Mintis rugpjūčio 21-ąją surengti L.Bartusevičiūtės-Noreikienės jubiliejinį vakarą Babriškių bažnyčioje kilo jos klebonui Pranciškui Čiviliui (61 m.).
Su juo Noreikai nuolatos bendravo nuo 2000 metų, kai netoliese esančiame Žilinų kaime pasistatė sodybą.
Per kiekvienas Sekmines ir Kalėdas V.Noreika su žmona būtinai atvažiuodavo į Babriškes. Ne kartą per mišias yra giedojęs. Čia Noreikai šventė ir savo sidabrines vestuves.
Prisimindamas ilgametę bičiulystę su žinomu dainininku P.Čivilis pasakojo, kad V.Noreika jam ne kartą yra minėjęs, jog pasiilgsta tų moterėlių, einančių į mišias, baltų skarelių, todėl jam būtina atvažiuoti į Babriškes.
„Sukviesdamas visus Noreikų bičiulius per Loretos gimtadienį į bažnyčią norėjau ją palaikyti, kad atsigautų, kad greičiau tvirtai stotųsi ant žemės“, – pagalbą jubiliatei paaiškino klebonas.
Atsitiktinių žmonių bažnyčioje nebuvo.
„Man būtent tokio vakaro norėjosi. Susikaupimo valandėlę ir per mišias, skambant nuostabiai muzikai, lyg filmo juosta prabėgo visas mano gyvenimas.
Nuoširdūs sveikinimai mane įkvėpė gyvenimui“, – atsigaunanti po vyro netekties prisipažino L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Po mišių jubiliatei nedidelį koncertą padovanojo obojininkas Robertas Beinaris (41 m.) su dukromis Gabriele, grojančia arfa, fleitininke Brigita ir išilgine fleita grojančiu sūnumi Laurynu. Vargonavo Gediminas Kviklys.
Tuomet klebonas P.Čivilis pakvietė visus vaišių, kurių metu iki vėlumos tęsėsi pokalbiai su vakaro kaltininke.
Noreikų sūnus Virgilijus (35 m.) pasveikinti mamos į Babriškes atvykti negalėjo, nes su žmona Lineta vieši Amerikoje.
„Neįkalbinėjau jų nevažiuoti į kelionę, nes dar nepraėjo metai po Virgilijaus mirties, todėl jokių iškilmių rengti neketinau. Klebonas Pranciškus buvo šio vakaro įkvėpėjas, nors sakiau, kad man nieko nereikia.
Gal tik prie ugnelės pasėdėti, pasiguosti. Tai, kad susirinko tiek žmonių, man didžiulė parama, užuojauta“, – atviravo L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Po vyro netekties Loreta po truputį atsigauna. Vėl, kaip ir anksčiau, žaviai šypsosi.
Tačiau vis dar kalbos sukasi apie vyrą. Gražaus ir ilgo jų bendro gyvenimo prisiminimai ir sugraudina, ir priverčia susimąstyti apie ateitį.
„Aš turėjau likimo dovaną. Virgilijus iš tikrųjų buvo mano antroji pusė. Jis man buvo ir vyras, ir draugas, ir labai geras tėvas. Mes visą gyvenimą buvome neatsiejami – apkabindavo, priglausdavo, padrąsindavo, nes juk visko gyvenime būna.
Sunkumai kartais atrodydavo nepakeliami, bet jis visada buvo tikroji gyvenimo atrama.
Jis išmokė mane paprastumo“, – V.Noreiką, su kuriuo pragyveno 36 metus, prisiminė Loreta.
Jau sunkiai sirgdamas ir suprasdamas, kad išauš ta diena, kai šiame pasaulyje žmonai teks pasilikti vienai, V.Noreika ją mokė būti stiprią.
„Prieš išeidamas jis man sakė: „Aišku, tau bus labai sunku, bet turi būti stipri, labai stipri.
Turi visus sunkumus nugalėti, tęsti šeimos tradicijas“, – prisiminimais dalijosi Loreta, džiaugdamasi, kad turi nuostabų sūnų, į kurio jau tvirtus vyriškus pečius ji visada gali atsiremti.
Garsusis Lietuvos tenoras V.Noreika neįsivaizdavo gyvenimo be šeimos.
„Tai vienintelė vieta, į kurią norisi grįžti, kur jauku ne tik dėl to, kad galiu vaikštinėti po butą su trumpikėmis.
Išgirsti iš sūnaus, kuriam vis labiau rūpi būti savarankiškam, santūriam, vyriškam, iš žmonos, kad tavęs pasiilgsta. Tai – jaudinantis dalykas. Paaukotum viską dėl šito“, – apie savo šeimą yra kalbėjęs V.Noreika.
Našlė jau galvoja, kaip reikėtų sutvarkyti vyro palikimą. V.Noreika paliko didžiulį ir įdomų savo kūrybos bei muzikinį archyvą. Taip pat liko nemažai jo scenos kostiumų.
„Dar neapsisprendžiau, kaip sutvarkyti vyro archyvą. Man labai malonu, kad Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas sudarė komisiją V.Noreikos atminimui įamžinti.
Norėtųsi, kad Virgilijus žmonėms būtų prieinamas kaip ir būdamas gyvas“, – vylėsi garsiojo tenoro našlė.
Babriškių bažnyčioje jubiliatė pasirodė juoda suknele. Juoda – jos mėgstamiausia spalva. „Apsirengusi juodai gerai jaučiuosi“, – neslėpė Loreta.
– Ar gąsdina tas skaičius – 60? – paklausėme buvusios žinomos baleto artistės, o dabar pedagogės L.Bartusevičiūtės-Noreikienės jos gimtadienio rytą.
– Negąsdina – žiūriu į priekį, gyvenu darbais, namais, artimaisiais. Vyras mirė kovo 3 dieną – viskas dar šviežia, tad to jubiliejaus tikrai nesureikšminu.
– Kodėl savo gimtadienį sumanėte paminėti netradiciškai – Babriškių bažnyčioje?
– Viskas kunigo P.Čivilio suplanuota. Tai nepaprastai šviesus žmogus. Su juo buvome ir džiaugsme, ir skausme. Jis buvo su mumis kartu ir labai sunkiu gyvenimo metu, kai Virgilijus sirgo.
Šioje bažnytėlėje su Virgilijumi patyrėme daug gražių gyvenimo akimirkų.
Joje tvyro gera aura. Virgilijus ten dažnai giedodavo per mišias, aš ten dažnai lankydavausi – ir šventėse, ir pamaldose.
Kaip jaučiuosi, taip man ir norėjosi praleisti tą dieną. Pabūti su žmonėmis, kurie man yra brangūs. Dar nepraėjo metai po Virgilijaus mirties ir, gerbdama jį, jokių iškilmių nedariau – man gedulas. Esu labai pasiilgusi Virgilijaus. Aplankau kapinėse jį kiekvieną dieną.
Nacionaliniame operos ir baleto teatre lapkričio mėnesį bus spektaklis, skirtas mano jubiliejui. Bus malonu pabūti su baleto trupe. Pabūti teatre, kuris man buvo antrieji namai.
– Lankant vyro kapą kiekvieną dieną galima nugrimzti į niekada nesibaigsiantį gedulą, neviltį.
– Mane ten traukia.
– V.Noreika po spektaklių, koncertų iš gerbėjų gaudavo glėbius gėlių. Kokiomis gėlėmis puošiate jo kapą?
– Įvairiomis. Pagal metų laiką, pagal savo nuotaiką. Stengiuosi, kad jo kapas būtų tvarkingas, kad ramiai jis ten ilsėtųsi – kiek jėgos leis, ir toliau taip darysiu.
– Kas jums padeda išgyventi netekties skausmą?
– Džiaugiuosi, kad sunkiu metu sulaukiu gerų žmonių telefono skambučių. Tikrai nesitikėjau, kad tiek daug žmonių atsilieps į mano skausmą. Ir pati bandau susiimti, ir sūnus palaiko.
Šie metai labai sunkūs.
– Kaip su Virgilijumi leisdavote vasaras savo sodyboje Žilinų kaime, netoli Babriškų bažnyčios?
– Ilsėdavomės. Jis žvejodavo, aš sode, namuose tvarkydavausi. Ką nors statydavome. Būdavo, po Virgilijaus vasaros koncertų dažnai grįždavome į kaimą.
Turime ir sodą. Virgilijus mėgdavo sodinti vaismedžius, vaiskrūmius. Medžiai, obelys, serbentai, šilauogės – viskas pasodinta jo rankomis. O aš gėles prižiūrėdavau. Ta sodyba labai džiaugiuosi. Man labai gera namie – ir tame kaime, ir Vilniuje.
– Kai pasistatėte sodybą, turbūt nei Palanga, nei Nida ir jūra nebeviliojo?
– Nebuvo didelio poreikio ten važiuoti. Vasarą – tik retkarčiais, kelioms dienoms nuvykdavome į Palangą. Pabūdavome tris keturias dienas ir mums užtekdavo.
Pagrindinis poilsis būdavo sodyboje. Mėgdavome miškuose ramybėje pagrybauti, pauogauti.
– Ar bendraudavote su kaimynais?
– Aišku. Labai geri žmonės gyvena šalia mūsų.
– Su lietuvių operos žvaigžde V.Noreika susipažinote teatre. Ar atsimenate pirmuosius jo žodžius, ištartus jums asmeniškai?
– Teatre vyko šventė, ir mūsų žvilgsniai susitiko – jis priėjo, ir mes kalbėjomės, pajutome simpatiją vienas kitam.
Man įstrigo jo išvaizda, akys. Simpatiškas vyras. Jis buvo puikus pašnekovas. Labai protingas, išsilavinęs, daug skaitęs, daug kalbų mokėjo. Turėjo gerą atmintį, mokėjo pajuokauti.
– Ištekėjusi už V.Noreikos pagimdėte sūnų Virgilijų. Ar gyvenimas šeimoje neužtemdė scenos?
– Jei šeimoje viskas gerai, ir karjera dažniausiai sekasi. Aš anksti pradėjau šokti, gerai baigiau M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Mokytojai matė, kad turiu tam tikrų charakterio savybių, kad esu gabi šokiui, muzikali.
Buvau perspektyvi balerina ir mane priėmė į Operos ir baleto teatrą. Greitai tapau baleto trupės soliste. 1982 metų birželį ištekėjau už Virgilijaus.
Manau, kad mūsų santuoka buvo labai sėkminga.
– Ar amžiaus skirtumas šeimoje netrukdė – Virgilijus buvo vyresnis 23 metais?
– Tikrai netrukdė. Gimė sūnus, aš toliau šokau, jis dainavo. Mūsų gyvenimas virte virė – abu gyvenome teatru, spektakliais, šeima. Kaip ir daugelis – ir su savo sunkumais, ir džiaugsmais. Mudu abu buvome labai kūrybingi.
– Ar jūsų tuomet neslėgė vyro populiarumas, gerbėjų dėmesys?
V.Noreika tuo metu buvo labai populiarus ir Lietuvoje, ir Rusijoje.
– Aš kaip tik džiaugdavausi jo pasiekimais, žavėjausi jo balsu.
Jo balsas man – vienas gražiausių, kokį savo gyvenime esu girdėjusi. Man viskas jame patiko.
– Turbūt sėkmingai jūsų karjerai įtakos turėjo ir Virgilijaus pareigos – jis buvo Operos ir baleto teatro direktorius?
– Kaip čia tiksliau pasakius? Taip, jis buvo direktorius. Puikus direktorius 16 metų. Jis buvo geras visiems. Ir teatro repertuaras geras buvo.
Man atrodo, ir baleto artistai turėjo būti patenkinti – daug klasikinių baletų ir šiuolaikinių spektaklių buvo. Tais laikais!
Į sceną šokti eidavau aš, ne Virgilijus.
Turėdavau parodyti tai, ką galiu. Aš buvau darbšti ir galiu ramiai atsakyti, kad visko pasiekiau pati.
Normalu, kad daug šeimų dirba toje pačioje įstaigoje. Man patiko, kad jis mane palaikė scenoje ir gyvenime, o tai labai svarbu. Aš jį taip pat palaikiau.
– Kurie vaidmenys jums buvo įsimintiniausi, pareikalavę daugiausia jėgų?
– Visi man buvo labai svarbūs. Reikėjo juos ne tik repetuoti techniškai, jiems pasirengti fiziškai, bet ir pačius vaidmenis apmąstyti, atskleisti herojų vidinį pasaulį, ir tas kūrybinis procesas man visada patiko.
Buvo įdomių vaidmenų – Kopelija, Aurora, Kitri, Eglė žalčių karalienė, Medėja, Jurga.
Buvo labai geras baletas „A proba“, kuriame taip pat šokau. Aš gyvenau vaidmenimis, kaip Virgilijus gyveno koncertais ir spektakliais.
Man atrodo, reikia tapti tuo, kuo nori būti. Mano pašaukimas scenai ir šokiui buvo ryškus nuo mažų dienų, nepaisant to, kad lankiau sportinę gimnastiką. Visi mokytojai sakė: „Tau reikia šokti.“ Vėliau teatre dirbau su įvairiais choreografais.
Baleto artistų karjera – labai trumpa.
Šokame 20 metų, tada reikia surasti jėgų pasakyti: „Viskas, aš jau baigiu.“
– Ar sunku buvo palikti sceną? Ar buvote tam psichologiškai pasiruošusi?
– Kai tokiam žingsniui subrendau, pati nusprendžiau išeiti. Pajutau, kad šokti jau užtenka.
