Vėžio diagnozę moteris pirmą kartą išgirdo prieš 18 metų. Tuomet jai diagnozuotas trečios stadijos kiaušidžių vėžys. Po trejų metų sekė krūties vėžio diagnozė (antra stadija), o po dvylikos vėl atsinaujino kiaušidžių vėžys. Moters teigimu, jos situacija nėra unikali – atvejų, kai ši liga sugrįžta ar pasireiškia kituose organuose, pasitaiko.
Dėl ligos reikia reguliariai tikrintis, ir tuo metu, kai kelias savaites tenka laukti tyrimų atsakymo, kyla daug nerimo. Kai jo pagaliau sulaukia, su likimo draugais juokauja: „Dabar jau ramu iki sekančių tyrimų.“
Kodėl ji susirgo tokia bjauria liga, ir tai nutiko net tris kartus? Dabar su onkologiniais ligoniais dirbanti ir daugybę jų istorijų girdėjusi moteris sakė: „Ši liga labai sunkiai nuspėjama ir kontroliuojama. Niekuomet iki galo neaišku, kodėl žmogus susirgo, nors mano atveju žinoma, kad prisidėjo genetinis veiksnys. Bet galėjo prisidėti ir stresas ir kiti veiksniai – vieno kaltojo čia nėra. Būna ir taip, kad žmogus tikrai rūpinasi savimi, sveikai maitinasi ir sportuoja, bet vis tiek suserga skrandžio, plaučių ar kitokiu vėžiu. Arba, būna, kad žmogus jaučiasi gerai, po to sveikata staiga pablogėja ir jam diagnozuojama blogiausia, ketvirtoji, stadija.“
Moteris pripažįsta, kad tie 18 metų, kuriuos ji nugyveno po pirmosios diagnozės, jos atveju yra daug. Tuos metus ji laiko tikra Dievo dovana. Dievas jos gyvenime svarbus buvo nuo vaikystės, ir susirgusi sunkia liga ji nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Kai sergi onkologine liga, labai svarbu turėti kažką, į ką galėtum atsiremti, ir jos atveju tai yra tikėjimas.
„Nusiteikiau, kad gyvybė nėra mano nuosavybė, kad ji – Dievo rankose. Tie 18 metų man buvo gražūs ir pilni prasmės, per juos aš tapau geresnė, daug labiau nei iki tol rūpinausi kitais.“
Išgirdusi diagnozę ji susimąstė, kad greitai mirs, ir uždavė sau klausimą, ko labiausiai gailėsis. Atsakė sau, kad to, jog per daug dirbo ir per mažai laiko skyrė meilei ir artimiems žmonėms. Taigi dabar, nors taip pat yra įsijautusi į darbus, randa laiko pabūti kartu su žmonėmis, kurie jai svarbūs. Dar susirgusi parašė keliems žmonėms padėkas ar atsiprašymo laiškus. „Tą padarius viduje man iš karto labai palengvėjo“, – sakė moteris.
Bendruomenė palaiko geriau už medikus
Savo šeimos A.Kerpytė nebuvo sukūrusi, bet vieniša niekuomet nesijautė. Gal neturėti šeimos, kai susergi sunkia liga, yra netgi geriau? „Sunkiausia tiems, kurie suserga, turėdami mažų vaikų, ir baiminasi, kad negalės jų užauginti. Dar susirgus labai sunku, jei santykiai su antrąja puse komplikuoti, jei vyras meta sergančią žmoną (retkarčiais būna ir atvirkščiai). Bet kai gyveni vienas ir sergi, taip pat būna nelengva“, – svarstė moteris.
Dienas ponia Aldona leidžia su savo likimo draugais. Dalis jos darbo – dokumentacijos tvarkymas ir kiti administraciniai įstaigos reikalai, kita dalis – bendravimas su žmonėmis. Šv.Pranciškaus onkologijos centre ligoniams teikiama dvasinė ir psichosocialinė pagalba. Juos konsultuoja psichologė, socialinė darbuotoja, globoja vienuoliai pranciškonai, su jais bendrauja savanoriai, vyksta įvairūs užsiėmimai (sporto, meno terapijos, savipagalbos grupės), taigi sergantieji bei jų artimieji gali sulaukti įvairiapusiškos pagalbos ir moralinio palaikymo.
Tie, kurie atvažiuoja gydytis iš kitų miestų, o į ligoninę gultis nenori, gali gauti apgyvendinimo paslaugas. Tai yra vienintelė mokama centro paslauga. Pats centras yra nevyriausybinė organizacija, jis yra įkurtas ir išlaikomas rėmėjų ir gerų žmonių aukų dėka.
Už ką man tai?
A.Kerpytė „Vilties piligrimų“ bendruomenę, vėliau virtusią šv.Pranciškaus onkologijos centru, ir įsteigė todėl, kad norėjo bendrauti su likimo draugais. Kai ji susirgo, paprastai būdavo tik rašoma, kiek procentų ligonių nuo vėžio miršta, o sėkmės istorijų būdavo girdėti labai nedaug.
„Mūsų bendruomenėje žmonės gali gauti tokį dvasinį palaikymą, kokio nesulaukia iš gydytojų. Būna ir taip, kad gydytojas ligoniui praneša: „Radom išplitusias metastazes“, o po trijų savaičių pasako: „Patikrinome, nieko baisaus, jos nepiktybinės.“ Bet juk tas tris savaites žmogus labai išgyveno ir patyrė rimtą psichologinę traumą! Manau, tokiu atveju žmogui iš karto nieko nereikėjo sakyti“, – pastebėjo onkologijos centro vadovė.
Ir iš savo pačios, ir iš kitų ligonių pavyzdžių ji gali išskirti kelias reakcijos į vėžį stadijas: pirmiausia būna neigimas, kai atrodo, kad tai kažkokia klaida, juk negali tu nei iš šio, nei iš to susirgti šitokia baisia liga. Taip pat tikėtinas pasipriešinimas, pyktis: už ką man taip? Tai neteisinga! O po to ateina susitaikymas, kai tiesiog galvoji, kaip geriausia gydyti savo ligą.
Pasak A.Kerpytės, svarbu ilgam neužstrigti neigimo bei pasipriešinimo stadijose ir pereiti prie susitaikymo ir gydymosi. Čia pašnekovė įžvelgia dar vieną grėsmę: pernelyg didelį susižavėjimą alternatyviais gydymo metodais, juolab, kad dabar labai daug apie tai prirašyta, ir neretai ta informacija prieštaringa.
Kai kurie žmonės labai nenori „chemijos“, o gal ir artimieji juos nuo to atkalbinėja, tad pradžioje ieško kitokių gydymo metodikų. Tačiau uždelsus taikyti chemoterapiją gali būti per vėlu. Galiausiai, juk gydytojai mokosi ne vienerius metus, tad kažin ar dviejų trijų dienų kurso išklausęs gyduolis gali ligą pažinti geriau nei jie.
Galbūt kai kurie alternatyvūs gydymo metodai ir būna naudingi, bet visgi sunku tai įrodyti. Būna, jog žmogus įsitikinęs, kad jam padėjo tam tikras maisto papildas ar metodika, bet paaiškėja, kad prieš tai jam buvo atlikta operacija ir taikytas spindulinis gydymas, tad kaip jis gali tvirtinti, jog jam padėjo būtent alternatyvi metodika?
Grauždamasis dėl rytojaus gali prarasti šiandieną
Koks ligos etapas poniai Aldonai buvo sudėtingiausias? Ji prisipažino, kad tai buvo metas, kai jai taikyta chemoterapija. Organizmas reagavo labai jautriai, ir kelias dienas po to, kai gaudavo vaistų dozę, jai visiškai nieko nesinorėdavo. Visgi dabar ji ramina šio gydymo bijančius žmones ir sako, jog ne visiems chemoterapija būna labai nemaloni, galiausiai, šią procedūrą ištveria ir vaikai.
„Ligonius guodžiu ir tuo, kad dabar onkologinės ligos nustatomos greičiau, o ir gydymo metodai gerėja, psichologinė pagalba lengviau prieinama, taigi sėkmės istorijų vis daugiau. Jas sergantieji ir turėtų fiksuoti, o ne nelaimingus atvejus“, – sakė moteris.
Onkologijos centre leidžia dienas ir tie, kurie negydomi, nes jų liga taip pažengusi, kad joks gydymas netaikomas, bet ir kai kurie iš jų dar nugyvena trejus ketverius metus. Tam labai svarbu tinkamai nusiteikti ir išgyventi kuo mažiau neigiamų emocijų.
„Labai svarbu nepradėti savęs laidoti anksčiau laiko“, – pastebi A.Kerpytė. Ji, kaip ir jos likimo draugai, yra išmokusi mėgautis tuo, kad išaušo nauja graži diena, kad mato, kaip gelsta lapai ar danguje pro debesis išlindo saulė. Ir kad gali tai matyti ir tuo džiaugtis, tai jau yra daug.
Jeigu vis graušiesi dėl rytojaus, tai prarasi ir šiandieną. Jeigu galvosi apie tai, kaip tau blogai, nes sergi baisia liga, tai blogai ir jausies.
