– Prieš metus tapote mokykloje pirmą kartą įsteigtos parengiamosios klasės auklėtoja. Ar jums tai buvo nelengva, o gal tai buvo darbas, apie kurį svajojote?
– Kai studijavau universitete, šiame centre atlikau praktiką, ir centro direktorė Girdutė Lepeškienė pasiūlė dirbti auklėtoja. Tokį pasiūlymą gavau neatsitiktinai. Baigiau edukacinės psichologijos magistrantūrą, bet kartu su Lietuvos edukologijos universiteto bakalauro diplomu įgijau ir pedagogo kvalifikaciją. Sprendimą lėmė ir sena mano svajonė dirbti su vaikais – nebuvo svarbu, kokį darbą, kad tik su vaikais. Atlikdama praktiką ir tiriamuosius darbus su paaugliais jaučiau, kad artėju prie savo svajonės, todėl ilgai nedvejojusi priėmiau direktorės pasiūlymą. O buvo, žinoma, nelengva. Pedagoginio darbo patirties neturėjau, tačiau buvau savanoriavusi vaikų stovyklose, socialiniuose projektuose. Atlikau praktiką kurčiųjų vaikų darželyje, tad tokių vaikų ugdymas man nebuvo naujiena. Vis dėlto nebuvo ir taip paprasta, kaip tikėjausi.
– Kaip pasijutote atėjusi į klasę? Ar pravertė psichologo išsilavinimas?
– Man šis darbas buvo nauja patirtis, bet neslėpsiu – pradėjus dirbti patyriau šoką. Net nesitikėjau, kad taip nutiks. Pirmuosius mėnesius klasėje buvo daug chaoso. Mokinukai nelaikė manęs autoritetu, klasėje nebuvo drausmės. Vaikai susirinko iš skirtingų aplinkų, įvairių darželių. Mano klasėje buvo šeši vaikai. Jums atrodo mažai? Tačiau visi mokinukai turėjo klausos sutrikimų. Be to, klausos negalią turintys vaikai, kurie mokosi mūsų mokykloje, dažnai turi ir kitų sutrikimų: autizmo, intelekto. Tad su kiekvienu vaiku reikėjo dirbti individualiai, atrasti raktą į jo širdelę, vertinti ne lyginant su kitais, bet pagal individualius jo gebėjimus. Vadovėlių, kaip mokyti kurčius vaikus, labai mažai, tad visą medžiagą turėjome pritaikyti pačios. Universitete mokė vienos ugdymo sistemos, o realybėje supratau, kad nėra tokios metodinės medžiagos, kuri tiktų visiems vaikams, aš ir nenoriu, kad jie visi būtų vienodi. O ir vaikų pasiruošimas skirtingas. Vieni, augę kurčiųjų šeimose, mokėjo gestų kalbą, kitus girdintys tėvai buvo mokę šnekamosios kalbos. O mes abi, mokytoja ir aš, auklėtoja, su vaikais kalbėjome gestų kalba. Mokėmės vieni iš kitų.
– Jau spėjote sukaupti patirties? Kas svarbiausia dirbant su kurčiais vaikais?
– Pirmiausia, ką supratau – turiu būti lanksti, kantri, kūrybiška. Labai norėjau dirbi su savo mokinukais, stengiausi juos suprasti, ir po pusmečio įvyko lūžis. Sutarėme dėl pastovių taisyklių, vaikai jau žinojo, ką turi veikti mokykloje. O aš pajutau, kad mokiniai pradėjo manimi pasitikėti. Mes pradėjome bendradarbiauti, radome tarpusavio ryšį ir jie patys susibūrė į šaunią komandą. Šiemet dirbu jau pirmoje klasėje, visus savo vaikus labai myliu, labai jų pasiilgstu per atostogas. O svarbiausia – ėmiau atrasti jų stipriąsias ir silpnąsias vietas, suvokti jų emocijas, poreikius. Pažinusi vaikus supratau, kad ko nors išmokti jiems trukdo požiūris: „Aš kurčias, todėl negalėsiu tapti lakūnu ar pan.“ Mano klasėje yra berniukas, kuris svajoja būti kareiviu, kitas berniukas nori būti tolimųjų reisų vairuotoju, bet tokių svajonių jie greit atsisako: „Nebūsiu tolimųjų reisų vairuotojas ar kareivis, nes esu kurčias.“ Aš noriu, kad vaikai pasitikėtų savo jėgomis, kad galvotų taip: „Nors dabar Lietuvoje ir nėra kurčio kareivio ar tolimųjų reisų vairuotojo, aš stengsiuosi juo tapti.“
– Vaikai mato, kad kurtieji gali dirbti mokytojais, o pamokos vyksta gestų kalba. Ar mokiniams, jūsų nuomone, tai labai svarbu?
– Jau tai, kad vaikai mato, jog kurtieji gali tapti pedagogais, juos motyvuoja. Jie stebi, kaip dirbame, ir mąsto, jog ir kurčias žmogus gali kažko pasiekti. Manau, kad kurčių vaikų pedagogas privalo gerai mokėti gestų kalbą, nes tik taip galės atrasti ryšį su vaiku. Gestų kalba su vaikais daug kalbuosi, išklausau juos, o vaikai nori išsipasakoti. Sunkiausia tiems vaikams, kurių tėvai girdintys ir bijo, kad, pradėję mokytis gestų kalbos, jų vaikai pamirš žodinę. Užtikrinu – taip neatsitiks.
– Ar anksti išmokote gestų kalbą?
– Naudoju klausos aparatą, bet tai, kad moku gestų kalbą, man didelis privalumas. Gestų kalbą išmokau tik keturiolikos, tačiau tuomet man tarsi pasaulis apsivertė ir, patikėkit, pradėjusi bendrauti su kurčiaisiais, kalbančiais gestų kalba, galų gale atsipalaidavau ir pasijutau patekusi tarp savų... Kurčiųjų mokykloje suolai sustatyti ratu, nes mokiniai turi matyti vienas kitą, o bendrojo ugdymo mokykloje suolai stovi eilėmis. Dėl to žmogui, sėdinčiam pirmame suole, neįmanoma matyti sėdinčio už jo, o neprigirdinčiam tai labai svarbu. Matau, kaip greitai atsigauna vaikai, į mūsų mokyklą atėję iš bendrojo ugdymo mokyklų, kaip jie išlaisvėja, tampa drąsesni, pradeda labiau pasitikėti savimi. Vėliau prisipažįsta, kad bendrojo ugdymo mokykloje jautėsi užguiti, net atstumti bendraamžių, nes reikėjo pastangų susikalbėti.
– Ar manote, kad klausos negalią turinčių vaikų integracija į bendrojo ugdymo mokyklą nereikalinga?
– Nemanau, tačiau mūsų mokyklos dar nepasiruošusios priimti kurčiųjų ir padėti jiems integruotis į bendrojo ugdymo sistemą. Dar reikia daug dirbti šia kryptimi. Aš dirbu ne tik pirmos klasės auklėtoja, bet ir gestų kalbos žodyno sudarymo grupėje. Jis nepanašus į jau išleistus gestų kalbos žodynus, tai internetinis žodynas, kuriame su gestais galima susipažinti žiūrint filmuotą medžiagą. Mes ne tik sudarinėjame žodyną, bet ir važinėjame į mokyklas, supažindiname moksleivius su gestų kalba. Norime, kad jie būtų pasiruošę priimti klausos negalią turinčius bendraamžius į savo bendruomenę, kad patys pramoktų gestų kalbos, tada ir integracija vyks lengviau.
– Rašydama bakalauro darbą tyrėte, kaip jaučiasi kurtieji paaugliai, augantys girdinčių tėvų šeimose. Kokie tyrimo rezultatai?
– Liūdnoki. Dauguma paauglių sakė, kad jų tėvai nemoka gestų kalbos, paaugliai bendrauja su tėvais susirašinėdami. Jie negali išsikalbėti, pasiguosti, bendrauja formaliai ir paviršutiniškai. Tėvai sakė neturintys motyvacijos išmokti gestų kalbos, o aš manau, kad didesnės motyvacijos už vaiką, jo gerovę ir negali būti. Nereikia kurčio žmogaus versti tapti girdinčiu. Ne visada padeda ir kochleariniai implantai. Gestų kalba turi savo istoriją, savo kultūrą, ji tokia pati kaip ir visos kitos kalbos. O kai žmogus gali bendrauti ir šnekamąja, ir gestų kalba, tai puiku.
