek pat naujo mūro.

Po langais žydi gėlės, už ūkinio pastato nemažas daržas, laksto būrys naminių paukščių, pievoje ganosi sava karvė. Matyti, kad moteris gyvena ūkiškai.

Ona kviečia į antrą aukštą. Prieangis ir koridorius nebaigti remontuoti, aplink pilna visokių daiktų. Antro aukšto holas irgi nebaigtas, iki tvarkos dar toli.

Kambarys dydžiu primena pokylių salę. Kabamosios lubos, ilgas, austine lino staltiese dengtas stalas su dviem eilėm kėdžių, piešiniais raižytas ąžuolinis bufetas rodo, kad šeimininkė stengėsi gražiai tvarkytis buitį.

„Man daug kas sako, kad laikyčiau liežuvį už dantų, apie save nepasakočiau, bet aš pagal tėtį, jis buvo labai minkštas ir geras. Aš irgi vandenėlis“, – dėl savo atlapaširdiškumo pajuokauja pašnekovė.

Kol mudvi kalbamės, pirmasis josios sutuoktinis lazda pasiramsčiuodamas tupinėja po kiemą.

Pirmąjį vyrą Ona į tėviškę parsivežė tuoj po studijų.

Ji mokėsi tuometėje Kauno žemės ūkio akademijoje, ekonomikos fakultete. Miškininkystės fakultete studijavo ir jos būsimasis. Jis buvo dar ir talentingas muzikantas, baigęs muzikos mokyklą, grojo daugeliu instrumentų.

Tėvai nepritarė vedyboms: žentas muzikantas, o dar rusas, sakė, kad su tokiu gyvenimo nebus.

„Tėtis, vos su juo pabendravęs, iš karto perspėjo, kad bus tinginys, o aš net įsivaizduoti negalėjau, kad vyras nemokės namais ir ūkiu rūpintis. Mačiau tėvų pavyzdį: jie visą gyvenimą daug dirbo, gražiai sutarė, mama už tėčio jautėsi lyg už sienos, maniau, ir mano šeima tokia bus“, – tokių svajų Ona turėjo tekėdama.

Tuo viskas ir baigėsi. Tėtis vėliau niekad gyvenime nepriekaištavo. Visa giminė į Onos pasirinkimą žiūrėjo tolerantiškai.

Dabar pagalvojusi Ona daro išvadą, kad net negalėtų sakyti, jog tekėjo apakinta didelės meilės.

„Mūsų buvo linksma kompanija, draugavom kelios poros, taip nuo pradžios studijų nusistovėjo. Kiti tuokėsi ir mes susituokėme, kaip čia kitaip pasielgsi, kaip paliksi, nesmagu būtų“, – aiškina ji.

Ona teigia, kad atsikraustęs į uošviją žentas dirbo miškininku, o savaitgaliais eidavo groti į vestuves ar kitus renginius. Jo, kaip pagalbininko prie namų ūkio, nebuvo.

„Gyvulius prižiūrėjau su tėvų ir brolio pagalba, namus stačiau pati, irgi giminaičių padedama, jis apie statybas nieko neišmanė“, – pasakoja Ona.

Po grojimų, savaime suprantama, muzikantas pareidavo įkaušęs. Tai tapo didele šeimos bėda.

„Jis buvo labai populiarus“, – moteris neslepia bėdos, kad talentingą muzikantą visi graibstyte graibstė. Ir dosniai vaišino alkoholiu.

„Niekad namo blaivus nebegrįždavo, o prisigėręs iškart eidavo miegot. Aš sukausi rate: darbas, vaikai, gyvuliai. Nebuvo net kada bartis. Sakydavau, užsikoduok. Jis atšaudavo: kiek čia geria, ai, vis tiek greit numirsiu“, – gyvenimą pirmojoje santuokoje prisimena moteris.

Vienu metu Ona įsidarbino kultūros namuose, mokė šokti. Tada vyro muzikalumą pati įvertino, mat sutuoktinis po tarnybos puldavo jai padėti, grodavo kur tik reikia. Tada jau liežuvis neapsiversdavo jį vadinti tinginiu.

„Galvoti: myliu ar nemyliu nebuvo kada. Pinigai ant medžių neauga, reikėjo dirbti, kad vaikus ir namus išlaikytum. Laikėm penkias karves, dar kiaulių. Visad tekinom, nėra kada atsipūsti, kur jau ten apie jausmus galvosi“, – dabar svarsto Ona.

Štai tuomet, kai rūpinosi per vargus pastatyto namo įrengimu, jos gyvenime ir atsirado kitas vyras. Onai buvo 45 metai.

„Žolę pjaut – žmogų samdau, name išvedžiot vamzdžius – darbininko ieškau, nes maniškis nieko nemoka. Buvo gretimame kaime nagingas vyras, ėjo kur kviečia, visokius darbus mokėjo, anksčiau kolūkyje suvirintoju dirbo. Pasamdžiau jį. Taip ir prasidėjo, galima sakyt, tarnybinis romanas“, – pasakoja moteris.

Sako, į tą vyrą kaip į rimtą kavalierių nežiūrėjusi, mat tas buvo vedęs, su žmona augino tris vaikus. Be to, sklandė gandai, kad šeimai jis nėra geras, saviškę skriaudžia, išgėręs siautėja.

„Nenorėjau aš jo, gėda buvo su juo draugaut, bet prilipo kaip lapas“, – atsidūsta pašnekovė.

Moteris tikina nė nemaniusi skirtis ir nenorėjusi skirti to vyro šeimos, o pasiklausius kitų kalbų ir pačios protas tokiems santykiams prieštaravo.

Onai daug kas į akis sakė: „Neturėsi laimės tu su juo, jis sudėtinga asmenybė. Kol negirtas – nieko, o išgėręs neprognozuojamas, užeina pykčio priepuoliai.“

O negėrusiam būti neišeina, paslaugas teikia visam kaimui ir visi, senu papratimu, vaišina.

Dabar Ona įvertina pirmojo vyro privalumą: kad ir gėrė, niekad rankos nekėlė, su juo ir pasišnekėti apie viską buvo galima, o su antruoju metams bėgant jau nebuvę jokios šnekos, vien siautėjimai ir agresija.

Praregėjimas, kad prastas būdas nepasitaisys, atėjo gerokai vėliau. O tuo metu, kai protas liepė liautis su vedusiu burkuoti ir žmones piktinti, įvykiai pasisuko netikėtai.

„Jis pirmas ėmė ir išsiskyrė. Atvažiavo pas mane, sėdi ant laiptų: nei ten, nei čia. Pagailo. Priėmiau“, – pasakoja pašnekovė.

Kai kaimo žmonėms pranešė, kad jiedu tuokiasi, visi kraipė galvas, kartojo, kad laimės nebus.

Kavalieriaus pagailėjo, o ar negaila buvo palikti sutuoktinio, kad ir išgeriančio, bet neblogos dvasios žmogaus?

Čia Ona atsakymo neturi. Tiesiog gyvenimas taip susidėjo. Paliktasis, žinoma, smarkiai pyko, bet naujasis vyras turėjo privalumų: buvo ūkiškas, turėjo stiprias rankas, ir darbštumo netrūko, puolė abu ūkininkauti.

Vėlgi klausimas: kodėl sukūrusi naują šeimą buvusio vyro iš namų neiškraustė? Būstas juk realiai buvo jos tėvų.

„Nedariau jokių žygių, kad jį iškeldinčiau, kur būtų dėjęsis? Jis liko gyventi su mano mama. Ji sulaukė 101 metų, o mes įsikraustėm į naujai pristatytą, bet dar neįrengtą namo galą, jį įsirenginėjom jau abu“, – pasakoja moteris.

Vyrai vienas kitam į atlapus nekibo, bet stengėsi kieme kuo rečiau susitikti.

Kaip tik užklupo sunkmetis, ir vienas, ir kitas vyras neteko darbų, visi gyveno iš ūkio, kuriame pagrindinė darbininkė buvo Ona.

Kadangi trūko lėšų, lėtai stūmėsi jaunavedžių namo dalies įrengimas, be to, ir antrasis sutuoktinis įjunko į alkoholį. Pasak Onos, šeimos biudžetą siurbė ir nuolatinės baudos, kurias vyras gaudavo už vairavimą išgėrus.

Virtuvė vis tebebuvo viena – ten, kur gyveno paliktasis sutuoktinis. Tad kiekvieną rytą Ona lėkdavo pas buvusį vyrą, ten gamindavo valgį, pamaitindavo pirmąjį, tada bėgte pas antrąjį.

O ką jaunavedys? Argi nepyko, kad žmona pas buvusį vyrą laksto?

„O ką jis padarys? Juk anas mano vaikų tėvas, o jis atėjęs, svetimas“, – moteris su naujuoju sutuoktiniu net nediskutuodavo apie situaciją.

Paklausus, ar antras vyras mušėsi, moteris tiesiai neatsako.

„Bandė skriausti, bet aš išsisukdavau“, – aiškina ir prideda, kad labai stengusis prisitaikyti prie vyro charakterio.

Taip su karštais puodais bėgiojat nuo vieno prie kito, prabėgo ne itin saldus jaunavedžių dešimtmetis.

Paskui dar vienas likimo pokštas.

Pirmas insultą gavo muzikantas, o po mėnesio tokia pat liga pakirto ir suvirintoją.

Pirmąjį lydėjo pusės kūno paralyžius, antrajam galvos smegenys ilgai neatsikūrė, protas susidrumstė.

Ligai užklupus baigėsi ir poros kūniška meilė.

Insulto pakirsti abu ligoniai netvėrė be svaigalų. Ona po butelaitį pirkdavo ir vienam, ir kitam.

„O ką daryti, kad toks gyvenimas. Jei nenuperku išgert, abu visokiais žodžiais koneveikia“, – moteris pasakoja, kad nuo abiejų namo gyventojų gaudavo pylos.

Lyg bėdų būtų mažai, apgirtęs paralyžiuotasis muzikantas susilaužė koją, o netrukus kauštelėjusiam suvirintojui lūžo abi galūnės.

Abu insultininkai, abu gipse ant patalo, o Ona plėšosi darbuose, ligonius pas daktarus vežioja, gamina maistą, drabužius skalbia, patalus keičia...

Reta moteris tokį pragarą ištvertų. Ona iškentė.

„Pirmasis po visų ligų visai aptingo, antrasis darbams neteko sveikatos. Jam kraujotaka visai sutriko, kraujagyslės ėmė kimštis, o vaistų nepripažįsta, daktarų vengia, nuvežu į ligoninę – jis pabėga. Apie savijautą visai nekalbėdavo, nieko nepasakojo. Paskutinę vasarą iš ligoninės pabėgo, o rudenį ir mirė“, – pabaigia Ona.

Kai darbai nenudirbti, iš kur ta meilė bus?

Prakalbus apie tokio gyvenimo finansinę pusę paaiškėja, kad du vyrai po vienu stogu moteriai buvo ne paspirtis, o našta.

Paskutiniais metais antrasis sutuoktinis gėrė taip, kad iš namų ką radęs vilkdavo parduot. Dėl butelio išveždavo trąšas, grūdus.

Abiem vyrams turėti grynų pinigų buvę negalima, juos prašvilpdavo akimirksniu. Iš minkštaširdžio ir patiklaus muzikanto pinigus išviliodavo ir kaimo jaunimas.

Ona ir vaikai tėvą įkalbėjo pinigus laikyti banke, taigi pensija ir dabar keliauja tiesiai į sąskaitą. Kasdienėms išlaidoms pirmasis vyras Onai pinigų neduoda, moteris ir maitina, ir butelaitį jam perka iš savų.

Kaipgi taip?

Ona moja ranka: nejau vaikų tėvui kąsnius skaičiuosi?

Paklausus, kurį savo vyrą labiau mylėjo, Ona išdėsto savąjį požiūrį į meilę.

„Kai gerai, viskas atsiperka, o kai būna nemalonumų, meilė virsta pasiaukojimu. Įsikinkai į vežimą ir veži. Mano supratimu, meilė turi būti pagarba, pagalba visame kame, o ne nuolatinis maldavimas, kad darbą padarytų. Mano charakterio minusas: aš rūpinuosi visais kitais, save pamirštu, vyrus paverčiau vaikais. Jiems labai patogu, kai lekiu už juos ir viską jų labui nuveikiu.

Štai mano brolis, jis viską mato, ką daryt reikia, neragintas dirba. Kai matai, kad žmogus dirba, ramu ant dūšios. Iš kur ta meilė bus, kai šimtai darbų nenudirbta, o tave žlugdo ir žodžiais, ir finansiškai, dar ir iškeikia“, – aiškina moteris.

Matant kieme su lazdele klibikščiuojantį muzikantą kyla klausimas: gal šis bent dabar, kai žmona liko našlė, pradėjo bent kuo pagelbėti?

„Juokaujat? Jis dar pagrasina, kad į teismą paduos už tai, jog alaus taip dažnai, kaip norėtų, nenuperku“, – rankom skėsteli moteris.

Tiesa, kartais suimtas į nagą atsisėdęs papjausto bulvių ir burokų gyvuliams.

Labinamės su vyriškiu. Jis šypsosi ir kviečia buvusią žmoną kartu nusifotografuoti.

Stuktelėjęs lazdike dar išrėžia, kad jo moteris labai graži, tik ne visada gera būna. Visas blogumas, kad per retai svaigalų nuperka.

Į ilgesnį pokalbį vyras nesileidžia, apsisukęs eina savais reikalais.

„Kvailas gyvenimas“, – tarsteli Ona.

Jei turėtų galimybę viską pakeisti, ar gyvenimą nugyventų kitaip, ar rinktųsi kitokius vyrus?

Moteris tik akimirką susimąsto.

„Toks mano likimas, matyt, kažkur buvo nuspręsta, kad turėjau sutikti šituos, o ne kitus žmones. Tikiu, kad tie vyrai – mano dalia“, – šitaip Ona paaiškina ją visam gyvenimui įtraukusią vargų karuselę.