Prieš kelias savaites savo paskyroje socialiniame tinkle dailininkė ryžosi pranešti šiurpią žinią: „Taip, aš turiu prisipažinti. Pirmiausia sau: aš sergu. Labai sergu, man – vėžys.“ J.Rekevičiūtė nesitikėjo sulaukti tiek daug žmonių paramos.
Dėl varginančios ligos ir intensyvaus gydymo buvusiai kaunietei, dabar įsikūrusiai prie Vilniaus, tenka daryti pertrauką. J.Rekevičiūtei būtina parama, todėl sostinėje esanti „AP galerija“ nutarė surengti įvairių laikotarpių jos grafikos darbų parodą. Jos sukurti paveikslai, interjero detalės, indai, juvelyrika trykšta spalvomis.
Grafikei netrūksta tikėjimo ir vilties nugalėti klastingą ligą, aistra gyventi pasižymi ir jos darbai. Kai kurie Jūratės kūriniai – lyg meilės simboliai.
Linkėjimais dekoruoti puodeliai, lėkštutės ir kiti indai, taip pat aistra spinduliuojantys papuošalai tapo kultine įsimylėjėlių dovana.
Dabar juos įsigiję žmonės galės paremti sergančią autorę.
Įpratusieji matyti dailininkės vešlias garbanas dabar gali jos neatpažinti. Neliko kupetos ryškių plaukų.
J.Rekevičiūtė nenešioja skarelės, nedangsto galvos kepure, nes plika galva jai netrukdo.
Dažnai apsilankanti ligoninėje, kur jai taikoma chemoterapija, moteris stengiasi būti savimi.
Ji prisipažino, kad sunkiausia buvo nuo visų slėpti, kad susirgo vėžiu.
Nenorėdama žadinti smalsumo ir atkreipti į save kitų žmonių žvilgsnių, dailininkė buvo išsirinkusi peruką. Ji apgailestavo, kad perukas mažai padėjo, ypač jis trukdė, kai šiek tiek ataugo plaukai.
„Man geriau būti taip, kaip yra, o ne slėptis po peruku“, – tikino dailininkė.
Krūties vėžys daug ką pakeitė jos gyvenime – ne tik atėmė vešlias garbanas, bet ir pakeitė balso tembrą, skonio pojūtį, jautrumą kvapams, privertė užmiršti mėsą – mat vien nuo jos aromato jai pasidaro bloga.
Jau atliktos šešios chemoterapijos procedūros. Pirmąsias dvi savaites moteris jautė stiprų šių vaistų šalutinį poveikį.
Keletą dienų buvo dingęs net balsas, viskas viduje atrodė kaip išdegę, buvo išopėjusi nosies ir gerklės gleivinė, sunku buvo nuryti net vandens gurkšnį.
Moters savijauta buvo siaubinga ir dėl to, kad pasidarė nejautrūs pirštai, sunku būdavo paimti net telefoną, laikyti jį rankoje.
Nors patyrė daug kančių, Jūratė nepraranda optimizmo: „Nieko, visos moterys ištveria, ištversiu ir aš.“ Liko dar dvi chemoterapijos procedūros, tada bus pauzė, tačiau ji tęsis trumpai – tik iki operacijos, kuri suplanuota lapkričio pradžioje.
Apie tai, kas nutiko, ilgai žinojo tik Jūratės artimiausi žmonės, nes daugelis prieštaringų jausmų buvo susiję su skausmu ir gėda.
Nemėgstanti atrodyti palūžusi moteris stengdavosi ir toliau elgtis taip, lyg nebūtų nieko atsitikę. Vengdama paguodos ir užuojautos ji užsidarydavo vienui viena.
Kad susirgo vėžiu, ji nekaltina savęs, nes iki tol neturėjo jokių reikalų su gydytojais, netgi nesirgdavo žiemą gripu. Jei apimdavo nuovargis ar silpnumas, moteris manė, kad dėl to kaltos emocijos, nes kraujo tyrimai nieko bloga nerodė.
Tačiau šiemet kovą apčiuopusi kiaušinio dydžio darinį krūtyje J.Rekevičiūtė kreipėsi į gydytojus.
Kadangi siautė gripo epidemija, kurį laiką reikėjo palaukti.
Lentvario poliklinikos medikai ją ramino, kad nieko baisaus. Tik atlikus biopsiją balandį buvo nustatytas krūties vėžys.
J.Rekevičiūtė nesikrimto, kad anksčiau nesikreipė pagalbos, – krūties vėžio ankstyvosios patikros programa šalyje skirta moterims nuo 50 iki 69 metų.
Grafikė šiai moterų grupei dar nepriklausė, todėl nedarė mamogramos. Jos šeimoje niekas nesirgo šia liga.
„Mano genai šiuo požiūriu yra švarūs“, – sakė J.Rekevičiūtė.
Ji neieško atsakymo, kodėl onkologinė liga užklupo ją. Moteris įsitikinusi, kad tai susiję su stresu, kuris yra nuolatinis menininko palydovas.
Pastarąjį dešimtmetį Jūratė verčiasi iš savo kūrybos, meninė veikla jai yra ne tik saviraiška, bet ir pajamų šaltinis.
„Man kūryba nėra atsipalaidavimas ar laisvalaikis. Vienas dalykas, kai neri į kūrybą dėl savęs arba ieškodamas prasmės, užsiimi savotiška meno terapija.
Man taip nėra, man kiekviena diena yra iššūkis“, – tikino J.Rekevičiūtė.
Daug jėgų moteriai kainavo dalyvavimas tarptautinėse parodose, jau sirgdama ji baigė savo darbus, kurie šįmet nukeliavo iki Paryžiaus.
Naują personalinę parodą, skirtą laisvės temai, J.Rekevičiūtė buvo surengusi ir Klaipėdos parodų rūmuose.
Jau sirgdama šiemet gegužę ji uostamiestyje pristatė įspūdingą grafikos parodą ir kvietė žiūrovus savo mintis apie laisvę reikšti kreida ant salėje eksponuojamo kūrinio, nes laisvė – kaip pinigai, suprantame, ko ji verta, kai jos pristinga, kai netenkame galimybės kvėpuoti laisvės oru.
Liga taip pat gali reikšti ir nelaisvę, kalėjimą, suvaržymą, negalią.
Susirgus jos gyvenime daug kas apvirto aukštyn kojomis, nes nebegali dirbti. Turėdama meno kūrėjo statusą moteris gauna nedarbingumo pažymėjimą, tačiau lėšų vos pakanka mokesčiams susimokėti.
„Buitis taip pat daug kainuoja – kad galėtum nuvykti pas gydytojus, turi nusipirkti benzino. Sirgdama neturiu fizinių jėgų, kiekvienas judesys – kaip kadras iš sulėtinto filmo“, – tikino grafikė.
Vienintelė pagalba – iš draugų, kurie moteriai atstoja šeimą. J.Rekevičiūtė jaučia ypač didelę pagarbą savo geradariams, kurių dėmesys, netgi tų, kurių ji asmeniškai nepažįsta, tapo svarbia atrama: „Nesitikėjau, kad esu tokia vertinga, brangi ir nepakartojama. Verkiu iš džiaugsmo, nes pasijutau mylima ir reikalinga. Gavau visko, apie ką net nedrįsau svajoti, – ne tiktai emocinę, dvasinę, bet ir finansinę paramą.“
Kitoms moteris, kurios kenčia nuo onkologinės ligos, J.Rekevičiūtė patarė nesislėpti, o išdrįsti paprašyti kitų to, ko labiausiai reikia.
Nebijoti paprašyti pagalbos ypač svarbu kovojant su vėžiu. Juk dažnai vien sergančiojo pastangų nepakanka, kad liga pasitrauktų.
Tačiau prašyti pagalbos nėra psichologiškai lengva. J.Rekevičiūtė daug pasimokė iš savo klaidų, nes kurį laiką naiviai tikėjo, kad pati susidoros su liga.
Net pusę metų ji delsė ir nedrįso niekam prisipažinti, kas atsitiko. Jai atrodė, kad nepatogu prašyti ko nors kitų ir atimti iš jų laiką.
Tą dieną, kai socialiniame tinkle išdrįso pasidalyti savo nuotrauka iš ligoninės, kur lašinami chemoterapijos vaistai, ji sulaukė nuoširdžios pagalbos. Moteris įsitikino, kad yra daug nuostabių ir dosnių žmonių.
Ji sulaukė daug žinučių, kurias siuntė su tokia pat liga susigrūmę žmonės.
Už drąsą, kad nutraukė tylą, Jūratę sveikino krūties vėžiu sergančios nepažįstamos moterys.
Raginimų neužsisklęsti savyje dailininkė girdėjo ir anksčiau, tačiau vis delsė. Moteris stengėsi būti kuo toliau nuo tų dalykų, kurie susiję su vėžiu.
Ji nesidomėjo kitų pacienčių patirtimi, neieškojo patarimų virtualioje erdvėje, neskaitė medicinos literatūros apie krūties vėžio priežastis, šios ligos eigą ir prognozę.
„Nenorėjau žinoti jokios informacijos, net to, kas manęs laukia ir kokia tikimybė pasveikti. Žinau, kad menininkams tokia informacija nepadeda, nes jie turi audringą vaizduotę“, – tikino pašnekovė.
J.Rekevičiūtei liga yra savotiškas išbandymas, ji eina šiuo keliu pasikliaudama savimi ir nuolankiai priimdama sunkumus.
Moteris kur kas labiau stengiasi sutelkti dėmesį į svajonę.
Ji trokšta ne tiktai įveikti ligą, bet ir išmokti šokti tango, išvykti į Argentiną tęsti savo darbų.
Jos tikslas – Argentinos sostinė Buenos Airės, kur įkurta viena geriausių pasaulyje grafikos rezidentūrų. Tokia stažuotė Argentinoje buvo suplanuota šiemet rudenį – spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje ji turėjo išvykti į šią kelionę.
Tačiau likimas susiklostė taip, kad tuo metu numatyta onkologinė operacija.
J.Rekevičiūtei netrūksta vilties išvysti Argentiną vėliau, kai pasveiks.
„Mano bėda ta, kad esu įpratusi greitai gyventi. Maniau, viską suspėsiu iki tos kelionės – sustabdyti vėžį ir pasveikti. Bet sergant onkologine liga viskas vyksta lėčiau“, – apgailestavo menininkė.
Moteris žino, kad jos laukia ilgas kelias – po chemoterapijos suplanuota operacija, vėliau bus taikomas spindulinis gydymas. Tai būtina, kad organizmas galėtų prisitaikyti ir kovoti su piktybinėmis ląstelėmis.
Liga sulėtino ir jos gyvenimo ritmą.
Kūrėja turi išmokti atsipalaiduoti, pasirūpinti savimi, netgi tinginiauti ir leisti sau nieko neveikti, nors anksčiau tokie patarimai ją tik erzino.
Grafikė prisipažino, kad net nemoka atsipalaiduoti, nežino, kaip tai įmanoma padaryti. Anksčiau jos gyvenime nebūdavo tokių dienų, kad nieko neveiktų, o tik stebėtų aplinką.
Jūratė juokavo, kad artimiausiu metu privalo išmokti dviejų dalykų – tinginiauti ir būti silpna, nors anksčiau tik retomis išimtimis, kai griūdavo iš nuovargio į lovą, ji darydavo pauzę. Tačiau dabar ji besąlygiškai vykdo tai, ką sako gydytojai.
„Esu tarsi robotas – vykdau kiekvieną paliepimą, klausau medikų patarimų ir neužsiimu saviveikla“, – apie savo kasdienybę pasakojo dailininkė.
Kartais išplauti savo lėkštę jai dabar būna didvyrio vardo vertas darbas.
