Apie Babriškių Šv.Arkangelo Mykolo bažnytėlę, pastatytą XIX amžiaus viduryje tarp kelio Vilnius–Alytus ir Senosios Varėnos, ir jos kleboną, čia kunigaujantį nuo 1985-ųjų, kalbama jau seniai.
Daug kam žinoma, kad jo dėka šioje bažnyčioje sovietmečiu slapta tuokdavosi arba vaikus krikštydavo pačius aukščiausius valdžios postus užimantys šulai. O dabar priimti Santuokos sakramento į Babriškes atvyksta jaunos poros net iš tolimiausių emigracijai pasirinktų svečių šalių.
Vietos žmonės pasakoja, kad P.Čivilį Bažnyčios vadovai jau ne kartą norėjo iškelti į kitas parapijas, bet už jį piestu stojęs ne vienas valdžios atstovas.
Pats klebonas juokavo, kad atšaukus iš Babriškių jį būtų galima paaukštinti. Savo ateities jis neprognozavo. Laikosi kunigams privalomo paklusnumo įžado.
Šiuo metu, kaip jam įprasta daugybę metų, klebonas gyvena statybomis. Rūpi kuo greičiau, kokybiškiau ir autentiškiau atnaujinti senąją medinę Akmens Nukryžiuotojo Jėzaus parapijos bažnyčią.
Saulė apšvietė nedidelės akmeninės bažnyčios auksuotus kryžius. Aplink ją – nedidelės, Dzūkijos kaimeliams būdingos kapinaitės, o tarp antkapių buvo matyti sutaną vilkinčio žilagalvio kunigo figūra, kuriam aplink kojas zujo baltas šunelis.
Tokiu rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) gyvenamajam metui, bet ne dabarčiai būdingu įspūdžiu pradėjome pažintį su P.Čiviliu.
Labiausiai jam rūpėjo aprodyti bažnyčią ir prieš porą metų vietoj medinės, jau griūvančios zakristijos atsiradusį naują akmeninį priestatą, kuris beveik nesiskiria nuo šimtmečius menančių bažnyčios sienų.
Bažnyčioje neįtikėtiną maldos namams jaukumą pabrėžia balta švytinti krosnis ir iki baltumo nušveistos medinės grindys. Naujoje zakristijoje – kelios senovinės spintos, kuriose pedantiškai sudėtos dar carinės Rusijos laikus menančios knygos su Lietuvą liečiančiais gubernatorių įsakais.
Pasirodo, vieną tų knygų per visą sovietmetį stebuklingai išsaugojo varėniškė moteris ir po nepriklausomybės atkūrimo atnešė P.Čiviliui.
Paklausus, kodėl jis neveža tokios relikvijos knygų restauratoriams į Vilnių, kad atnaujintų ir sutvirtintų įrišimą, klebonas diplomatiškai atsakė nenorįs, kad knyga prarastų „savo genofondą“. Juk ją lietė ir vartė daugybė žmonių, o restauravus tas autentiškumas žūtų.
Kita kanceliarinė knyga mena prezidento Antano Smetonos (1874–1944) laikus. Joje – įrašai, kur ieškoti santuokos ar gimimo liudijimų.
Tačiau didžiausia šios knygos paslaptis kita – kaip puslapiai išliko tokios kokybės, kad atrodo, jog ji pagaminta neseniai, o vandens ženklai su Vyčio atvaizdu tokie ryškūs, kad juos galima fotografuoti?
Klebonui labai norėjosi pasidžiaugti ir nemenku pluoštu didelių nuotraukų, kuriose užfiksuoti šių metų Sekminių vaizdai. Keliose jų – legendinio Lietuvos tenoro Virgilijaus Noreikos (1935–2018) našlė balerina Loreta Bartusevičiūtė (59 m.).
„Su Loreta ir Virgilijumi bendravome ir draugavome gal 15 metų. Per tą laiką nebuvo nė vienų Sekminių, Velykų ar Kalėdų, kad jie neapsilankytų mūsų bažnyčioje. Kartais net esant patiems bjauriausiems orams atvažiuodavo iš Vilniaus ar netoliese esančios savo sodybos.
Virgilijus ne kartą yra koncertavęs ir giedojęs per mišias su jau taip pat velioniu vargonininku Antanu Laugaliu. Jis dažnai prisipažindavo, kad jo širdies parapija – Babriškėse ir kad pasiilgsta baltų į bažnyčią einančių moterėlių skarelių.
Po kiekvieno ypatingesnio savo gyvenimo įvykio prašydavo manęs padėkos mišių. Čia su Loreta jis ir sidabrines vestuves atšventė“, – su grauduliu apie draugystę su V.Noreika bei jo žmona pasakojo P.Čivilis.
Medinė Babriškių bažnyčios klebonija, kurioje gyvena P.Čivilis, iš čia dar mažesniu nei sovietiniai zaporožiečiai automobiliu važinėjantis į Senosios Varėnos bei Akmens parapijas, statyta 1942 metais. Trys nedideli kambarėliai, virtuvė, erdvus rūsys, kuriuose ideali tvarka ir švara.
Nieko nereikalingo, jokių prašmatnių daiktų, bet sykiu – jaukių, prižiūrėtų namų atmosfera.
Medinius baldus klebonui pagamino aplinkinių kaimų meistrai, o vidines langines bei jų senovinius kalvių darbo kablius jis parsinešė iš senosios zakristijos.
Jas ir vieną krosnį papuošė viena dailei gabi Varėnos mokytoja. Dzūkiškus ornamentus ant langinių ir budistų mandalas ant krosnies koklių primenantys piešiniai, atstodami paveikslus, namo interjerui suteikia gyvumo.
P.Čivilis džiaugėsi, kad, be senovinių buvusios zakristijos langinių, pavyko išsaugoti ir restauruoti beveik 200 metų indaują, kurioje telpa ir dalis indų, ir jo globojamiems šunims skirti vaistai.
O šunų klebonas savo kieme jau priglaudęs daugiau nei trisdešimt. Pagalvojęs patikslino – 35.
„Daugiau man jų tikrai nereikia. Bet kai dar koks atklysta arba randu paliegusį, negaliu išvaryti. Negaliu atstumti“, – prisipažino klebonas.
Aprodydamas savo globotinius jis nepamiršo nė vieno jų vardo ir papasakojo vieną už kitą graudesnę atsiradimo jo namuose istoriją.
Paskutinę juodą neaiškios veislės išbadėjusią kalytę P.Čivilis po mišių rado prie Senosios Varėnos bažnyčios durų.
Jos vaikai, pasak klebono, žįsdami ištampė jai spenius, bet, matyt, taip ir neparagavę badaujančios motinos pieno iškeliavo dangun. Per kelias savaites kalytę pasisekė atgaivinti ir dabar ji linksma laksto po jai skirtą voljerą.
Visus savo šunis kiekvieną vakarą klebonas šeria ir aptvarko pats. Tiesa, be Varėnoje dirbančio veterinarijos gydytojo Dariaus Tamulevičiaus pagalbos neapsieitų. Pastarasis dvasininkui padeda jau ne vienus metus.
Prieš 33 metus atvykęs į Babriškes P.Čivilis pirmiausia užsimojo sutvarkyti bažnyčią. Daugybę darbų atliko pats, padedamas vietos gyventojų.
Kartą, kai atvykę svečiai jo paklausė, kur ieškoti klebono, ant bažnyčios stogo gegnių kabojęs P.Čivilis trumpai atkirto: „Jo dabar nėra.“
Babriškių bažnyčioje ir jos zakristijoje dabar tvarka, kaip ir dera bažnyčiai – viskas tviska, todėl P.Čivilis ėmėsi Akmens Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios restauravimo.
Jis su patyrusiais meistrais išsiaiškino, kad patikimiausias ir pigiausias būdas medienai impregnuoti – panaudojant žalią naftą. Tam, kad ji geriau įsigertų į medieną, būtina pasitelkti specialius kompresorius.
Kuri bažnyčia – brangesnis ir labiau mylimas kūrinys, klebonas atsakyti negalėtų. Tiesa, nuodėmė būtų neprisiminti, kad Senosios Varėnos Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčia iš karto po nepriklausomybės atkūrimo, turint visą būrį dosnių rėmėjų, buvo statoma net ketverius metus. Pašventinta ir atidaryta 1994 metų rudenį.
Prie kiekvieno jos vitražo, herbo, skulptūros, baldo ar paveikslo klebonas galėtų kalbėti valandų valandas. Jam brangios visos detalės, visi simboliai.
O parapijiečiams ir atvykstantiems bažnyčios lankytojams labiausiai magėtų sužinoti, kokie priesakai būsimoms kartoms saugomi kriptoje, kuri bus atidaryta šiek tiek mažiau nei po šimto metų – 2113-aisiais.
P.Čivilis neabejotinai žino, nes ir ta kripta bažnyčioje atsirado jo sumanymu. Tiktai kažin ar kada nors prasitars?
Atviraudamas apie savo gyvenimo būdą klebonas neslėpė, kad daugiau nei 30 metų nevalgo mėsos. Jo vegetarizmas prasidėjo visai netyčia.
Anksčiau nevengdamas nei mėsos, nei lašinių, baigęs Kauno kunigų seminariją prieš vienas Velykas sumanė, kad net ir pasninkui pasibaigus nebevalgys mėsos.
„Kaime ant lašinukų užaugintam iš pradžių be mėsos būdavo silpna. Svirduliuodavau tarsi narkomanas. Aš galvodavau, kad vienintelis šventas dalykas – dešra.
Vis dėlto žmogus nėra laisvas – jis pavaldus gyvenimo dėsniams. Juk ne veltui sakoma: Dievas atleidžia visada, žmonės – kai kada, o gamta – niekada“, – linksmai pasakojo P.Čivilis.
Maždaug dvejus metus bandęs tapti vegetaru jis pagaliau pajuto, kad tiesiog nebenori mėsos. Ir energijos be jos visiškai nestinga iki šiol.
Ant kalno priešais Babriškių bažnyčią, virš kurio puikuojasi aukštas baltas kryžius, klebonas užbėga lyg jaunuolis. Atrodytų, kad jį nešte užneša aplink kojas maskatuojantys sutanos skvernai.
„Bet aš niekam neprimetu savo nuostatos nevalgyti mėsos. Juk ir vaistų anotacijose, prieš pradedant juos vartoti, patariama pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Kiekvienas žmogus laisvas apsispręsti, kokį gyvenimo būdą ar filosofiją pasirinkti“, – nepamokslaudamas kalbėjo klebonas.
Dabartiniam jaunimui nelengva suprasti, kad kažkas sovietiniais laikais drausdavo tuoktis bažnyčiose ar krikštyti vaikus.
Tačiau dar dažnas, gyvenęs sovietmečiu, pamena, kaip prie bažnyčių budėdavo kagėbistai, komjaunimo aktyvistai arba uolūs komunistai mokytojai ir sekdavo, ar ateina į pamaldas mokiniai, ar jie priima Pirmąją Komuniją, ar tuokiasi kokias nors aukštas pareigas einantys pareigūnai.
Babriškių bažnyčia nuo seno garsėja tuo, kad čia būdavo suteikiama galimybė susituokti net ir tiems, kuriems tai drausdavo itin aukšti sovietinės nomenklatūros postai. Dar labiau viskas išlaisvėjo, kai į Babriškes kunigauti atvyko P.Čivilis.
Kartais santuokos įvykdavo jau po mišių, vėlai vakare ar net naktį. Apie tai, ką Babriškių bažnyčioje yra slapta sutuokęs, P.Čivilis ir dabar diplomatiškai nutyli.
Tik prasitarė, kad anais laikais turėjo dvejopą „santuokų buhalteriją“. Baltojoje fiktyviai surašydavo bet ką, o tikrosios, liaudiškai tariant, juodosios, „santuokų buhalterijos“ knygos būdavo gudriai slepiamos.
Kadangi sovietmečiu bažnytinė santuoka neturėjo juridinės galios, slapta susituokusiems Babriškių bažnyčioje P.Čivilis jokių dokumentų ir neišduodavo, nes jie nebūtų turėję reikšmės: „Kita vertus, kam tie santuokos dokumentai? Santuoka Dievo akivaizdoje – kiekvieno sąžinės reikalas.
O tai, kas žmonių, gali būti ir klaidinga, ir ydinga, ir nuodėminga. Juk žmonės dėl įvairiausių prietarų ar įsitikinimų save nuvertina.“
Tų porų, kurios ateina tuoktis kartais pragyvenusios net keliolika metų, o kartais jau ir vaikų susilaukusios, P.Čivilis nesmerkia.
Anot jo, be Dievo žinios vis tiek nieko žmogaus gyvenime neįvyksta. Viskam savas laikas ir tik tam skirta valanda. Jei kas nors subręsta krikštui tik keturiasdešimties metų, vadinasi, taip ir turėjo atsitikti.
Klebonas neslėpė, kad dėl savo kunigavimo būdo tekdavo apsilankyti sovietinės Varėnos valdžios rūmuose. Neretai jis į tuos kvietimus nekreipdavo dėmesio.
„Ne kartą yra buvę, kad mane nei iš šio, nei iš to sustabdydavo kelių inspektoriai, atimdavo dokumentus ir nurodydavo, kur juos galėčiau atsiimti. Ogi iš kurio nors Varėnos vadovų“, – kvatojosi klebonas.
Bet sovietinės okupacijos laikais P.Čiviliui yra tekę sutikti ir tokių valdžios atstovų, kurie, net užimdami aukštus postus, sugebėdavo išlaviruoti tarp to, kas leidžiama, ir to, kas draudžiama.
Klebonas prisimena buvusio Varėnos vadovo Zenono Voronecko gudravimus.
„Buvusios Senosios Varėnos bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas būsimasis kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) ir kur vargonavo jo tėvas, vietoje planuota statyti naujus namus.
Ne vienas architektas Z.Voronecko klausinėdavo, kodėl jis neleidžia ten nieko statyti, nes toje vietoje jau seniai nieko nėra. O šis trumpai atkirsdavo: „Kas žino, kas dar gali atsirasti?“
Taip buvo išsaugota senosios bažnyčios vieta“, – pasakojo P.Čivilis. Anksčiau čia buvusios dvi bažnyčios sudegė 1914-aisiais ir 1942-aisiais.
Nors kunigystė P.Čiviliui suteikė galimybę žmones matyti ir pažinti ir džiaugsmuose, ir nelaimėse, ir didelių gyvenimo aukštumų, ir tragedijų akivaizdoje, labiausiai jis išgyvena lankydamas mirštančiuosius: „Jūs neįsivaizduojate, kokios nuostabios, spindinčios jų akys. Gražesnių akių niekada nesu matęs. Atrodo, kad anapusinė šviesa tiesiog traukia į save.“
Klebonas įsitikinęs, kad prieš mirtį kiekvienam žmogui būtina atsikratyti pykčio, pavydo ir neapykantos. Ir tam reikia ruoštis visą gyvenimą.
„Dievas priima visus, nepaisant to, kokiu tikėjimu ar kokia malda į jį kreipiamasi – iki šiol negaliu pamiršti, kaip popiežius Jonas Paulius II į Asyžių iš viso pasaulio buvo sukvietęs įvairiausių tikėjimų žmones ir jie 24 valandas meldėsi už taiką. Neabejoju, Dievas išgirdo kiekvieną“, – mintimis dalijosi P.Čivilis.
Per jo kunigavimo metus užaugo jau kelios kartos. Ir kiekviena jų – kuo nors ypatinga.
Vyresni P.Čivilio parapijiečiai, mažiau ragavę šiuolaikinio gyvenimo vaisių, kur kas pakantesni, kantresni, labiau atjaučiantys kitą nelaimėje.
Jauni žmonės irgi turi gražių savybių: „Visus žmones traukia ir Sodoma, ir Gomora. Bet nėra nei geresnių kartų, nei prarastų. Kiekvienai kartai tenka išgyventi jai skirto laiko išbandymus.
Visus žmones reikia mylėti, o atsakymus, kokiu gyvenimo keliu pasukti, jie anksčiau ar vėliau suras savyje. Ir atsakymus į pačius svarbiausius klausimus taip pat suras patys.
Kartą manęs vaikutis paklausė, kodėl naktį aplanko sapnai? Iš pradžių netgi sutrikau, nežinojau, ką atsakyti. Kai paaiškinau, kad Dievulis kiekvienam žmogui įdeda akis, todėl jis ir mato sapnus, vaikutis apsidžiaugė: „Taip aš ir maniau.“
