Skirtingose evangelinėse bažnyčiose iki 2016 metų jau buvo daugiau nei 30 pastoriaujančių, diakonaujančių ar misionierišką tarnystę su Bažnyčios ordinacija atliekančių moterų.
Tačiau Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorės ir net kelių knygų autorės A.Krikštaponienės pastaroji knyga „Moteris – ganytoja? Moters pastoracinės tarnystės raida Lietuvos evangelinėse bažnyčiose“ paskatino diskusijas iki tol savotišku tabu laikyta tema apie moters vietą šeimoje ir ar dabartinė socialinių tinklų karta moka tarpusavyje kalbėtis.
Pastorė yra trijų vaikų mama, o jos sutuoktinis Aidas taip pat darbuojasi „Tiesos žodžio“ bažnyčioje.
– Anželika, jūsų šeima yra pavyzdys, kai tikslo suvienyti žmonės ne tik sukūrė gražią šeimą, bet ir kartu darbuojasi iš pašaukimo.
– Esame susituokę jau 27 metus. Vis atrandame vienas kitą ir džiaugiamės, kad esame ne tik mylimieji, bet ir draugai, bendražygiai.
Esame sutarę, kad mūsų pora bus lygiateisė, puoselėsime lygiaverčius santykius, gerbsime vienas kito orumą, svajones, pašaukimą, siekius, dalinsimės visomis naštomis – ar jos bus buitinės, ar bažnytinės.
Mes susitikome bažnyčioje 1990 metais, o susituokėme 1991-aisiais ir nuo to laiko abu darbuojamės bažnyčioje.
Aš nešu pastoracinę dvasinę atsakomybę, mano vyras rūpinasi administraciniais, ūkiniais reikalais.
– Kalbate apie lygiateisiškumą santuokoje, bet nemažai moterų tikina, kad jų gyvenime tai yra tik skambi deklaracija, o buityje vis tiek darbai pasidalijami nelygiai. Ką tokios moterys daro ne taip?
– Gyvenimas šeimoje panašus į dirvą: jei jos neprižiūrėsime ir laiku neišravėsime piktžolių, jos išaugs ir nustelbs geruosius augalus, gerus ketinimus, nuostatas, sutarimus.
Todėl nuolat reikia sugrįžti prie savo šeimos vizijos ir rimtai padirbėti – tartis, persvarstyti santykių pozicijas, taip pat aptarti paprastų darbų pasidalijimą.
Tuomet, kai visi darbai užkrinta moteriai ant pečių, svarbu sustoti ir pakviesti savo partnerį pokalbio. Atvirai pasakyti, kad pastaruoju metu užgriuvo didesnė buities našta ir reikia pagalbos.
– Kaip manote, ar žmonės, kurie dabar kuria šeimas, vadinamoji „Facebook“ karta, moka kalbėtis?
– Manau, kad tai jiems tampa vis didesniu iššūkiu. Bendravimo reikia mokytis, tai nėra kiekvienam įgimtas dalykas. Retas nuo prigimties pasižymi įstabia bendrystės dovana, kai gebama išlaikyti aukso vidurį – meilę ir tiesą, atvirą kalbėjimą ir nuoširdų klausymąsi.
Bendravimas per socialinius tinklus suteikia tam tikrų iliuzijų – žmogus bendrauja su savo vaizduotėje susikurtu kito žmogaus vaizdiniu. Tikras bendravimas yra kur kas sudėtingesnis.
Vyras ir moteris – skirtingos būtybės, skiriasi ne tik jų fiziologija, bet ir psichologija, pojūčiai. Norint pažinti tikrąjį žmogaus pasaulį, reikia laiko ir noro mokytis klausyti širdimi.
Klausymas yra vienas sunkiausių darbų, o be jo neįmanomas ir supratimas.
Kaip suprasi žmogų neišgirdęs, ką kalba jo širdis, kokie jo poreikiai, kaip jis supranta aplinką ir ką išgyvena? Klausymas yra tiek bendravimo, tiek sielovados pagrindas.
Pokalbio per socialinius tinklus tikrai neužtenka.
Bendravimas tampa iššūkiu jaunajai kartai, kuri gyvena informacijos srautų laike ir savo likimą klijuoja iš atskirų žinių bei patirčių fragmentų.
Tiesa, anksčiau ar vėliau gyvenimo situacijos, sunkesnės patirtys grąžina žmogų į save ir prie artimo – tada gilesnio bendravimo tenka mokytis.
– Šiuolaikinės moterys nevengia prisiimti vyriškų pareigų. Ar taip jos nenubaudžia savęs nešti daugiau atsakomybės, o šalia jų gyvenantys vyrai nepatiria savotiškos vyriškumo krizės?
– Iš dalies gali būti ir taip. Daugelis lietuvių moterų neretai prisiima daug darbų ir išbarsto save, lyg ištuštėja. Dažnai bandydamos viską padaryti pačios persistengia ir neleidžia vyrams pajusti šalia gyvenančios mūzos, kuri gali juos įkvėpti darbams, o gal ir kilniems žygiams.
Jei aš prisiimu per daug atsakomybių, dažnai mano vyras mane sustabdo ir sako, kad turėčiau sau leisti pabūti tiesiog moterimi. Vyrai galėtų gerokai daugiau daryti, jeigu tik moterys jiems leistų.
– Vis daugiau net ir 35-erių sulaukusių moterų atidėlioja motinystę, o vėliau nebegali pastoti. Ar šeimas kuriantiems dabarties žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi, ar tai siekio nugyventi patogų gyvenimą apraiškos?
– Kiekviena šeima turi savo istoriją ir savo skaudulius. Dažnai skaudžios patirtys, vidinės žaizdos turi įtakos mąstymui ir pasirinkimui atidėti motinystę.
Bet viena ryškiausių tendencijų – motinystės atidėliojimas dėl materialinių priežasčių: norima gyventi lengviau, nei gyveno tėvai. Jeigu šeimoje buvo gyvenama nuo atlyginimo iki atlyginimo, vaikai matė, kiek pastangų turėjo įdėti tėvai, kad išmaitintų šeimą.
Tad jaunoji karta viską vertina atsargiau ir nori, kad jų vaikai augtų geresnėmis sąlygomis, o tėvai turėtų daugiau laisvesnio laiko pabūti su vaikais.
Kita vertus, tokiam sprendimui įtakos turi ir dažnos skyrybos ar kitos nesėkmingos istorijos, kurios pakursto dvejones – ar man pavyks? Gal neverta kurti santuokos, o gyventi tik kaip partneriams?
Sprendimą turėti ar neturėti vaikų gali padiktuoti ir moters savivertės suvokimas, klaidingos nuostatos apie moteriškumą. Jei jos savivertė susijusi tik su fiziologine išraiška, baiminamasi, kad vaikelio atėjimas į pasaulį pakeis jos kūno formas.
O kur tada jos siela? Jei moteris oriai jaučiasi tik tada, kai atrodo gerai išoriškai, kas bus, kai vieną dieną visa tai dings? Todėl auginant mergaitę nuo vaikystės ją reikia pripildyti meilumo, kad užaugusi negalvotų tik apie savo išorinį pradą, lyg tik dėl šito būtų mylima.
Berniukams taip pat reikalingas širdingumas, bet kiek kitoks – jų orumą ugdo pagarba vyriškumui. Labiausiai turėtume saugotis neprimesti savo likimo vaikams.
Svarbiausia vaiką girdėti širdimi, jausti jį, jo charakterį, pažinti jo gebėjimus ir slapčiausius norus, kuriems dažniausiai suaugusieji neturi laiko.
O juk visa tai daro įtaką jau suaugusių moterų bei vyrų ateities pasirinkimams.
– Užsiminėte apie partneriškus santykius be santuokos – kaip į tai žiūri Bažnyčia?
– Tradicinis požiūris griežtas – ar kalbama apie Katalikų, Stačiatikių, ar apie Evangelikų bažnyčią.
Nors negalime atmesti vis daugiau atsirandančių pastangų tą situaciją spręsti švelniau.
Daugelį metų aktyviai dalyvaudama ekumeninėje veikloje – religiniame judėjime, siekiančiame visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, turiu daug draugų iš įvairių krikščioniškų konfesijų, žinau jų kovas, atsinaujinimo kelius ir pastangas.
Bet kalbant apie mus, kaip nepriklausomą šiuolaikinę Evangelikų bažnyčią, galime būti lankstesni ir siekiame laikytis Kristaus požiūrio kaip esminio dvasingumo pavyzdžio: pas Jį be apribojimų galėjo ateiti visi trokštantys, o dvasinį troškimą turi kiekvienas žmogus.
Tvarka prasideda žmogaus širdyje, ir ne Bažnyčios užduotis kištis į šeimos reikalus, bet Bažnyčia žmogų moko atpažinti, kur yra tikras grūdas, o kur – pelai, kur yra viltis, tiesa ir meilė, o kur tik geismų pasaulis.
Kalbu ne tiktai apie biologinius vaikus. Kai kurios poros apsisprendžia auginti vaikus iš globos namų, dar kiti apsisprendžia palikti kūrybinį, dvasinės tarnystės vaisių ar savo darbu prisidėti prie visuomenės gerovės. Santykiai turi būti vaisingi.
Mat egocentriški santykiai tik ištuština žmones ir galiausiai veda į nykų vienišumą.
– Daug dirbate su bendruomenėmis. Kai matote jaunas šeimas, dėl ko jos labiausiai nerimauja?
– Šeimoms, kurios gyvena aktyvų dvasinį gyvenimą, iššūkiu tampa klausimas, kaip suderinti šiuolaikinį gyvenimo ritmą su dvasingumo praktika, kitoms šeimoms kyla kitokių iššūkių.
Jaunos šeimos, kurios augina ne po vieną vaikelį, žino, kad tam reikia daug energijos, kantrybės, gilaus dvasingumo. Taip pat svarbu, kad daug atiduodami savęs šeimai, profesinei veiklai jauni žmonės neištuštėtų.
Tai vienas didžiausių iššūkių – kaip kasdien atrasti galimybę užpildyti save, išvengti psichologinio perdegimo, pervargimo.
– Kodėl šiais laikais tiek vienišų žmonių ir kodėl tiek daug darbo turi psichologai?
– Viena priežasčių yra tikėjimo sumenkinimas, o neretai ir visiškas jo praradimas, iškeliant žmogaus proto, kūrybinę galią, talentus, materialinę gerovę kaip visa ko sprendimą.
Vidinė tuštuma yra viena ryškiausių vienatvės priežasčių.
Tikintis žmogus žino, kad niekada neliks vienas, net jei ištiktų sunkiausios gyvenimo krizės, prarastų artimuosius ir draugus – Dievas yra su juo.
Tikintieji lengviau įveikia krizes, netektis, skriaudas, išsigydo vidines žaizdas.
Išlaiko minkštą širdį skriaudžiančiųjų atžvilgiu ir atskleidžia tikros meilės paslaptį, kai išmoksta mylėti ne tik tuos, kurie myli tave, bet ir priešus.
Net šių dienų mokslas atsigręžia į tikėjimo fenomeną – tyrinėdami žmogaus smegenis mokslininkai ieško atsakymo, kur yra ta „tikėjimo vieta“, bandoma suvokti, kaip tikėjimas atsiranda.
– Jums teko dalyvauti projektuose, kurių metu buvo teikiama pagalba moterims, atliekančioms bausmę kalinimo įstaigose.
– Pastarasis šiemet įgyvendintas projektas, kurį ketiname tęsti, vadinosi „Moteris moterims“. Jo metu skirtingų profesijų moterys susivienijo bendram tikslui – padėti toms, kurioms sunkiau sekasi.
Projektą pradėjome Panevėžio moterų pataisos namuose. Savanorės pataisos namų globotines aplankė atnešdamos vieną bendrą žinią – reikia keistis. Kalbu apie pokytį, kuris prasideda išorėje ir paliečia žmogaus sielą.
Pataisos namų globotines savanorės papuošė, buvo padarytas meniškas makiažas su gėlių elementais ant veido, o rezultatas įamžintas įspūdingose meninėse fotografijose.
Kai mano sūnus pamatė šias nuotraukas, negalėjo nuslėpti nuostabos, kad tos moterys atrodė kaip modeliai. To ir buvo siekiama – parodyti, kad tu gali save pamatyti kitokią ir patikėti, jog pokyčiai įmanomi.
Mūsų komandoje dirbo ir psichologės, jos kalbėjosi su projekto dalyvėmis, kaip atrasti save kitokią ir kaip sau atleisti.
Šios moterys dažnai būna patyrusios daug neteisybės ir smurto, o nusikaltimas būna kaip reakcija į patiriamą neteisybę.
– Kasdien sutinkate žmonių, kurie pagalbos tikisi iš jūsų, bet ir jūs kartais būnate pavargusi ar nusivylusi. Kaip padedate sau?
– Apie tai galvoju daug ir suprantu, kad jei sau nepadėsiu, negalėsiu padėti kitiems.
Tarnystė yra sekinantis darbas su žmonėmis. Juk dažniausiai jie skambina ne su džiugia žinia, o turėdami klausimų, norėdami pasidalyti savo bėdomis, tikisi patarimo.
Man labai svarbi tyla. Kasdien bent 15 minučių stengiuosi pabūti tyloje su savimi, kartais rašau dvasinį savo dienoraštį, meldžiuosi. Mėgstu skaityti mistikų teologines knygas, kurios liečia susitikimo su Dievu gelmę. Gilinuosi į Šventąjį Raštą.
Kai jaučiuosi labai išsibarsčiusi, maldos ir apmąstymų tyloje save surenku ir ieškau stiprybės. Savaitgaliais, kai šeima dar miega, skaitiniams ir buvimui su savimi stengiuosi panaudoti ryto valandas.
– Kai, be minėtų 15 minučių, turite daugiau laiko sau, ką tuo metu veikiate?
– Mėgstu skaityti grožinę literatūrą, poeziją. Mėgstu kartais įleisti rankas į žemę, rūpintis augalais.
Neužveisiu didelių daržų, bet gėlynams ir dekoratyviniams augalams stengiuosi rasti laiko. Kai esu labai užsiėmusi, man labai trūksta šios veiklos.
Bent tris keturis kartus per savaitę stengiuosi pasimankštinti. Jei pritrūksta laiko nueiti į treniruoklių salę, tai darau namuose. Turiu visą sportui namuose reikalingų priemonių arsenalą.
Vaikai žino – kai pasakau, kad „dabar bus mamos laikas“, einu mankštintis.
Mėgstame kartu su vyru Aidu pasiklausyti muzikos. Pamėgti panašūs muzikiniai stiliai leidžia drauge puoselėti bendrą pomėgį, kuris abiem teikia atgaivos. Ir su vaikais stengiamės atrasti atokvėpio laiką, ypač per atostogas.
