Vienas populiariausių laidų Lietuvoje „Nomeda“, „Valanda su Rūta“ kūrusi J.Gusarovienė, nors pati buvo už kadro, greitai lipo karjeros laiptais. Ji ieškojo temų, laidų herojų, gaudavo gerą algą, už kurią įsigijo butą Senamiestyje.
Žurnalistikai ji skyrė 20 metų. Bet atėjo diena, kai viską metė. Jei reikėtų atsukti savo gyvenimo juostą atgal, moteris tai padarytų dar kartą.
Papuošalų kūrimu susidomėjusi vilnietė teigė, kad šį žingsnį lėmė kelios aplinkybės. Būdama 19 metų ji įsidarbino radijo stotyje „M-1“ administratore, vėliau tapo žinių redaktore, Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas, po radijo atsidūrė televizijoje.
Pasitraukimą iš televizijos trijų vaikų motina vadino natūraliu procesu – prasidėjus krizei Lietuvoje vyko televizijos kanalų susijungimas, mažėjo rinka, reikėjo mažiau laidų ir žurnalistų. Pasijutusi nereikalinga moteris nėrė į nepažįstamą sritį – juvelyriką, kurios ėmė mokytis prieš 4 metus.
Apsispręsti keisti profesiją jai padėjo ir gimęs trečias sūnus Dominykas. Šį rudenį jis pradės lankyti pirmą klasę. Specialiųjų poreikių turinčią atžalą auginančios moters gyvenimas tapo sunkiai nuspėjamas.
Vaiką, kuris šiek tiek skiriasi nuo savo bendraamžių, auginanti moteris puikiai žino, kaip sunku planuoti dieną.
„Mano sūnui, turinčiam nedidelį raidos sutrikimą, reikia kur kas daugiau dėmesio. Negalėjau sau leisti po filmavimo ar laidų montavimo namo grįžti vėlai vakare. Tai buvo antra svarbi priežastis trauktis iš televizijos“, – prisipažino Jurga.
Pradėjus lankyti juvelyrikos kursus moters nestabdė tai, kad šiam pomėgiui neturėjo pinigų, nes vienas akmuo gali kainuoti 100 eurų, kitas – ir 1000 eurų. Teko skolintis pinigų ir įrankiams.
Jurga tapo juvelyre tarsi iš pašaukimo, nes niekada nesiruošė šiai profesijai. Juvelyrika patraukė moterį tuo, kad čia sukuriami daiktai lieka tvarūs, jie nedingsta. O televizijos laidų kūrimas ėmė varginti moterį dėl to, kad tai – tarsi vienadienės plaštakės.
„Atėjo toks metas, kai supratau, kiek daug televizija kainuoja nervų, jėgų, sveikatos. O mano rankomis sukurti papuošalai išlieka ilgam“, – įsitikinusi J.Gusarovienė.
Dirbdama televizijoje ji nesijautė laisva, nes jos darbas priklausė nuo daugelio žmonių. Kartais būdavo ir taip, kad ji įdėdavo daug pastangų, bet rezultatas vis tiek būdavo prastas.
Kur kas daugiau laisvės kuriant papuošalus. J.Gusarovienę nekart aplankė kūrybos džiaugsmas, ji netgi pajuto savotišką malonumą įsitikinusi, kad daug ką galima pasiekti be nervų karo ir savęs alinimo.
Tačiau televizijoje įgyta patirtis niekur nedingo. Pastaruoju metu moteris vadovauja nedidelei dirbtuvei, turi samdomų darbuotojų.
Paėmusi popieriaus lapą ji užsirašo savo svajones ir pasižymi bent kelis punktus, ką privalo būtinai padaryti. Dirbdama televizijoje moteris išmoko, kad viską reikia daryti iškart, nes nėra duota antro karto.
„Jei kartą nufilmavai, viskas, gali vėliau nusigraužti nagus, kad ką nors padarei ne taip, bet nieko negalėsi pataisyti“,– aiškino Jurga.
Pastarąjį pusmetį jos galvoje brendo mintis įsteigti juvelyrikos galeriją, į kurią užsukus galima įsigyti autorinių darbų. Išsinuomoti patalpas pavyko tik iš trečio karto, bet moteris jau turi raktus galerijos, kuri atvers duris birželį.
J.Gusarovienė įsitikinusi, kad žmonės neturi bijoti svajoti, jie netgi privalo rizikuoti – tik tada dalis svajonių gali išsipildyti.
Bet kurti galeriją – pernelyg didelė pagunda, kad būtų įmanoma jos atsisakyti. Jurga žino, kad atsisakiusi šios minties vėliau tik gailėtųsi.
Moteris stebėjosi, kad kai kurie jos buvę kolegos nesikeičia, – tos pačios kalbos kaip ir prieš metus: apie tai, kad mažai pinigų, kad nesidžiaugia tuo, ką daro.
Juvelyrė liovėsi duoti patarimų tokiems žmonėms. Anksčiau nuoširdžiai juos drąsindavo: „Eik ir daryk, kas tau trukdo“, bet matydavo tik įsižeidusiųjų veidus. Jie mėgdavo teisintis: „Jurga, tau lengva taip sakyti, bet aš negaliu, nes turiu įsipareigojimų.“
J.Gusarovienė įsitikinusi, kad ir tokioje situacijoje yra išeitis, – jei turi svajonę, parduok tai, ką turi vertingiausio, imkis to, kas svarbiausia, o automobilį galima įsigyti ir vėliau. Taip elgdamasis žmogus bus bent pabandęs daryti tai, ko nori.
„Man baisiausia, kai žmogus jaučiasi atsidūręs pelkėje, nuolat skundžiasi, nemato jokios išeities, bet nieko pats nekeičia. Juk niekas negali atlikti šio darbo už žmogų, kuriam negerai“, – svarstė J.Gusarovienė.
Bendravimas su klientais vilnietę taip pat daug ko išmokė. Individualūs užsakymai daug pasako apie žmones, jų charakterį. Būna ir tokių klienčių, kurios ateina ir skundžiasi, jog negražios, prisipažįsta, kad nedrįsta užsisakyti sau papuošalų, o perka juvelyrinį dirbinį savo motinai.
Puikią karjerą televizijoje padariusi moteris išmoko įsiklausyti, ko žmonės iš tikrųjų nori.
Būna ir taip, kad auskarus reikia perdaryti, nors jiems gaminti jau panaudoti briliantai.
Drąsos pasakyti, kad tie auskarai negražūs, J.Gusarovienei suteikia patirtis žurnalistikoje, kur sprendimus reikia priimti greitai.
