Bet vienturtės dukters sprendimo jie negalėjo pakeisti, nes jos vyras Andresas Sanchezas (36 m.) kilęs iš Gvatemalos ir juodu augina dukterį Silviją (5 m.), o vyresnėlės Meilės (13 m.) lietuvė susilaukė savo gimtinėje iš ankstesnių santykių.
Gide dirbanti L.Kuliešiūtė šeimoje su atžalomis bendrauja tiktai lietuviškai, su vyru – ispaniškai.
Seserys tarpusavyje šnekasi taip pat ispaniškai, nes joms taip patogiau.
Nors informacinių technologijų specialistas A.Sanchezas, su Lina susipažinęs prieš septynerius metus, supranta nemažai lietuviškų žodžių, reikšti mintis mylimosios gimtąja kalba sekasi sunkiai.
Šiuo metu viešėdamas žmonos gimtajame Vilniuje su jos tėvais indėniško kraujo turintis Andresas šnekasi angliškai.
O metisė poros dukra Silvija jau per porą savaičių pas senelius itin pagerino lietuvių kalbos įgūdžius ir juodaplaukę tamsių akių mergaitę dėl taisyklingos šnekos būtų galima palaikyti lietuve.
L.Kuliešiūtė norėjo, kad jos vaikai, kad ir kur gyventų, kalbėtų lietuviškai ir žinotų, iš kokios šalies yra kilę.
Todėl ji su dukromis nebendrauja jokia kita kalba, tik savo gimtąja, o atvykus į Lietuvą stengėsi parodyti tradicijas, gamtą.
Moters tėvynė patinka ir Andresui, jam labai graži lietuviška gamta, o maistas – labiausiai juoda duona, rūkyta dešra, sūriai – itin gardus.
Gvatemaliečiui egzotiškai atrodo Lietuva, o jo lietuvei žmonai Gvatemala – viena egzotiškiausių šalių, kurią ji pirmąkart išvydo tik prieš penkerius metus. Tuomet poros dukrai Silvijai buvo vos mėnuo.
Prieš tai Barselonoje turizmo agentūros biure dirbusi L.Kuliešiūtė susilaukė antro vaiko ir išėjo motinystės atostogų. Tai buvo dingstis moteriai keisti gyvenimą – po dvejų metų, praleistų Ispanijoje, Lina su šeima persikėlė į Andreso tėvynę.
Pora su vaikais gyvena Antigvos mieste (jis dar vadinamas Antigva Gvatemala), kuris dėl išskirtinės bažnytinės architektūros įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Čia ne tik daug vienuolynų, bažnyčių, bet žavi ir ryškiaspalvė gamta.
„Vieta, kurioje mes gyvename, – nuostabi, saugi, turi istorinę aurą“, – apibūdino gidė.
Antigvoje lietuvės šeima įsikūrusi slėnyje, kuris apsuptas trijų vulkanų. Ten ištisus metus žalia, kas nors žydi, oro temperatūra nuolat – apie 26 laipsnius šilumos.
Taip yra dėl to, kad ši vietovė – arti pusiaujo, bet aukštai kalnuose, apie pusantro tūkstančio metrų virš jūros lygio. Tad čia, kaip sako gvatemaliečiai, amžinas pavasaris.
„Gyvenu turistų mėgstamame kolonijiniame mieste, turinčiame europietiškos dvasios.
Kadangi esu gidė, kelionių vadovė, mane šiam darbui įkvepia aplinka – pagaliau išėjau į gatvę, nes man patinka tai, ką veikiu.
Turizmas man visada buvo arti širdies, bet Barselonoje šį darbą dirbau tik biure ir nuo to pavargau“, – pokyčiais Gvatemaloje džiaugėsi ne tik anglakalbius ir ispanakalbius, bet ir lietuvius turistus su šia šalimi supažindinanti L.Kuliešiūtė.
Su vyru suvedė savanorystė
Vilniaus universitete žurnalistikos studijas baigusi, bet žurnaliste nedirbusi lietuvė anksčiau nė sapnavusi nebuvo, kad likimas ją kada nors atves į nepažintąją Gvatemalą.
„Centrinėje Amerikoje atsidūriau dėl šeiminių priežasčių, bet iš Lietuvos prieš septynerius metus išvykau į Ispaniją, nes norėjau gyvenime daugiau šviesos ir pakeisti aplinką“, – pasakojo L.Kuliešiūtė.
Su dukra Meile į Ispaniją išvykusi L.Kuliešiūtė netrukus susipažino su gvatemaliečiu Andresu. Juos suvedė savanorystė. Tai geriausias pasirinkimas atvykėliams, norintiems įsilieti į bendruomenę, įsitvirtinti ir pramokti ispanų kalbos.
Lina, iš pradžių neturėdama darbo pasiūlymo, džiaugėsi savanoriavimu, taip pat pastoge kaimo turizmo sodyboje, kurioje ji galėjo būti su dukra, nes šeimininkai turėjo panašaus amžiaus vaikų.
Ten pat ji susitiko su Andresu, ir susitikimas tapo lemtingas. Įsimylėjėliai po kiek laiko rado darbo Barselonoje.
„Kai eidavome į Migracijos tarnybą tvarkyti Andreso dokumentų, visi domėdavosi mūsų pora, nes atrodėme keisti.
Ji pastebėjo, kad įstaigose dirbantys ispanai tiksliai nepasakytų, su kokiomis šalimis ribojasi Lietuva, o ką jau kalbėti apie Gvatemalą, nors ten ispanų kalba pripažinta valstybine.
Antigvoje lietuvės ir vietos metiso šeima taip pat nėra įprastas derinys, tačiau ten dažnas net neklausia, iš kur Lina kilusi. Vietos žmonėms nuostabos nekelia ir negirdėta kalba, kuria ji šnekasi su dukromis.
„Girdėdami svetimą kalbą vietos gyventojai automatiškai mano, kad šneku angliškai, nes ten mažai kas moka anglų kalbą“, – įsitikinusi gidė. Matyt, daugeliui atrodo, kad ji galėtų būti atvykėlė iš Jungtinių Amerikos Valstijų, nes Gvatemaloje įprasta matyti amerikiečių emigrantų.
Net jeigu kas nors ir išgirsta iš Linos, kad ji kilusi iš Lietuvos, nelabai žino, kur yra tokia šalis, ir kone iš karto pamiršta jos pavadinimą.
Prieš 8 mėnesius gidės riešą papuošė trispalvė plastikinė apyrankė, kurią jai padovanojo Gvatemaloje viešėję lietuviai, ir Lina jos niekada nenusiėmė.
Todėl dabar, kad ir kur vietos žmonės sutiktų šviesiaplaukę, rodydami į jos apyrankę pasiteirauja: „Tai – tavo šalies vėliava?“ Bent jau tai moteriai padeda išsiskirti iš gvatemaliečių, kurie ją jau laiko sava.
Tame Antigvos rajone, kur gyvena lietuvės šeima, žmonės vieni kitus pažįsta – dažnai jų keliai susitinka parduotuvėje, turguje ar mokykloje. Todėl įprasta su pažįstamais sveikintis.
Nuoširdumo ir draugiškumo Lina pasigedo gyvendama Barselonoje, nes išvykdama iš Lietuvos buvo susidariusi nuomonę, kad ispanai – emocingi atlapaširdžiai. Dirbdama biure lietuvė nesijautė pritapusi, nes ispanai nepasirodė draugiški ir atviri, jie elgėsi santūriai, lyg būtų pasistatę sienas.
Užtat Antigva, nors Lina yra toli nuo savo tėvų, ji jaučiasi tarsi namuose. Matyt, pasikeitė ir ji pati, nes naujoje aplinkoje į viską žvelgė teigiamai.
Be to, Antigvoje L.Kuliešiūtė nepriklauso nuo jokio darbdavio ir tuo džiaugiasi – moteris įsteigė savo kelionių agentūrą.
Ją įkūrė dėl to, kad žmonės prašo jos, ne tik kaip gidės, paslaugų, bet ir užsakyti viešbučius, transportą, suorganizuoti kelionės maršrutą.
Dirbti sau ir planuoti savo laiką – didžiausias privalumas Linai, spėjančiai pasirūpinti namiškiais.
Lėtesnis gyvenimo ritmas lietuvei patinka, nes ji turi daugiau laiko šeimai ir mėgavimuisi gyvenimu.
„Toje šalyje pritapau ne vyro dėka, svarbiausia buvo mano nusiteikimas.
Gvatemala – kaip meilės chemija, nes racionaliai sunku paaiškinti, kodėl ją myliu. Manęs ten niekas nenervina, nes suvokiau, kad turiu prisitaikyti. Jeigu tą šalį pradėsiu lyginti su vakarietišku pasauliu ir kabinėtis prie visko, nieko gero nebus.
Aišku, kai atvykau į Gvatemalą, neturėjau kito pasirinkimo. Ispanija labai nusivyliau, nes buvo sunku ir finansiškai, ir dėl žmonių santykių. Nesitikėjau, kad jausiuosi vienišesnė negu Lietuvoje. O gal tai buvo asmeninė mano nesėkmė?“ – svarstė iš Ispanijos į daug skurdesnę pasaulio šalį persikėlusi lietuvė.
Tamsūs genai nugali
Vos tik atvykusi į Gvatemalą Lina greičiausiai buvo vienintelė lietuvė, gyvenusi toje šalyje.
Prieš porą metų ji sužinojo, kad šalies sostinėje Gvatemaloje gyvena už gvatemaliečio ištekėjusi lietuvė Monika, kilusi iš Žemaitijos, jaunesnė už Liną.
„Visą laiką ieškau ten gyvenančių tautiečių“, – neslėpė pašnekovė. Juodvi buvo kartą susitikusios, o dabar bendrauja internetu. Apie daugiau ten gyvenančių tautiečių joms neteko girdėti, tad gali būti, kad Gvatemaloje lietuvių yra tik pora moterų.
Linos dukra Silvija – metisė, o metisai sudaro 40 procentų Gvatemalos gyventojų.
„Tamsūs genai visada nugali, todėl mūsų dukra nėra šviesiaplaukė mėlynakė kaip aš“, – rodydama nuotrauką telefone pasakojo L.Kuliešiūtė.
Nors antroji moters dukra iš gvatemaliečių neišsiskiria išvaizda, pirmoji jos atžala dažnai atkreipia dėmesį dėl didesnio nei įprasta šios šalies gyventojoms ūgio.
„Gvatemalos moterys – vienos žemiausių pasaulyje. Kai vyresnę dukrą nuvedžiau pirmą dieną į mokyklą, bendraklasių mamos buvo mano dukters ūgio. Įprastas moters ūgis – 145–150 centimetrų“, – pasakojo L.Kuliešiūtė.
Nors Linos šeima – tarptautinė, joje nesilaikoma vienos ar kitos šalies tradicijų, papročių. Gidė namiškiams negamina didžkukulių arba šaltibarščių, o jos vyras nekepa kukurūzų miltų paplotėlių. Tačiau ant šeimos stalo dažnai būna avokadų ir jų patiekalų, blynų pagal lietuvišką receptą.
Šioje šeimoje nešvenčiamos nei Kalėdos, nei Velykos, nors vyrauja katalikybė.
Per didžiąsias šventes pora su vaikais dažniausiai keliauja, todėl neruošia Kūčių stalo, per Velykas nedažo kiaušinių.
„Nei lietuviškų, nei gvatemalietiškų tradicijų nesekame, o vaikus stengiamės auklėti be prietarų“, – tvirtino L.Kuliešiūtė
Vilniuje, Fabijoniškių rajone, užaugusi Lina ne juokais buvo išgąsdinusi tėvus – Lietuvos konsulato Sovetske vyriausiąją specialistę Audronę Kuliešienę ir buvusį ilgametį Žemės ūkio ministerijos tarnautoją Algirdą Kuliešių.
Tačiau jų susirūpinimas dukters ateitimi Gvatemaloje po truputį atlėgo.
„Kai pasakiau, kad važiuoju į Gvatemalą, tėvai susivedė pavadinimą į „Google“. Ten – vien neigiama informacija: nesaugu, neseniai baigėsi pilietinis karas (1996 metais), aktyvūs vulkanai, dažni žemės drebėjimai. Aišku, jie bandė mane atkalbėti, manau, iki šiol dar norėtų, kad grįžtume į Lietuvą“, – neslėpė Lina.
Ugnikalnio išsiveržimas panašus į darganą
Kad Gvatemaloje vulkanai nesnaudžia, lietuvė įsitikino ne sykį. O birželio 3 dieną, prieš šeimai išvykstant atostogų į Lietuvą, išsiveržė Fuego ugnikalnis, esantis apie 20 kilometrų nuo Antigva Gvatemalos.
Tai aktyviausias vulkanas Centrinėje Amerikoje nuo 1524 metų. Fuego vulkanas buvo išsiveržęs 60 kartų. Tuo metu, kai pastarąjį kartą smarkiai išsiveržė Fuego, Lina buvo namuose.
„Dūmų nejutau, bet staiga apsiniaukė. Buvau padžiovusi skalbinius, o atrodė, kad jau žada lyti. Bet žinojau, jog vulkano aktyvumas padidėjęs, todėl buvo įtartina, kad labai debesuota“, – svarstė lietuvė.
Tuo metu Gvatemaloje buvo lietaus sezonas, prie darganos prisidėjo ir vulkanas. Lina išgirdo, kad krinta lašai. Ji iškišo ranką pro langą, bet nepajuto lietaus, manė, gal jau vaidenasi. Iškišusi ranką dar kartą ir palaikiusi ilgiau ji išvydo mažus juodus taškus ant rankos.
Lina skubėjo surinkti skalbinių, nes suprato, kad tai – vulkaninis smėlis, kuris apie 45 minutes krito Antigva Gvatemaloje. Per tą laiką, kiek lietuvė gyvena Gvatemaloje, vulkanas išsiveržė antrą kartą, tačiau tuomet mieste krito pelenai.
„Esu apdovanota likimo dovanomis, man viskas gerai sekasi, nes stengiuosi į viską žvelgti teigiamai ir nemanau, kad viską žinau. Į pačią Gvatemalą pasižiūrėjau draugiškai ir atvirai, tai man labai padėjo susidraugauti su šalimi. Dėl to ten gerai jaučiuosi, net turistai pastebi, kad čia esu lyg vietinė, su manimi visi sveikinasi ir rodau svečiams šalį tarsi iš vidaus“, – patikino lietuvė.
