Tačiau vyras nepalūžo. Priešingai - tvirtai žengia per iškilusius barjerus, nuolat konsultuojasi su gydytojais, nepamiršta ir kūrybinės veiklos.
Pavasarį maestro savo klausytojams pristatė ir naują albumą „Ateina Dievas“. Jo teigimu, tai savotiška duoklė visiems, kurie jį prisimena ir palaiko.
Visada gerai nusiteikęs, kad ir kas bebūtų. Pasiteiravus, kaip jaučiasi, A.Kulikauskas ir šįkart kalbėjo optimistiškai. Nes svarbiausia - jis sveiksta ir stiprėja.
– Maestro, kaip jaučiatės dabar? - paklausėme A.Kulikausko.
– Gyvuoju labai neblogai. Prėjusią savaitę man buvo patikrinimas, medikai atliko kompiuterinės tomografijos tyrimą. Visą laiką esu kaip optiniame taikiklyje, bet dabar viskas tvarkoje, tas mano parazitas miega. Anksčiau reikėjo tikrintis kas tris mėnesius, dabar pasakė, kad pakaks ateiti kas pusmetį. Paleido atostogauti.
– Taigi dabar esate lyg ir sveikas?
– Tikrai taip, jaučiuosi pakankamai gerai ir fiziškai, ir psichologiškai. Sėdžiu ir darbuojuosi. Dabar turiu sukurti muziką režisieriaus Aloyzo Jančoro filmui, paskui tęsiu savo dainų naujam albumui kūrimo darbus. Tikrai yra ką veikti ir jėgų netrūksta, reikia tik sėsti ir dirbti.
– Kaip manote, kokie vaistai ar procedūros jums labiausiai padėjo pasveikti?
– Man rodos, daug padėjo tikėjimas ir pozityvumas, taip pat pasitikėjimas gydytojas, tikrais profesionalais, o ne šundaktariais. Svarbu tikėti tuo, ką profesionalai daro, o ir tas placebo efektas daug reiškia.
– Kaip vyko gydymo procesas? Ar prireikė operacijos?
– Ne, operacijos nebuvo, tiesiog buvo patikrinti limfmazgiai, o tada skirtas chemoterapijos ir švitinimo kursas. Jie ir „prigesino“ tą reikalą, po to man pasakė, kad viskas pasisuko į gerąją pusę.
– Kaip jautėtės po chemoterapijos?
– Kiekvienas į ją reaguoja individualiai. Man tuo metu krito apetitas. Taip pat, kaip ir visiems, iškrito plaukai, bet psichologiškai buvau tam pasiruošęs.
Plikas ir nusifotografau savo paskutinio kompaktinio disko viršeliui. O dabar mano įvaizdis toks pats, kaip seniau – plaukai atžėlė kartu su pavasarine žole.
– Sakėte, kad jokiais šundaktariais nepasitikėjote. Kodėl?
– Oi, girdėjau tiek visokiausių pasiūlymų, kaip gydytis močiučių ar dar kažkokiais receptais, kad nežinia kas būtų iš manęs likę, jei būčiau į visus tuos siūlymus reagavęs. Nors neneigiu, kad gamtoje yra mums naudingų dalykų. Pavyzdžiui, kanapių ekstraktas, kuris padeda atsikratyti skausmo onkologiniams ligoniams. Jis naudojamas Vakaruose, gal bus leista tą daryti ir pas mus.
– O po ligos rūkyti metėte?
– Na, užsibrėžiau, kad reikėtų mesti. Dabar rūkymą sumažinau bent 50 proc., bet susinervinęs, taip pat ryte, išgėręs kavos, noriu griebtis cigaretės. Bet nepiktnaudžiauju, kaip seniau, kai surūkydavau pakelį per dieną – dabar pakanka kelių cigarečių.
Draugai pasakė gerą receptą, kaip mažinti jų skaičių. Tai vadinamoji 5 min. taisyklė: kai užsinori cigaretės, sau užduodi klausimą: „Ar galiu be jos iškentėti 5 minutes?“ Sėdu prie kompiuterio skaityti naujienų ar pradedu dar kažką veikti, susigriebiu, kad jau praėjo 15 min., o aš galiu nerūkyti ir toliau.
– Dar kažkokių pokyčių atsirado?
– Ne, valgau viską, kaip visi. Tik vartoju mažiau saldumynų.
– Koks jūsų ligos istorijos laikotarpis buvo sunkiausias?
– Pati pradžia, kai išgirdau tą nuosprendį. Tai buvo šoko terapija. Bet aš susitaikiau greitai – nesu isterikas ar panikierius. Minčių „kodėl man?“ pradžioje buvo.
Gydytojai sakė, kad jais pasitikėčiau, aš taip ir dariau, ir gal dėl to sumažėjo diskomforto. Nemaniau, kad ištiko didžiulė tragedija. Manau, tikrai svarbu tikėti, kad viskas bus gerai.
– Ar nebuvo nejauku gulėti Onkologinėje ligoninėje, kurioje tikriausiai daug nelaimingų žmonių?
– Na, aš nusivežiau į ligoninę savo sintezatorių ir nešiojamą kompiuterį. Kad nereiktų vaikščioti koridoriumi pirmyn atgal, sėdėdavau sau palatoje ir grodavau, kurdavau. Būdavau užsidėjęs ausines, kad kitiems netrukdyčiau.
– Darbų netrūko ir gulint ligoninėje?
– Tų darbų atsiranda, tik reikia netingėti, o toks noras kartais kyla. Dabar esu kiek pristabdęs koncertinę veiklą, esu sau sakęs, kad save taupysiu ir pasirodysiu tik rimtesniuose renginiuose.
Pavyzdžiui, festivalyje „Tai aš“ Šv.Kotrynos bažnyčioje pasirodysiu kartu su Kostu Smoriginu. O šiaip, būna, atsisėdu sau ir sėdžiu prie žydrojo ekrano - monitoriaus. Ir kuriu, ir skaitau (ypač mėgstu žmonių memuarus - red.) – juk šiais laikais gali įeiti ir į JAV kongreso biblioteką, ir į carinės Rusijos leidinius, ir viską skaityti.
