Pastato padegėjas, vardu Valdemaras, aštuonerius metus gyveno Airijoje, o 2013 m., ten negalėdamas susirasti darbo, grįžo į Lietuvą. Čia jis netrukus rado ne tik darbą, bet ir draugę Jolantą. Ji pati pradėjo jam rašyti žinutes, gavusi iš bendrų pažįstamų jo telefono numerį – taip ir susidraugavo. Po kurio laiko abu persikraustė gyventi kartu į Liolių miestelį, kur moteris turėjo namą.
Valdemaras neslepia, kad iki tol mėgdavo išgerti, tačiau po pažinties sakosi suėmęs save į rankas ir gyvenęs tvarkingai. Gyventi nedideliame miestelyje jam patiko. Įsidarbino lentpjūvėje, o likusiu nuo darbo metu vis tvarkydavosi aplink namus – statė šiltnamį, tvarte įvedė elektrą, kalė šuns būdą, nemažai investavo į seno namo remontą.
Po poros neblogų bendro gyvenimo metų prasidėjo poros nesutarimai. Pasak Valdemaro, jo draugei vis kažkas neįtikdavo. Ji pati nedirbo, abu vertėsi iš jo atlyginimo. Ji vis skųsdavosi, kad jis arba darbe, arba aplink namus kažką veikia, o namie jo visai nebūna.
„Bet juk gyvenant name ir turint žemės, darbo lauke visada pilna, kur ten sėdėsi namie. Sykį, kai nusibodo jos priekaištai, grįžau namo ir atsiguliau į lovą, žiūrėjau į lubas. O ką daugiau veikti – jai nepatikdavo, jei žiūrėdavau televizorių, naršydavau internete ar skaitydavau knygas. Tada ji pradėjo mane fotografuoti ir sakyti, kad visiems draugams parodys, kaip aš leidžiu laisvalaikį. Žinoma, kad susipykome“, – prisiminė Valdemaras.
Kitą kartą draugė buvo išvažiavusi, o jis susitvarkė namie ir paruošė valgio. Bet kai ji grįžo, ne pasidžiaugė, o papriekaištavo, kad užuolaidos blogai pakabintos, ir jie vėl susibarė.
Panašių kivirčų buvo daug. Valdemaras patikino pradžioje alkoholio nevartojęs, o vėliau, kai prasidėjo barniai, susinervinęs išgerdavo. Jis sakė: „Jos nuolatiniai priekaištai darėsi nepakeliami. Nenuostabu, kad iki manęs turėjo keturis sugyventinius, o antrasis iš jų net pasikorė tvarte.“
Galiausiai praėjusių metų spalį pora išsiskyrė. Valdemaras sakė, kad kraustytis iš draugės namų nusprendė jis pats, pamatęs, kad nieko gero iš tokių santykių nebus. Todėl jį labai suerzino, kad vėliau jo buvusioji „visam kaimui papasakojo, kad tai ji mane išmetė. O gal ji tuo metu jau kitą turėjo, nes labai prie manęs kabinėjosi...“
Vyras išsikraustė gyventi pas savo motiną į Radviliškį. Ten jam pavyko susirasti darbą, kuriame gauna neblogą, kaip provincijai, atlyginimą (kiek daugiau nei 600 eurų).
Buvusios draugės pamiršti jis negalėjo, karts nuo karto parašydavo jai sms žinutę. „Bet ir ji pati man kartą parašė ir paklausė, kaip sekasi“, – sakė. Jo tikinimu, kol buvusi draugė neturėjo darbo, retsykiais nusiųsdavo jai pinigų, nes žinojo, kad su pinigais jai striuka.
Pašnekovas neslepė, kad po skyrybų jis pradėjo gerti daugiau alkoholio, o ypač daug jo vartojo gegužės mėnesį, kai sužinojo, kad jo buvusi draugė turi kitą vyrą. Jį labai supykdė tai, kad jis stengėsi, dirbo, pavyzdžiui, statė šiltnamį, o vėliau tuo gėriu naudosis kitas. Darbe jis stengėsi būti pareigingas, tačiau didžiąją likusio laiko dalį būdavo girtutėlis.
„Vėliau policijai ji sakė, kad aš jai siunčiau grasinančias sms žinutes. Kiek atsimenu, aš jų nesiunčiau, o jai rašydamas tik pamoralizuodavau, kad kvailai elgiasi. Bet gali būti, kad būdamas labai girtas ir pagrasinau, o vėliau pats neatsiminiau“, – prisipažino.
Keršto žygis per kaimų alubarius
Vieną dieną vyras pasiryžo „žygiui“. Būdamas girtas, sugalvojo štai tokį planą: nueis pas savo buvusiąją, padegs jos tvartą ir pats jame pasikars, kaip kadaise jos vienas sugyventinis jau padarė. „Vis tiek mano visas gyvenimas atrodė niekam tikęs, todėl prisigėręs ir nusprendžiau, kad bus gerai viską baigti, o ir jai tuo pačiu atkeršysiu“, – paaiškino savo apsisprendimą.
Sekmadienį, birželio 10 d., iš ryto nusipirko daug alkoholio, virvę, įsidėjo pirkinius į kuprinę ir patraukė pėsčiomis iš Radviliškio į Liolius (tai – apie 60 km). Pakeliui vis gurkšnojo brendį, be to, sustojo kelių kaimų baruose išgerti alaus. Naktį numigo kažkokiame miškelyje, o iš ryto ėjo toliau, ir apie pietus pasiekė buvusios sugyventinės namus.
Jos namie nebuvo. Valdemaras pirmiausia patraukė į savo statytą šiltnamį, supyko, kad jame moteris augina pomidorus, nors jam sakė, kad jis gali jį pasiimti, nes nieko ten neaugina. Taigi tuos pomidorus išrovė.
Tuomet patraukė į tvartą vykdyti savo plano: jo padegti ir pasikarti. Kodėl pasirinko tvartą? Gal būtų sumanęs padegti moters namą, kad jai atkeršytų rimčiau, tačiau kadangi tame name – du butai, ir kitame gyvena kaimynai, su kuriais jis gerai sutarė, namo pagailėjo ir teliko ūkinis pastatas.
Taigi pasikabino kilpą, uždegė kelių metų senumo šieną ir norėjo kartis. Ar jam tada nekilo minčių, kad gaila nutraukti savo gyvenimą, koks jis bebūtų? „Apie tai negalvojau, atrodė, kad jau apsisprendžiau, tai ir reikia taip padaryti“, – atsakė.
Tačiau virvė nutrūko, ir Valdemaras atsipeikėjo ant žemės. Apsidairęs pamatė, kad šienas jau įsiliepsnojęs. Suprato, kad padarė nesąmonę, o ugnies užgesinti neišeina, taigi tiesiog išėjo iš pastato ir patraukė keliu tolyn. Netrukus vyrą pasivijo policija, ir jis prisipažino, kad pastatą padegė.
Pas psichiatrą niekaip nepakliūna
Pranešime apie įvykį toliau nurodoma: „Kilus įtarimų dėl sulaikytojo psichinės būsenos jis buvo nebuvo uždarytas į areštinę, o nuvežtas ir paguldytas į psichiatrijos ligoninę. Dėl turto sugadinimo visuotinai pavojingu būdu pradėtas ikiteisminis tyrimas.“
Valdemaras psichiatrinėje ligoninėje atsidūrė pirmą kartą gyvenime ir praleido ten dešimt dienų. „Gydytojai sakė, kad man su protu viskas gerai, bet negerai su emocijomis. Klausė, ar vėl norėsiu žudytis, ir aš sakiau, kad nenoriu. Davė man vaistų, nuo kurių jaučiausi prislopintas. Daugiau kažkokio gydymo nebuvo, visą laiką ligoninėje žaidžiau šachmatais ir skaičiau Petro Cvirkos knygą, nes nieko geresnio jie neturėjo“, – prisiminė jis.
Iš ligoninės išleistam vyrui buvo liepta apsilankyti pas psichiatrą savo miesto, Radviliškio, poliklinikoje dėl tolesnio gydymo. „Aš esu nusiteikęs gydytojo klausytis ir gerti vaistus, jei reikės. Matyt, tikrai su tomis mano emocijomis kažkas negerai ir aš nesveikai reaguoju į aplinką. Bet kol kas, kiek kartų iš ryto ėjau į poliklinikos registratūrą, tiek kartų išgirdau, kad jie neturi talonėlių“, – sakė vyras.
Jis turi reikalų ir su policija. Pasirašė dokumentą, kad neišvyks iš Lietuvos ir nesiartins prie buvusios draugės. Jo laukia teismas, kuriame teoriškai gali gauti iki penkerių metų kalėjimo, bet tikisi, kad gaus lygtinę bausmę ir, žinoma, turės atlyginti nuostolius.
„Prisiviriau – ir srėbsiu“
Kaip Valdemaras dabar vertina savo „žygdarbį“? Jis sakė: „Manau, elgiausi kvailai ir dėl to gailiuosi, bet tuo metu buvau girtas, labai pykau ir atrodė, kad elgiuosi teisingai. Man gaila ugniagesio, kuris susižeidė, gesindamas gaisrą. Žinau, kad buvusiai draugei turėsiu atlyginti nuostolius. Man minėjo, kad už apdegusį pastatą gali tekti sumokėti apie 3500 eurų, bet tokia suma man atrodo per didelė – nudegė apie 40 kvadratinių metrų seno šiferio, taigi jis neturėtų būti toks vertingas, o uždengti stogą pažįstami gali, atsiprašant, už butelį. Na, bet prisiviriau košės, tai ir srėbsiu“, – sakė padegėjas.
Dabar jis toliau gyvena Radviliškyje su savo mama, nors labai norėtų apsigyventi atskirai. Laukia teismo nuosprendžio, alkoholio nevartoja, „na, nebent porą skardinių alaus“.
„Nė nesinori prisiminti, ko prisidirbau, tikrai dėl to gailiuosi. Tikiuosi, kad viskas bus gerai ir į kalėjimą nesėsiu, juk ne namą padegiau. Be to, jei sėdėsiu kalėjime ir nedirbsiu, tai kaip atlyginsiu nuostolius? Ir su policija iki šiol nesu reikalų turėjęs, tik kartą, prieš 4-5 metus, turėjau sumokėti 70 eurų baudą, nes girtas per kaimą važiavau dviračiu. Dabar noriu gyvent gražiai ir ramiai. Gal kada ir kokią normalesnę moterį sutiksiu. Nors gal po tokių konfliktų aš moterų bijosiu“, – baigė pokalbį vyras.
Nori ramiai gyventi toliau
Buvusi Valdemaro draugė Jolanta pateikė portalui Lrytas.lt savo įvykių versiją. Pasak jos, jie skyrėsi dėl to, kad Valdemaras paskutiniu metu nieko nenorėdavo daryti namuose ir vis būdavo kažkuo nepatenkintas. Jis metė darbą lentpjūvėje, gyveno iš Darbo biržos pašalpos. Be to, mėgdavo išgerti. Moteriai tada atrodė, kad jam kartu gyventi tiesiog nusibodo, ir jis išsikraustė.
„Nežinau, kodėl, pats išsiskraustęs, po pusės metų jis nusprendė man grasinti“, – sakė moteris. Ji sulaukė grasinimų, kad Valdemaras padegs jos turtą, o pats pasikars. Būta ir grasinimo, kad išraus pomidorus.
Be to, ji sulaukdavo buvusio draugo žinučių su pretenzijomis, kad jos namie likę jo daiktų, nors ji neprieštaravusi, kad jis atvažiuotų ir juos pasiimtų. O ir tą šiltnamį jie statė ir medžiagas jam pirko kartu.
Ar tiesa, kad gegužės mėnesį ji susirado naują draugą, kuris ir įsiutino Valdemarą? „Mes jau nuo rudens buvome išsiskyrę ir turėjome atskirus gyvenimus, tikrai galėjome turėti kitų draugų“, – sakė moteris.
Vieną sekmadienį Jolanta sulaukė žinios iš Valdemaro sesers, kad jis kažkur dingęs, gali būti, kad išėjo pas ją. Na, o pirmadienį būdama darbe ji sužinojo, kad dega jos ūkinis pastatas.
Nieko pikto apie buvusį draugą ji nesakė, tiesiog konstatavo: „Dabar lauksiu teismo ir žalos atlyginimo. Kviečiausi meistrus, kurie sakė, kad naują stogą vietoje sudegusio uždengti kartu su darbu ir medžiagomis kainuotų apie 3000 eurų. Dar nesu apsisprendusi, ar tokios sumos ir prašysiu teisme. Moralinės žalos atlyginimo neprašysiu. Nebenoriu veltis į konfliktus su juo. Žinoma, man jis pakenkė, bet pakenkė ir sau, juk turės atlyginti nuostolius.“
