Ketvirtą dešimtmetį viename gražiausių Dzūkijos kaimų pradėjusi skaičiuoti O.Drobelienė šią vasarą su Margionių gyventojais ir į kaimą tik vasaroti sugrįžtančiais jų palikuoniais sukūrė spektaklį, skirtą Musteikos kaimo lietuviškos mokyklos šimtmečiui.
Artistais tapę buvę mokyklos mokytojai, kiti vietos žmonės ir vasarotojai buvo sužavėti Onutės pasiūlymo tame spektaklyje vaidmenis kurti patiems.
Likus savaitei iki premjeros, kuriai buvo pasirinkta simbolinė data – 2018 08 18, dauguma pasiėmė atostogas ir pasirausę savo namų palėpėse iš autentiškų daiktų patys statė dekoracijas, kūrė kostiumus.
Lygiai prieš šimtą metų žinomas gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas (1882–1970) su žmona Honorata, kilusia iš bajorų Daugėlų, pačiame Lietuvos pakraštyje, Musteikos kaime, įkūrė lietuvišką mokyklą, kuri veikė net iki 1970 metų.
„Juk profesorius su žmona, būdami jau pripažinti mokslininkai, galėjo išvažiuoti į bet kurią Europos šalį, tačiau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais savo karjeras paaukojo tam, kad miškuose pasiklydusiame kaimelyje būtų įkurta lietuviška mokykla.
Kadangi tinkamos pjesės neradau, nutariau pati parašyti istoriją, kaip Ivanauskai kūrė tą mokyklą. Įpyniau poringę ir apie 46 metus mokykloje pradirbusią mokytoją Danutę Gencerauskaitę“, – pasakojo režisierė.
Ne vieną dešimtmetį ji jaukinosi Dzūkijos kraštą, o dabar be jo jau nebegali.
„Čia, Margionyse, susikūriau tikrus namus, kuriuose gyvenu ir ateityje gyvensiu. Nors kai sugrįžtu į Aukštaitiją, su pirmu sutiktu žmogumi pradedu kalbėti aukštaitiškai. Atrodytų, kas kokį knopkelį many nuspaustų.
Bet savo gimtųjų Anykščių apylinkėse jau neberandu nei vaikystės žemuogių pievelių, nei tų takelių, kuriais su broliu dvyniu lakiodavome“, – prisipažino O.Drobelienė.
Nors Anykščius ji vadina gimtine, ten tik augo, o gimė tremtinės ir politinio kalinio šeimoje Sibire. 1963-iaisiais šeima grįžo į Lietuvą. Brolis dvynys Jonas irgi yra tik vienas iš brolių, nes Onutė gimė iš trynukų. Tik pirmasis pasaulį išvydęs brolis Petras vos gimęs mirė.
Beveik prieš 20 metų jau jos pačios sukurtos šeimos aplinkybės privertė Onutę su trimis vaikais ieškotis naujų namų.
Tuo metu O.Drobelienė dirbo Dzūkijos nacionaliniame parke, todėl į didmiestį nesiveržė, o vis dairėsi po kaimus. Aplankė jų ne vieną, taip pat vieną parduodamą sodybą apžiūrėjo.
Užėjusi į parduodamas sodybas savęs vis klausdavo: „Ar čia tavo?“ Ir vidinis balsas dažnai atsakydavo: „Ne, ne tavo.“
Vis atrodė, kad ne tai, ko norėtųsi, kol galiausiai širdis atvedė į senomis dzūkiškomis tradicijomis pagarsėjusį Margionių kaimą Varėnos rajone.
Pro sulaukėjusiomis slyvomis apaugusią pilką pirkutę Margionių kaime Onutė, vežiodama ekskursijas po Dzūkijos etnografinius kaimus, buvo prasukusi ne kartą, tačiau net nepagalvodavo jos apžiūrėti.
Kartą stabtelėjusi apžiūrėti erdvaus kiemo, kur buvo keli apgriuvę tvartai, kluonas ir kiti ūkiniai pastatai, moteris pajuto, kad čia galėtų būti jos naujieji namai.
„Mėgstu vandenį, bet puikiai supratau, kad jeigu įsikursiu šalia kokio nors ežero ar upės, teks taikytis su kasdieniu šurmuliu, o jo man pakakdavo darbe.
Be to, pati esu greitų apsukų, todėl nutariau ieškotis namų atokesnėje, ramesnėje vietoje.
Margionių kaime sodyboje darbo buvo į valias ir jis man padėjo išbristi iš sunkios tuometės gyvenimo situacijos. Kasdien grioviau, stačiau, tvarkiausi, genėjau, karpiau medžius.
Kol susitvarkiau senąją pirkutę, teko su vaikais miegoti ant šieno miegmaišiuose“, – prisiminė pradžią Margionyse Onutė.
Kiekviena diena buvo lyg atrasta nauja žemė, o tai jai, kūrybingam žmogui, buvo tikras išsigelbėjimas. Teko viską savo rankomis ir griauti, ir aiškintis, kaip suręsti iš naujo.
„Kai nuvažiuodavau į statybinių medžiagų parduotuvę, pardavėjai mane iš tolo pažindavo: „Ai, čia ta boba, pati statanti namą.“ Po truputį visko išmokau, bet vaikų į statybų reikalus nepainiodavau, nes tai buvo mano reikalas.
Ir dabar jų nepainioju į savo gyvenimą, nors galėčiau kviesti į talkas ir jie suvažiuotų. Kai nebegalėsiu pakelti kojų ir rankų, pasiduosiu ir šauksiuosi pagalbos“, – atviravo Onutė.
Margionių senbuviai Onutei ir jos vaikams neliko abejingi nuo pat pirmos jų dienos kaime. Jie atjautė ir stengėsi kuo galėdami padėti.
Kadangi Onutė kaime apsigyveno spalį, vietos žmonės puikiai suprato, kad ji nei daržus sodino, nei derlių nusiėmė, todėl moteris dažnai jau ankstų rytą prie laukujų durų rasdavo krepšį su daržovėmis, o tarp jų neretai – ir pieno stiklainį ar sūrį.
„Iš pradžių juk nežinodavau, kas mus sušelpia, todėl tiesiog palikdavau jau tuščią krepšį prie durų ir atsidėkodama parašydavau gražų raštelį“, – prisiminimais apie Margionių žmonių nuoširdumą dalijosi Onutė.
Nepatyrė ji ir vietos gyventojų priešiškumo, nes dvidešimt metų prieš tai važinėjo po aplinkinius kaimus rinkdama eksponatus muziejui ir aprašinėdama dzūkų papročius.
Kai po kurio laiko palikusi darbą Dzūkijos nacionaliniame parke ir išsikėlė gyventi į Vilnių etnografė, atsidėkodama Margionių ir kitų aplinkinių kaimų gyventojams už širdingumą, parašė knygą „Šilų dzūkai“, kurioje gausu artimais draugais spėjusių tapti jos pašnekovų nuotraukų.
„Bendraudama su dzūkais diena dienon pamačiau, kad jie neretai santykius aiškinasi emocionaliai, bet ilgai pykčio savyje nelaiko.
Kartais ūlyčioje pamačiusi, atrodytų, piktai besikalbančias moteriškes pagalvodavau, kad dabar jau jos ilgai nebebendraus, bet, žiūrėk, po kelių dienų jau susikibusios eina kartu“, – gyvenimo Dzūkijoje patirtimi jau gali pasidalinti Onutė.
Atsikrausčiusi į Margionis O.Drobelienė sava pasijuto gal po metų. Tik senoje, jau antrą šimtmetį įpusėjusioje pirkioje plūktine asla ji su vaikais gyveno beveik dešimt metų.
Kadangi namas pastatytas be pamatų, tik keliomis eilėmis akmenų nuo žemės vienoje pusėje pakylėtas, buvo gana šaltas.
Žiemą net ir labai iškūrenus krosnį prie langų temperatūra nesiekdavo daugiau negu dviejų laipsnių šilumos.
„Miegodavome kojas atsukę į langus, nes juk galima apsimauti šiltesnes kojines. Jeigu būčiau pradėjusi perstatyti arba šiltinti seną pirkią, nebūtų pavykę išsaugoti jos autentiškumo ir grožio.
Juk visi langai, langinės ir net stiklai – rankų darbo“, – pasakojo etnografė.
Ji pasistengė išsaugoti netgi senąjį durų užraktą – jam naudojamas ne raktas, o metalinis strypelis, išlikęs toks, kokį jį, matyt, sumeistravo pirmasis pirkios šeimininkas.
Onutei net pavyko atkurti autentišką, dzūkiškiems namams būdingą medinį priebutį, vietoj kurio sovietmečiu iš baltų silikatinių plytų buvo pastatyta kažkas panašaus į verandą.
Kadangi namų kieme buvo išlikę svirno pamatai, šeimininkė kartu su senosios dzūkiškos statybos paslapčių nepamiršusiais vietos meistrais pasistatė naują svirną – kopiją to, koks iš Puvočių kaimo buvo išvežtas į Rumšiškes kaip eksponatas.
Svirne susikūrė jaukius namus, o senojoje pirkioje su vaikais ir jų šeimomis švenčia Velykas, Kalėdas. Puikiai išsilaikiusioje krosnyje mėgsta kepti dzūkiškus gardėsius. Vis dar prisėda ir prie senoviškų staklių.
„Bet kartais ateinu į senąją pirkią pernakvoti, nes ji man – labai brangi. Vasarą galiu puikiai išsimiegoti, nes vėsu“, – smagiai pasakojo Onutė.
Paklausta, ar ilgai trukęs darbas Dzūkijos nacionaliniame parke, o dabar – Vilniuje, Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje, nepaskandino užmarštin teatro režisierės diplomo, Onutė be jokio gailesčio balse prisipažino, kad mokydamasi Sankt Peterburge (buvusiame Leningrade) režisūros iš savo dėstytojų gavo puikią pamoką – kad režisierius yra gyvenimo stebėtojas.
„Aš juk nuolatos ką nors organizuoju – renginius, festivalius, etnografinių ansamblių veiklą ar pasirodymus, stovyklėles.
Pagaliau ir savo vaikų bei anūkų gimtadienius, pasibuvimus surežisuoju. Ne kartą esu sau prisipažinusi – režisieriaus profesija, kaip jokia kita, yra ir išgelbėjusi, ir nuolatos skatina ieškoti, kurti, džiaugtis gyvenimu“, – tikino Onutė.
Vienas pagrindinių dzūkų gyvenimo įstatymų, kurio Onutė išmoko paisyti gyvendama Dzūkijoje, – nekalbėti apie grybus, kai prasideda pats jų dygimas.
Kai ji Puvočiuose vadovavo etnografiniam ansambliui, rudenį po visų lauko darbų dažnai aplankydavo savo dainininkes ir neretai išgirsdavo jų skundų, kad tai kojas sopa, tai nugarą susuko, tai regėjimas jau nusilpęs.
„Tokiais atvejais joms sakydavau: „Tuoj miškam atklys geltonas daktaras, visos iškart pasveiksit.“
Ir tikrai – tik pradeda geltonos lepeškos dygti, moteriškaičių namie jau nebėra. Visos pasveikusios ir visos – miške“, – juokėsi O.Drobelienė.
Neišėję iš namų pagal tam tikrus ženklus dzūkai žino, kur kokie grybai jau išdygo.
Gyvenimas Margionyse O.Drobelienei suteikė galimybę ne tik pažinti dzūkus, bet ir suvedė su vienu iškiliausių naujosios Lietuvos kūrėjų, filosofu, Kovo 11-osios Akto signataru Romualdu Ozolu (1939–2015).
Onutė taip buvo įpratusi vos už kelių skersinių tvoros kas rytą ant bendro suoliuko su savo kaimynu Romu gerti kavą, o kartais ir stiklelį „kurcinio ašarų“ išlenkti, kad dabar nebepamena, kada jis Margionyse įsikūrė ir kiek metų pragyveno.
Sodybą šiame Dzūkijos kaime R.Ozolas įsigijo atsitiktinai – atvažiavo vienų rinkimų į Seimą metu ir įsimylėjo šią vietą.
„Pasakė, kad nori čia likti, nes anksčiau turėtą sodybą prie Trakų dažnai apvogdavo ir ten jis nebenorėjo būti.
Iš pradžių kaimynystėje esančią sodybą norėjo pirkti mano draugai, bet kai greitai nepavyko jos įsigyti, apsigalvojo, o R.Ozolui pavyko čia įsikurti.
Jis labai domėjosi šiuo kraštu, papročiais, žmonėmis ir visus mylėjo. Kartais vietos moterys jo prašydavo, kad ateitų su vyrais pabendrauti“, – pasakojo Onutė.
R.Ozolas laikėsi nuostatos nieko sodyboje Margionyse ir apskritai gyvenime nesugriauti, palikti taip, kaip radęs. Klausdavo Onutės patarimo, kaip restauruoti kluonus ar tvartus. Dalindavosi su ja turimomis ar savo parašytomis knygomis.
„Kai mano dukra sugalvojo studijuoti filosofiją, prašiau Romualdo atkalbėti ją nuo tokių planų.
Tie jo pokalbiai baigėsi tuo, kad dukra įstojo ir baigė filosofijos studijas.
Drąsindamas mane dėl dukters ateities jis sakydavo, kad moterys geresnės filosofės nei vyrai, nes turi puikią nuojautą, o vyrams to dažnai stinga“, – prisimena etnografė.
Moteris taip pat prisiminė, kaip R.Ozolas pirmasis atbėgo gesinti jos sodyboje įsiplieskusio gaisro ir kaip jie abu mokėsi būti kaimo gyventojais.
„Margionyse Romualdas kažkodėl visuomet vilkėdavo baltus marškinius.
Tą paskutinį savo gyvenimo pavasarį jis planavo atvažiuoti per Velykas. Ir aš jo labai laukiau. Bet mirė antrąją Velykų dieną.
Iki šiol man dar atrodo, kad pamatysiu Romualdą, vaikštantį po kiemą, arba, kaip mes sakydavome, prie mūsų suolelio ant kiemų rubežiaus, baltais marškiniais.
Man jo labai trūksta“, – neslėpė į Margionis visam laikui persikelti ketinanti O.Drobelienė.
