Prieš kelias savaites savo paskyroje socialiniame tinkle dailininkė ryžosi pranešti šiurpią žinią: „Taip, aš turiu prisipažinti. Pirmiausia sau: aš sergu. Labai sergu, man – vėžys.“ J.Rekevičiūtė nesitikėjo sulaukti tiek daug žmonių paramos.
Dėl varginančios ligos ir intensyvaus gydymo buvusiai kaunietei, dabar įsikūrusiai prie Vilniaus, tenka daryti pertrauką. J.Rekevičiūtei būtina parama, todėl sostinėje esanti „AP galerija“ nutarė surengti įvairių laikotarpių jos grafikos darbų parodą. Jos sukurti paveikslai, interjero detalės, indai, juvelyrika trykšta spalvomis.
Grafikei netrūksta tikėjimo ir vilties nugalėti klastingą ligą, aistra gyventi pasižymi ir jos darbai. Kai kurie Jūratės kūriniai – lyg meilės simboliai.
Linkėjimais dekoruoti puodeliai, lėkštutės ir kiti indai, taip pat aistra spinduliuojantys papuošalai tapo kultine įsimylėjėlių dovana.
Dabar juos įsigiję žmonės galės paremti sergančią autorę.
Įpratusieji matyti dailininkės vešlias garbanas dabar gali jos neatpažinti. Neliko kupetos ryškių plaukų.
J.Rekevičiūtė nenešioja skarelės, nedangsto galvos kepure, nes plika galva jai netrukdo.
Dažnai apsilankanti ligoninėje, kur jai taikoma chemoterapija, moteris stengiasi būti savimi.
Ji prisipažino, kad sunkiausia buvo nuo visų slėpti, kad susirgo vėžiu.
Nenorėdama žadinti smalsumo ir atkreipti į save kitų žmonių žvilgsnių, dailininkė buvo išsirinkusi peruką. Ji apgailestavo, kad perukas mažai padėjo, ypač jis trukdė, kai šiek tiek ataugo plaukai.
„Man geriau būti taip, kaip yra, o ne slėptis po peruku“, – tikino dailininkė.
Krūties vėžys daug ką pakeitė jos gyvenime – ne tik atėmė vešlias garbanas, bet ir pakeitė balso tembrą, skonio pojūtį, jautrumą kvapams, privertė užmiršti mėsą – mat vien nuo jos aromato jai pasidaro bloga.
Jau atliktos šešios chemoterapijos procedūros. Pirmąsias dvi savaites moteris jautė stiprų šių vaistų šalutinį poveikį.
Keletą dienų buvo dingęs net balsas, viskas viduje atrodė kaip išdegę, buvo išopėjusi nosies ir gerklės gleivinė, sunku buvo nuryti net vandens gurkšnį.
Moters savijauta buvo siaubinga ir dėl to, kad pasidarė nejautrūs pirštai, sunku būdavo paimti net telefoną, laikyti jį rankoje.
Nors patyrė daug kančių, Jūratė nepraranda optimizmo: „Nieko, visos moterys ištveria, ištversiu ir aš.“ Liko dar dvi chemoterapijos procedūros, tada bus pauzė, tačiau ji tęsis trumpai – tik iki operacijos, kuri suplanuota lapkričio pradžioje.
Apie tai, kas nutiko, ilgai žinojo tik Jūratės artimiausi žmonės, nes daugelis prieštaringų jausmų buvo susiję su skausmu ir gėda.
Nemėgstanti atrodyti palūžusi moteris stengdavosi ir toliau elgtis taip, lyg nebūtų nieko atsitikę. Vengdama paguodos ir užuojautos ji užsidarydavo vienui viena.
Kad susirgo vėžiu, ji nekaltina savęs, nes iki tol neturėjo jokių reikalų su gydytojais, netgi nesirgdavo žiemą gripu. Jei apimdavo nuovargis ar silpnumas, moteris manė, kad dėl to kaltos emocijos, nes kraujo tyrimai nieko bloga nerodė.
Tačiau šiemet kovą apčiuopusi kiaušinio dydžio darinį krūtyje J.Rekevičiūtė kreipėsi į gydytojus.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
