Senuosius keramikos būdus įvaldžiusio meistro gyvenimas – lyg priešingybė iš provincijos į didmiesčius siekiančių išsiveržti jaunų žmonių pasirinkimui.
Džiugas beveik nesinaudoja kompiuteriu, nebendrauja su draugais ir bičiuliais socialiniuose tinkluose, nes jie, anot jo, tik vagia laiką. Nėra namie ir televizoriaus. Kai norisi gero filmo, žiūri tai, ką turi kolekcijoje, arba susiranda internetu.
Tokiam gyvenimo būdui susiformuoti įtakos neabejotinai turėjo ir Džiugo tėvai, ilgai gyvenę šalia Kauno, o beveik prieš trisdešimt metų įsikūrę Dzūkijoje.
Jis nuo vaikystės stebėjo tėvų keramikų darbą, o dažnai ir kartu lipdė. Pagal jo vieną vaikišką piešinį mama, žinoma keramikė Elvyra Petraitienė (77 m.), net buvo sukūrusi didžiulį pano.
„Man svarbi aplinka, kurioje gyvenu ir kuriu. Tai, ką pastaruoju metu kasdien matau pro namo langus, jau panašu į didmiestį, nes nuolatos mašinos važinėja. Bet Merkinės aura iki šiol – ypatinga. Gaila, kad miestelis mažai archeologų tyrinėtas, o juk kadaise buvo itin svarbus Lietuvos istorijos centras ir miestas“, – kalbėjo Džiugas.
Medinis geltonas, baltais langais iš tolo švytintis namas, kuriame drauge su Varėnos rajono savivaldybe Džiugas įkūrė Merkinės tradicinių amatų centrą, išsiskiria iš visų miestelio namų.
1935 metais Merkinės pakraštyje pastatytas rąstinis, o sovietmečiu apmūrytas silikatinėmis plytomis namukas naujam gyvenimui ir misijai buvo prikeltas daugiau nei prieš trejus metus.
Kadaise čia buvo įkurdinta pieninė. Greičiausiai namas nepastebimai būtų sunykęs, jei Džiugui ir rajono valdžiai nebūtų kilusi idėja keramika ir kitais amatais užkrėsti ir vietos gyventojus, jų vaikus, ir į Merkinę atvykstančius smalsius turistus.
Gerai, kad namas – gyvenvietės pakraštyje, o jo kiemas ribojasi su nedideliu miškeliu. Tokia aplinka sukuria ramesnę erdvę kūrybai ir bendravimui.
Kieme erdvioje pavėsinėje pastatytą aukštakrosnę darbams žiesti Džiugas ypač tausoja. Kai prisikaupia savų darbų išdegti, dar pasikviečia bent kelis kolegas keramikus, nes vienam tokią krosnį kurti būtų per didelė prabanga.
„Štai – labai reta vaivorykštė ant puodynių. Kartais ištraukiu iš krosnies lyg auksu padengtus darbus arba tviskančius sidabru“, – aprodydamas pavėsinėje aplink krosnį sukabintus kūrinius keramikos paslaptis pasakojo Džiugas.
Jam svarbu buvo įvaldyti ne tik įvairias keramikos žiedimo rūšis, bet ir kuriant išlaikyti senąsias, istorines puodynių, lėkščių ar mažesnių daiktų formas. Tad Džiugo darbai išsiskiria paprastumu.
Tačiau pagarbiausiai namie saugo ne savo, o sesers Rūtos Idrašiūtės ir mamos kurtus darbus. Džiugas per daugelį metų yra sukaupęs nemenką sesers kurtų puodelių kolekciją, kuri pagarbiai eksponuojama specialiai jai skirtose lentynose.
„Rūtos darbeliai – unikalūs, nes nėra nė vieno tokio pat. Patys iš jos puodelių negeriame, vaišiname tik svečius. Ir iki šiol dar nesame nė vieno sudaužę“, – su pasididžiavimu apie sesers kūrybą pasakojo Džiugas.
„Tokioje aplinkoje nepameti ryšio su gamta ir tikru gyvenimo ritmu, kurį žmonės jau praradę. Dabar tas ritmas suardytas, nes daug kas gyvena kažkieno primestu ritmu, tradicijomis, nejausdami nei pavasario, nei vasaros, nei rudens ar žiemos bei darbų būtinybės kiekvienam metų laikui.
Juk pavasarį vienus darbus galima nudirbti, vasarą – kitus“, – svarstė Džiugas vedžiodamas po iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet tikrai ne prastus namus.
Juos jis stengėsi taip sukurti ir įkurti, kad nebūtų jokios sintetikos. Visos interjero medžiagos natūralios. Namie yra tik vienas, kaip jis sako, sintetinis daiktas – kavos virimo aparatas, kuriuo šeimininkas svečiams išverda stiprios kavos. Bet patiekia ją tik keraminiuose sesers Rūtos kurtuose puodeliuose.
Visi virtuvės baldai – ąžuoliniai, iš medžio masyvo, sumeistrauti taip, kad po kurio laiko juos būtų galima išardyti, nuvalyti ir vėl susukti.
Ant stalviršio pjaustymo lentutė primena šiuolaikinių baldų elementus, tačiau buvo nusižiūrėta tik jos forma.
Meistro, padėjusio daryti baldus, jis paprašė, kad lentutė būtų pagaminta iš kriaušės medienos, kuri nuo drėgmės nesideformuoja ir yra gražios spalvos.
Neįprastą miestiečio akiai indaują Džiugas susimeistravo iš seno dzūkiško avilio, parsigabento iš etnografinio Dubininkų kaimo. Ten jam pavyko rasti ir šiais laikais itin retą vadinamąją budniko spintutę.
Jos Dzūkijos namuose kabodavo pagarbiose vietose ir jose būdavo saugomi anais laikais brangūs žadintuvai – kad nedulkėtų.
„Dabar toje budniko šėpukėje saugau pirmąjį savo vyresniosios dukters Ūlos puodelį, kad po daugelio metų galėčiau ir jai pačiai, ir anūkams jį parodyti“, – tėviškai šyptelėjo Džiugas.
Pasakodamas apie medines namo laiptų puošmenas jis neslėpė nusižiūrėjęs jas keliuose atkurtuose Aukštaitijos dvaruose. Vienas laiptų pakopas puošia stilizuoti žalčiukai, kitas – apverstų širdelių ornamentai.
Namų krosnį Džiugas surentė kartu su tėvu. Jos išorei apkalti buvo panaudota net pačiam didžiausiam karščiui atspari natūrali medžiaga, naudojama židinių vidui izoliuoti.
Vidinėse namo sienose palikti senųjų jo rąstų inkliuzai primena, kad namo būta nedidelio, bet tvirto, tvariai statyto. Tų rąstų beveik per šimtmetį net kinivarpos neįveikė.
O štai išorinių namo sienų elementai – Merkinei ne visai būdingi, nes lentos sukaltos ne horizontaliai, bet statmenai. Tačiau, pasak Džiugo, taip „šaliuotų“ namų galima aptikti netoli Leipalingio.
Mat statmenai sukaltos lentos saugo namų sienas nuo lietaus vandens susikaupimo. Be to, reikia mažiau medienos ir todėl namo statyba atsieina pigiau.
Langinių, kuriomis puošiami dzūkiški namai, buvo atsisakyta tik todėl, kad sumanyta šiek tiek padidinti langų proporcijas, o jei ant jų dar būtų sukabintos ir langinės, namas būtų likęs tiesiog be sienų.
Vasara šiemet Dzūkijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo karšta. Merkinė lietaus nematė kelis mėnesius. Bet aplink Džiugo namus net po pačių karščiausių dienų žolė neišdegusi.
„Kurį laiką vandenį žolei ir augalams laistyti sėmėme iš gręžinio, bet kai gavome solidžią sąskaitą, nutarėme – tegul būna kaip pas visus. Kas ištvers, tas ir toliau augs. Tiesa, gaila prieš kelerius metus sodintų ąžuoliukų. Nudžiūvo ir jie, bet gal dar pavasarį ataugs iš šaknų“, – skundėsi Džiugas.
Jokių šiuolaikiškų augalų ar medžių namų kieme nėra, nes jis laikosi nuostatos, kad geriau mišką prie namų prisitraukti, o ne vaikytis apželdinimo madų. Todėl kadagių parsinešė iš netoliese esančio miško. Ąžuoliukai – taip pat iš šių vietų.
Visų medelių kamienai apipinti eglių vytelėmis.
Taip jie saugomi ir nuo kiškių, ir nuo galinčių iš miestelio atklysti šunų.
Bet namų duris Džiugas ir namiškai dažnai palieka nerakintas. Net pačios išskirtiniausios puodynės, lėkštės, ąsočiai sukrauti, sukabinti kiemo pavėsinėje.
„Gal kokį puodą kas nors ir pasiėmė, bet aš nepastebėjau“, – tarstelėjo geraširdiškai Džiugas, svetingai beveik kasdien savo kūrybos oazėje laukiantis tų, kurie nori ištrūkti bent dienai iš miesto ir prisiliesti prie molio, prakalbinti jį įvairiausiomis formomis.
