Panevėžyje G.Kadžiulis iki šiol gyveno su šeima – žmona Egle bei vienuolikmečiu sūnumi.
Gintaro ir Eglės santykiai ėmė trūkinėti po ilgų draugystės ir bendro gyvenimo metų, nors kartu jie įveikė sunkų išbandymą.
Pora susipažino dar 1999-aisiais, kai krepšininkas žavią merginą pastebėjo į miesto piceriją užsukęs atšvęsti pergalės. Po aštuonerių metų jie susituokė, ir G.Kadžiuliui išvykus rungtyniauti į Gdynę Lenkijoje paskui vyrą patraukė ir Eglė.
Tačiau graži jaunavedžių gyvenimo idilė ilgai netruko – E.Kadžiulienei netikėtai išsivystė kepenų nepakankamumas. Moteris staiga sunegalavo 2008 metų antrąją Velykų dieną, jai smarkiai pageltonavo akių obuoliai.
G.Kadžiulis, sugrįžęs iš rytinės treniruotės, pakvietė klubo gydytoją. Apžiūrėjęs krepšininko žmoną jis patarė nedelsiant vykti į ligoninę.
Lydima gydytojo E.Kadžiulienė išvažiavo į Didžiosios Lenkijos Ostruvo ligoninę, o G.Kadžiulis liko prižiūrėti tuo metu 10 mėnesių sūnaus.
E.Kadžiulienei ligoninėje buvo įtarta infekcinė liga ir ji greitosios medicinos pagalbos automobiliu išvežta į už 120 kilometrų esančią Poznanę, kur yra infekcinių ligų ligoninė.
Poznanės ligoninėje moters būklė laikinai buvo pagerėjusi, tai rodė ir tyrimų rezultatai. Ligonės artimiesiems tuo metu palengvėjo sužinojus, kad gydytojai atmetė vėžio diagnozę.
Vis dėlto geros naujienos greitai buvo užmirštos – naktį moterį ištiko smegenų koma.
Ji nugrimzdo į gilų miegą, iš kurio rytą nebepabudo. G.Kadžiulis veltui žmonai siuntinėjo žinutes – ji neatsakė.
Rytą krepšininkas pats sulaukė skambučio iš ligoninės. Gydytojai jo prašė skubiai atvykti į ligoninę pasirašyti dokumentų, kad sutinka, jog žmonai būtų persodintos kepenys.
E.Kadžiulienė buvo nedelsiant perskraidinta į Varšuvos medicinos universiteto centrinę ligoninę, nes reikėjo atlikti kepenų persodinimo operaciją.
Donoras, tiksliau donorė lenkė, atsirado G.Kadžiulio 28-ojo gimtadienio dieną – kovo 29-ąją. Tos pačios dienos vakarą paaiškėjo, kad jos kepenys tinka persodinti lietuvei.
Kovo 30-oji, kai E.Kadžiulienei per devynias valandas trukusią operaciją buvo sėkmingai persodintos kepenys, tapo jos antrąja gimimo diena. Po operacijos Eglės organizmas vieną kartą mėgino atmesti svetimas kepenis, tačiau vaistais gydytojai sustabdė šį procesą.
Kai E.Kadžiulienė pakankamai sustiprėjo, buvo išsiųsta į reabilitacijos ligoninę. Čia ji irgi buvo apsupta didelio medikų rūpestingumo.
Moteris tuomet svarstė, kad lenkų medikai jai rodė išskirtinį dėmesį todėl, jog ji yra Lenkijoje gerai žinomo ir mėgstamo krepšininko G.Kadžiulio žmona.
Per visą sudėtingą laikotarpį G.Kadžiulis nesitraukė nuo žmonos lovos ir kuriam laikui netgi buvo pristabdęs karjerą.
Jis prie Eglės budėjo ir Poznanėje, ir vėliau po operacijos Varšuvoje.
„Neužtenka visų gerų žodžių, kuriais galėčiau padėkoti savo vyrui už tai, ką jis padarė dėl manęs. Gintaras atidavė visą save, kad aš tik likčiau gyva“, – vėliau kalbėjo Eglė.
Moteris po baisios patirties pasakojo, kad apie ištikusią ligą neprisimena beveik nieko – dėl komos sutriko atmintis.
„Į savo ligą žiūriu iš šalies, žinau tik iš artimųjų pasakojimų“, – yra sakiusi ji.
Gydytojai niekada taip ir nerado jokių paaiškinimų, kodėl jaunos moters kepenys buvo taip smarkiai pažeistos. Iki lemtingos dienos ir pati E.Kadžiulienė pasakojo nejautusi jokių sunkios ligos požymių.
Moteris visada stengėsi sveikai maitintis, nerūkė ir niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu. Lieknai ir aukštai E.Kadžiulienei taip pat nebuvo tekę laikytis dietų.
Krepšininko žmona iki tol nerimavo tik dėl ją kamuojančio nuovargio, bet manė, kad tai dėl pervargimo – Gintarui rungtyniaujant Lenkijoje, jai vienai teko slaugyti angina sirgusį sūnų.
Kaip vėliau pasirodė, tai buvo pirmieji pavojingos ligos ženklai. Ją sėkmingai įveikusi E.Kadžiulienė po reabilitacijos sugrįžo į Lietuvą ir padedama vyro iš lėto įsiliejo į normalų gyvenimą.
„Kai išėjau iš ligoninės, Gintaras prisiėmė visą atsakomybę dėl mano sveikimo. Namuose manimi rūpinosi kaip tikras gydytojas.
Visi buvo sužavėti jo begalinio rūpestingumo ir atsidavimo“, – prisiminė Eglė.
Dabar graži šeimos pasaka, atrodo, baigėsi. Tačiau šia tema treneris G.Kadžiulis nedaugžodžiavo: „Tegul mano asmeninės problemos lieka man.“
Kaip kalbama, jo širdies skausmą dėl byrančios šeimos galbūt apmalšins malonūs karjeros pokyčiai. Netikėto „Lietkabelio“ pasiūlymo sulaukęs G.Kadžiulis prie šios komandos vairo stos jau nebe pirmą kartą.
Karjerą pradėjo šešiolikos
Nuo 2014-ųjų Panevėžyje dirbantis specialistas trenerio karjerą pradėjo kaip tuometinio „Lietkabelio“ stratego Mindaugo Budzinausko asistentas, o jam išvykus ekipai vadovavo pats.
Tiesa, debiutiniai metai G.Kadžiuliui nebuvo sėkmingi – per antrąją sezono dalį komanda iš 34 žaistų rungtynių laimėjo vos aštuonerias, ir treneris sugrįžo į asistento vietą.
Ar tokios patirties šleifas neatbaidė G.Kadžiulio?
„Nėra ko bijoti. Tuo metu buvo vienaip, dabar yra kitaip. Ne paslaptis, kad buvusiems žaidėjams reikia laiko apsiprasti trenerio kėdėje.
Dabar dirbu jau beveik penkerius metus, žinau, kaip reaguoti į tam tikras situacijas, ką daryti kitaip.
Daug pamačiau ir patyriau. Per tą laiką iš žaidėjo tapau treneriu, galva šiek tiek atvėso, nebe tokia karšta“, – juokėsi G.Kadžiulis.
Be M.Budzinausko, jam dar teko dirbti ir su tokiais patyrusiais treneriais kaip Kazys Maksvytis ar Ramūnas Butautas.
„Daug mokytojų turėjau dar būdamas žaidėjas. Kai pradėjau trenerio karjerą, taip pat iš visų stengiausi pasiimti tai, ką tik galėjau“, – pasakojo treneris.
G.Kadžiulis, gimęs ir augęs Panevėžyje, profesionalo karjerą pradėjo šio miesto „Kalnapilio“ ekipoje.
Tuo metu jam buvo vos 16 metų, tačiau greitai tobulėjusį jaunuolį po kelerių metų pastebėjo Vilniaus „Lietuvos rytas“.
Du sezonus praleidęs sostinėje ir dar porą – Alytuje G.Kadžiulis pradėjo legionieriaus karjerą ir beveik dešimt metų blaškėsi po įvairius miestus. Tarp jo prisijaukintų užsienio šalių – Rusija, Lenkija, Graikija bei Juodkalnija.
Savo karjeros saulėlydį krepšininkas norėjo praleisti gimtinėje, tad nuo 2011-ųjų kelerius metus atstovavo „Prienams“. Baigęs karjerą G.Kadžiulis sugrįžo į Panevėžį, kurį laiko tikraisiais namais. Šio miesto komandose krepšinį kadaise žaidė ir jo tėvas Egidijus bei dėdė Arūnas.
Paklaustas, ar iki šiol nekilo noro palikti gimtinės ir pasinerti į platesnius vandenis, G.Kadžiulis papurtė galvą.
„Jeigu dirbi mėgstamą darbą ir dar gauni vyriausiojo trenerio postą, noro kur nors išvykti nelabai ir lieka.
O kas ką man galėtų geriau pasiūlyti?“ – šyptelėjo jis.
