Vasarį su Giuliano kalbėjomės angliškai, nes jo lietuvių kalbos žinios buvo skurdžios, o rugpjūtį jis visai neblogai lietuviškai pasakojo: „Po straipsnio pasirodymo laukiau universitete egzamino ir feisbuke gavau žinutę nuo vilnietės Julės, kuri manė, kad gali būti mano giminaitė. Ji irgi kilusi iš Grilauskų, o jos proseneliai gyveno Kupiškyje, kaip ir manieji. Man taip norėjosi susirašinėti su Jule ir daugiau išsiaiškinti, kad buvo sunku susikaupti egzaminui...“
Nors Julė už Giuliano (kuris, beje, mūsų šalyje prisitato lietuviška savo vardo versija – Julius) vyresnė beveik keturiais dešimtmečiais, jie greitai rado bendrą kalbą. Tiesa, jų giminystės ryšius išaiškinti sudėtinga, nes jų bendrų protėvių gyventa maždaug prieš šimtmetį.
Giuliano proseneliai Jonas ir Elžbieta Grilauskai (prosenelės mergautinė pavardė – Semėnas), ūkininkavę Kupiškio krašte, 1929 m. išplaukė į Argentiną. Ten jie apsistojo Beriso mieste, įsidarbino mėsos fabrike, o Giuliano su tėvais ir seserimi dar ir dabar gyvena tame pačiame name, kuriame gyveno proseneliai.
Taigi Giuliano prosenelio Jono tėvas buvo Tadas Grilauskas, o jis buvo kilęs iš gausios dešimties brolių šeimos. Ko gero, vienas Tado brolių, Mykolas, yra Giuliano atrastos giminaitės Julės senelis. Išeitų, kad Julė yra Giuliano senelio Ričardo antros eilės pusseserė.
Giuliano pripažino: „Kartu bandėme ieškoti giminystę įrodančių dokumentų Subačiaus bažnyčioje, kurioje mano proseneliai tuokėsi, mums padėjo ir kunigas, tačiau konkrečių įrodymų rasti nepavyko. Užtat radome įrašą apie prosenelių santuoką!“
Giuliano pridūrė, kad šimtaprocentinių garantijų dėl šios giminystės neturi, bet jeigu Julė ir nėra jo tikra giminaitė, o tik kraštietė ir bendrapavardė, jam labai smagu su ja ir jos šeima bendrauti ir jis šia pažintimi labai džiaugiasi.
Pabendravęs su Jule feisbuke, jis su ja ir jos vyru Rimgaudu susitiko – tai nebuvo sudėtinga, kadangi jie dabar gyvena Vilniuje. Vėliau susitiko ir su jų sūnumis, kurių yra trys – Algirdas, Marius ir Gintaras. Išeitų, kad šie vyriškiai yra Giuliano kažkelintos eilės dėdės, nors iš tikrųjų jie nedaug už jį vyresni.
„Su Jule tikrai gerai sutariu, ir, nors tarp mūsų nemažas amžiaus skirtumas, visuomet turime apie ką pasikalbėti“, – sakė Giuliano. Tuo, kad jam pavyko rasti giminaičių Lietuvoje, jis greitai pasigyrė savo šeimai Argentinoje, ir tie taip pat labai apsidžiaugė giminės pagausėjimu.
Na, o argentiniečio pažinties su lietuviais giminaičiais kulminacija buvo jų bendra kelionė vieną birželio savaitgalį iš Vilniaus į Kupiškio kraštą. Giuliano pats vis norėjo aplankyti prosenelių gimtinę, bet vienam ten važiuoti autobusu buvo nedrąsu. O jo giminės ten turi sodybą, kurioje ir nakvojo.
„Kelionė buvo puiki. Kupiškis – labai gražus miestas su didele bažnyčia, ežeru, piliakalniu. Taip pat aplankėme Subačiaus bažnyčią. Prie jos mane užklupo daug emocijų – juk mano proseneliai ten tuokėsi. Ten aš pirmą kartą dalyvavau lietuviškose mišiose“, – džiaugėsi Lietuvą pamėgęs argentinietis. Jis yra katalikas, nors ir nepraktikuojantis.
Tiesa, Giuliano šią vasarą patyrė ir kitų nuotykių – dalyvavo Dainų šventėje kartu su iš Argentinos atvykusiu ansambliu „Nemunas“, o po Dainų šventės mėnesį su draugu keliavo po Europą.
Smagu atrasti giminaitį Argentinoje
Apie bičiulystę su vaikinu iš Pietų Amerikos užklausėme jo giminaitės Julės Grilauskaitės-Papickienės. Moteris pasakojo: „Nuorodą į Lrytas.lt straipsnį apie Giuliano man atsiuntė giminaitė. Perskaičiusi pamaniau, kad tikrai labai panašu, jog jis – mūsų giminė. Su juo susisiekiau, susirašinėjome, o vėliau susitikome.“
Julė neabejoja, kad jie giminės, tik neatsirenka, ar jos senelis ir jo prosenelis – broliai, ar pusbroliai. Iš savo tėčio ir daug vyresnės pusseserės ji buvo girdėjusi, kad turi giminių Argentinoje. Pusseserė su jais seniau dar ir susirašinėjo.
Rašyti jaunam nepažįstamam vyrukui Julei buvo kiek nejauku, bet su juo susitikus rasti bendrą kalbą buvo paprasta. „Jis labai šiltas, malonus žmogus, o bendrauti su juo labai lengva – gali būti, kad tas kraujo ryšys tikrai mus veikia“, – sakė Julė.
Moteris teletiltu jau bendravo ir su kitais giminėmis iš Argentinos. Kaip susikalbėjo? „Jie kalbėjo ispaniškai, mes – lietuviškai, bet nieko tokio, juk šalia turėjome vertėją“, – nusijuokė.
Ir pridūrė, kad gimines kvietė pas save į svečius, tie labai neatsikalbinėjo, tad visko gali būti. Moteriai labai smagu turėti giminių tolimojoje Argentinoje.
Kam jam ta Lietuva?
Kaip jau rašė Lrytas.lt, savo lietuvių prosenelių, emigravusių į Argentiną, Giuliano nematė, tačiau daug apie juos girdėjo iš jų sūnaus Ričardo Chuano, savo senelio iš motinos pusės (g. 1942 m.). Kiti Giuliano seneliai kilę iš Italijos. Jis turi daugiau itališko nei lietuviško kraujo, tačiau su seneliu Ričardu buvo labai artimas, tad pamilo Lietuvą ir įsisvajojo ją aplankyti. Jo šeima šią svajonę labai palaikė. Jo senelis ir mama taip pat norėtų aplankyti savo protėvių kraštą, bet iš Pietų Amerikos pasiekti Lietuvą gana sudėtinga ir brangu.
Giuliano tai padaryti galiausiai pavyko praėjusių metų gruodį, kai gavo stipendiją ir atvyko mokytis į Lietuvos edukologijos universitete (LEU) vykstančius lietuvių kalbos ir kultūros kursus, skirtus užsieniečiams. Dėl to jis metė darbą IT įmonėje, kurioje dirbo administratoriumi, o teisės studijas universitete laikinai pristabdė.
Po kursų LEU Gialiano pradėjo lankyti lietuvių kalbos kursuose Vilniaus universitete, tada vėl grįžo prie kursų LEU – žodžiu, susiplanavo viską taip, kad Lietuvoje praleis lygiai metus ir į Argentiną išvyks šių metų gruodį, jau gerai mokėdamas lietuvių kalbą ir išmanydamas Lietuvos istoriją.
Tiesa, kokia jam bus reali nauda iš šių mokslų Argentinoje ir kaip galėtų su tuo sieti savo ateitį, dvidešimtmetis dar nežino. Tik yra nusiteikęs, kad grįžęs būtinai mokys lietuvių kalbos savo trylikametę sesutę Augustiną.
