Mintis rugpjūčio 21-ąją surengti L.Bartusevičiūtės-Noreikienės jubiliejinį vakarą Babriškių bažnyčioje kilo jos klebonui Pranciškui Čiviliui (61 m.).
Su juo Noreikai nuolatos bendravo nuo 2000 metų, kai netoliese esančiame Žilinų kaime pasistatė sodybą.
Per kiekvienas Sekmines ir Kalėdas V.Noreika su žmona būtinai atvažiuodavo į Babriškes. Ne kartą per mišias yra giedojęs. Čia Noreikai šventė ir savo sidabrines vestuves.
Prisimindamas ilgametę bičiulystę su žinomu dainininku P.Čivilis pasakojo, kad V.Noreika jam ne kartą yra minėjęs, jog pasiilgsta tų moterėlių, einančių į mišias, baltų skarelių, todėl jam būtina atvažiuoti į Babriškes.
„Sukviesdamas visus Noreikų bičiulius per Loretos gimtadienį į bažnyčią norėjau ją palaikyti, kad atsigautų, kad greičiau tvirtai stotųsi ant žemės“, – pagalbą jubiliatei paaiškino klebonas.
Atsitiktinių žmonių bažnyčioje nebuvo.
„Man būtent tokio vakaro norėjosi. Susikaupimo valandėlę ir per mišias, skambant nuostabiai muzikai, lyg filmo juosta prabėgo visas mano gyvenimas.
Nuoširdūs sveikinimai mane įkvėpė gyvenimui“, – atsigaunanti po vyro netekties prisipažino L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Po mišių jubiliatei nedidelį koncertą padovanojo obojininkas Robertas Beinaris (41 m.) su dukromis Gabriele, grojančia arfa, fleitininke Brigita ir išilgine fleita grojančiu sūnumi Laurynu. Vargonavo Gediminas Kviklys.
Tuomet klebonas P.Čivilis pakvietė visus vaišių, kurių metu iki vėlumos tęsėsi pokalbiai su vakaro kaltininke.
Noreikų sūnus Virgilijus (35 m.) pasveikinti mamos į Babriškes atvykti negalėjo, nes su žmona Lineta vieši Amerikoje.
„Neįkalbinėjau jų nevažiuoti į kelionę, nes dar nepraėjo metai po Virgilijaus mirties, todėl jokių iškilmių rengti neketinau. Klebonas Pranciškus buvo šio vakaro įkvėpėjas, nors sakiau, kad man nieko nereikia.
Gal tik prie ugnelės pasėdėti, pasiguosti. Tai, kad susirinko tiek žmonių, man didžiulė parama, užuojauta“, – atviravo L.Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Po vyro netekties Loreta po truputį atsigauna. Vėl, kaip ir anksčiau, žaviai šypsosi.
Tačiau vis dar kalbos sukasi apie vyrą. Gražaus ir ilgo jų bendro gyvenimo prisiminimai ir sugraudina, ir priverčia susimąstyti apie ateitį.
„Aš turėjau likimo dovaną. Virgilijus iš tikrųjų buvo mano antroji pusė. Jis man buvo ir vyras, ir draugas, ir labai geras tėvas. Mes visą gyvenimą buvome neatsiejami – apkabindavo, priglausdavo, padrąsindavo, nes juk visko gyvenime būna.
Sunkumai kartais atrodydavo nepakeliami, bet jis visada buvo tikroji gyvenimo atrama.
Jis išmokė mane paprastumo“, – V.Noreiką, su kuriuo pragyveno 36 metus, prisiminė Loreta.
Jau sunkiai sirgdamas ir suprasdamas, kad išauš ta diena, kai šiame pasaulyje žmonai teks pasilikti vienai, V.Noreika ją mokė būti stiprią.
„Prieš išeidamas jis man sakė: „Aišku, tau bus labai sunku, bet turi būti stipri, labai stipri.
Turi visus sunkumus nugalėti, tęsti šeimos tradicijas“, – prisiminimais dalijosi Loreta, džiaugdamasi, kad turi nuostabų sūnų, į kurio jau tvirtus vyriškus pečius ji visada gali atsiremti.
Garsusis Lietuvos tenoras V.Noreika neįsivaizdavo gyvenimo be šeimos.
„Tai vienintelė vieta, į kurią norisi grįžti, kur jauku ne tik dėl to, kad galiu vaikštinėti po butą su trumpikėmis.
Išgirsti iš sūnaus, kuriam vis labiau rūpi būti savarankiškam, santūriam, vyriškam, iš žmonos, kad tavęs pasiilgsta. Tai – jaudinantis dalykas. Paaukotum viską dėl šito“, – apie savo šeimą yra kalbėjęs V.Noreika.
Našlė jau galvoja, kaip reikėtų sutvarkyti vyro palikimą. V.Noreika paliko didžiulį ir įdomų savo kūrybos bei muzikinį archyvą. Taip pat liko nemažai jo scenos kostiumų.
„Dar neapsisprendžiau, kaip sutvarkyti vyro archyvą. Man labai malonu, kad Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Jonas Sakalauskas sudarė komisiją V.Noreikos atminimui įamžinti.
Norėtųsi, kad Virgilijus žmonėms būtų prieinamas kaip ir būdamas gyvas“, – vylėsi garsiojo tenoro našlė.
Babriškių bažnyčioje jubiliatė pasirodė juoda suknele. Juoda – jos mėgstamiausia spalva. „Apsirengusi juodai gerai jaučiuosi“, – neslėpė Loreta.
– Ar gąsdina tas skaičius – 60? – paklausėme buvusios žinomos baleto artistės, o dabar pedagogės L.Bartusevičiūtės-Noreikienės jos gimtadienio rytą.
– Negąsdina – žiūriu į priekį, gyvenu darbais, namais, artimaisiais. Vyras mirė kovo 3 dieną – viskas dar šviežia, tad to jubiliejaus tikrai nesureikšminu.
– Kodėl savo gimtadienį sumanėte paminėti netradiciškai – Babriškių bažnyčioje?
– Viskas kunigo P.Čivilio suplanuota. Tai nepaprastai šviesus žmogus. Su juo buvome ir džiaugsme, ir skausme. Jis buvo su mumis kartu ir labai sunkiu gyvenimo metu, kai Virgilijus sirgo.
Šioje bažnytėlėje su Virgilijumi patyrėme daug gražių gyvenimo akimirkų.
Joje tvyro gera aura. Virgilijus ten dažnai giedodavo per mišias, aš ten dažnai lankydavausi – ir šventėse, ir pamaldose.
Kaip jaučiuosi, taip man ir norėjosi praleisti tą dieną. Pabūti su žmonėmis, kurie man yra brangūs. Dar nepraėjo metai po Virgilijaus mirties ir, gerbdama jį, jokių iškilmių nedariau – man gedulas. Esu labai pasiilgusi Virgilijaus. Aplankau kapinėse jį kiekvieną dieną.
Nacionaliniame operos ir baleto teatre lapkričio mėnesį bus spektaklis, skirtas mano jubiliejui. Bus malonu pabūti su baleto trupe. Pabūti teatre, kuris man buvo antrieji namai.
– Lankant vyro kapą kiekvieną dieną galima nugrimzti į niekada nesibaigsiantį gedulą, neviltį.
– Mane ten traukia.
***
Visą interviu skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
