„Taip“, – atsakėme. „Tai dabar važiuosime į pasaką. Ten nieko nebuvo, tik lygūs laukai. Daiva ten pastatė šiuolaikišką dvarą, kokio Lietuvoje nėra“, – patikino K.Vitkus, beveik prieš 4 mėnesius netekęs žmonos – drabužių ir interjero dizainerės Daivos Reimerytės-Vitkienės (1952–2018).
Keistų dvaras iškilo Molėtų rajone, ant upelio, jungiančio Malkėsto ir Siesarčio ežerus, kranto. Šį dvarą sukūrė bajoraitė D.Reimerytė-Vitkienė – Lietuvos bajorų Reimerių ir Kenstartų ir olandų Nonhartų, kurių šaknys siekia XVI amžių, palikuonė.
Dvaras iškilo Daivos senelių iš motinos pusės žemėje.
„Ji pradėjo nuo Antakalnio Vilniuje – sukūrė dizainą nuosavoms klinikoms, tada – dvarą, koplyčią netoli dvaro.
Viską sugalvojo, viską padarė Daiva, o aš jos finansiškai neribojau“, – neslėpė K.Vitkus.
Dvare – didelis gyvenamasis namas su bokštu, ūkiniai pastatai: svirnas, daržinė ir tvartas, klėtis. Tad sukome po jį ratus, apžiūrinėjome, nes viskas buvo įdomu.
„Va, suradau elektrinę žolės pjovimo mašiną. Galvoju, eisiu Daivos paklausti, kaip ją įkrauti, – kalbėjo Kęstutis, ir jo akys ūmai sudrėko. – Per tris mėnesius po jos mirties padariau tik penkias operacijas. Anksčiau beveik kasdien tiek padarydavau, o dabar rankos nekyla.“
Viskas čia per 28 metus Daivos kurta, perdaryta, iš naujo sukurta. Viskas sugalvota jos. Prieš kelerius metus namą ji nudažė tundros spalva. Kol sūnus Jonas buvo gyvas, ji planavo čia rengti riterių turnyrus. Nežinau, kodėl viso to norėjo? Juk buvo mėlynojo kraujo. Kaip sako prancūzai, įpareigoja garbė.
Savo dvarą Vitkai pavadino Keistais.
Gal dėl to, kad viskas čia buvo statoma ir kuriama keistai. Keistų dvaras, kaip ir dera, – su apžvalgos bokštu ir dviem fligeliais. Dešiniajame – žiemos sodas ir „auksinis“ retro stiliaus tualetas, kairiajame – pavėsinė, kur Kęstutis su draugais rūko cigarus.
Namą puošia du herbai. Raudonas „Prusas I“ – Daivos, tai yra Reimerių, Kenstartų, Nonhartų šeimų herbas.
„O mėlynas – mano. Nenorėjau nusileisti. Heraldikos specialisto Arvydo Každailio paprašiau, kad man sukurtų herbą, kuriame mėlyna spalva būtų kaip tikėjimas, devynkampė žvaigždutė, trikampis medis, kad būtų plunksna – kaip skalpelis. Nenorėjau ieškoti šaknų, kas mano giminėje buvo prieš 500 metų, norėjau pradėti nuo savęs“, – pasakojo K.Vitkus.
Ir pagrindinį įėjimą į namą, ir bokštą saugo du tupintys marmuriniai liūtai Simba ir Džumbo. Juos Vitkai nusipirko Marbeljos mieste Andalūzijoje (Pietų Ispanija).
„Atviru draugų „Mercedes“, kokio gyvenime nebuvau vairavęs, tada su Daiva juokaudami važiavome į parduotuvę. Atgal negaliu niekur sukti – visur mokami keliai, o aš draugų namuose palikęs bankų korteles.
Ir Daiva pamatė nuotraukas su tais liūtais. „Noriu šitų liūtų“, – tarė. „Perkam.“
Paskambinome draugui. Atvažiavo, paskolino pinigų susimokėti, o pardavėjas kainą nuleido“, – liūtų pirkimo istoriją prisiminė K.Vitkus.
Vienoje namo pusėje veša Daivos Babilono sodai – apvaliuose dubenyse ant kojelių auga svogūnai, krapai. Skini juos ir netgi lenktis nereikia.
„O tą akmenį už dėžę degtinės nusipirkau. Kai užsidega šviesos, jis atrodo kaip pirmykštis žmogus“, – parodė profesorius kieme riogsantį didžiulį akmenį.
Aišku, dvare yra ir pirtis, ir gyvulių, kuriuos profesorius vadina vaikais.
Žolę rupšnoja 20 avių, ponis Japonas ir lama Brunehilda. Poniui – 28 metai, nors jie gyvena apie 20 metų.
Avis šeimininkas šaukia keisčiausiais vardais – Zeida, Zareida, Zahereida, Duanija, Kadiga, Šarolė, kad net keista, kaip jis atskiria, kuri yra kuri. Prieš kelis mėnesius Kęstutis vieną didelę avį išmainė į tris vištas.
„Paskambinau ir sakau: trys vištukai į vieną didelę avį.
Žmogus atlėkė per dvi valandas tos avies. Nežinau, kur tas avis reikės dėti, – šaldytuvai prikišti mėsos“, – sakė K.Vitkus.
O vištos kudakuoja ir kiaušinius deda apvaliame aptvare, kur jas saugo piktas gaidys Čipas. Mažoji profesoriaus anūkė Saulė Marija (8 m.) nuo aptvaro grįžo kiaušinių nesurinkusi.
„Tas gaidys mane puola ir puola“, – guodėsi mergaitė.
Vitkai prisiviliojo ir gandrus. Kasmet į Keistų dvarą atskrenda Martynas ir Agota. Tačiau šiemet jie kovojo dėl lizdo ir iš jo išmėtė vaikus.
Vokiečių aviganis Cezaris ir mėlynoji britų veislės katė Mistik puikiai „sutaria“. Kai šuo ėda, gražuolė katė daužo jį letena per galvą.
Štai Zuikių pievelė, kurios gale stovi Austėjos Elžbietos (21 m.) – vyresniosios Vitkų anūkės – klėtelė. Bet kai Cezaris gerai pasiautėja po tą pievelę, zuikiai kaipmat išsilaksto.
„Visas gėles nupiešė Daiva, – rodė K.Vitkus į medines klėtelės priebučio kolonas, ant kurių puikuojasi įvairiaspalvės gėlės. – Daiva jas piešė visą vasarą.
Didžiųjų ragų kambaryje visada miegodavo Sabas (krepšininkas Arvydas Sabonis. – Red.). Jo lova be galų – kad į ją tilptų. Mažųjų ragų kambaryje miegodavo tie, kurie nenori triukšmo.“
Įžengėme į namo vidų. „Tuoj, pakeisiu žvakę, ta jau sudegė. Į planšetinį kompiuterį sudėjau per tūkstantį Daivos nuotraukų – jos keičiasi ir eina viena po kitos“, – sakė Kęstutis, žmonos atminimui namo hole laikantis uždegtą žvakę.
Vyras labai gedi mirusios žmonos, pagrindinis žodis dabar jo lūpose – Daiva.
Vitkai drauge pragyveno 46 metus. Niekada nesipyko, turėjo daugybę draugų.
D.Reimerytė-Vitkienė su vėžiu kovojo septynerius metus.
„Buvo daroma viskas, kas įmanoma, – patikino K.Vitkus, turėdamas omenyje savo ir kolegų bei draugų medikų žinias ir patirtį. – Daiva tikėjo, kad viskas bus gerai.
Praėjusiais metais per Jonines ji pakvietė į dvarą 100 žmonių – draugų atvažiavo iš visos Lietuvos, padarė 15 metrų ilgio stalą, muzika buvo gyva.
Šokau ant to stalo, kai sutemo. Buvo labai linksma. Po to liepos mėnesį jai pablogėjo“, – į praėjusios vasaros prisiminimus grįžo vyras.
Pirmame namo aukšte – erdvi menė su židiniu ir kandeliabru. Aplink ilgą stalą – antikvarinės kėdės. Bet profesorius negalėjo pasakyti, kur Daiva jas surado. Viską čia surinko, pritaikė, priderino ji. Jis į tai nesikišo.
„Bet ir surask man tokią komodą, kad tilptų į tą nišą – nuo sienos iki sienos – tokį veidrodį, – žmonos sugebėjimus tarsi iš naujo įvertino Kęstutis. – Čia – tūkstančiai daiktų, menkniekių tokių, bet aš kiekvieno istoriją galiu papasakoti. Svarbiausia – namuose yra aura. Ar jaučiate?“
„Valgykit tortą“, – pasiūlė mažoji paskanauti jos kepinio. Kad tortas būtų gražesnis, jį papuošė ir žalia tešla, ne tik trešnėmis.
Paskui patraukėme į bokštą. Jame – apžvalgos aikštelė ir – tiesiog neįtikėtina – baras.
Ir tai Daiva sugalvojo. Iš bokšto atsiveria puikūs vaizdai į miškus. Bokštas rakinamas kone butelio dydžio raktu.
Daivos gyvenimo vėžės šiuose namuose – giliai įspraustos. Jos prisilietimai – kiekvienoje kertėje, ant kiekvieno daikto. Net ir tai – vidinėje Cezario antkaklio pusėje išgraviruotas jos mobiliojo telefono numeris. Jei kas nors nutiktų, kad žmonės žinotų, kur skambinti.
Gyvenimas dvare tekėjo labai linksmai – vykdavo pokyliai, viešėjo daugybė draugų: skulptorius Romas Kvintas, aktorius Dalius Mertinas, jų žmonos, Daivos moksladraugis tapytojas Raimundas Sližys, Kęstučio kolegos ir draugai mikrochirurgai.
„Ir Vytautas Kernagis atvažiuodavo, ir Saboniai. Ir meno žmonės suvažiuodavo – muzikantai, aktoriai, dailininkai. Būdavome čia per dienas iki ryto.
Gaila, bet kai kurių jau nėra tarp gyvųjų. Daiva pasirūpindavo viskuo – ji buvo visus jungianti grandis“, – pasakojo Kęstutis.
Nebuvo ir nėra geresnių kulinarų už Daivą, D.Mertiną ir R.Kvintą. Jeigu šalies prezidentas Algirdas Brazauskas (1932–2010) atvažiuodavo, jie šedevrą čia pat pagamindavo.
Čia vyko stebuklai. Aviena, bebriena, karpiai, eršketai – visos gėrybės jų rankose virsdavo gurmaniškais patiekalais.
A.Brazauskas pripažino, kad nebuvo ragavęs tokio skanaus bebro.
Bebro uodegą tada paruošė R.Kvintas, šonkaulius – A.Brazausko žentas D.Mertinas.
Daiva absoliučiai viską gerai paruošdavo. Iš plovo – „ubagų“ maisto – stebuklus padarydavo, o apie žuvų patiekalus neverta net kalbėti.
Dar anksčiau labai skaniai čia gamindavo A.Sabonis. Atsiveždavo net visą virtuvę. Kęstutis su Daiva iš Jerevano parsivežė tandyrą – keraminę krosnį-kepsninę. Joje žiemą buvo kepamos skaniausios vištų šlaunelės.
Keistuose ne tik pokyliai vykdavo. Į šį dvarą įdėta labai daug darbo.
Prie Malkėsto ežero, kur Daivos motina turėjo žemės, Vitkai kartu su draugais 1991-aisiais ir 1996-aisiais užsodino 5 hektarus miško – 28 tūkstančius pušų.
Nors ir labai sunku, K.Vitkus nenori apleisti Keistų dvaro, bet jame būti, pripažįsta, dabar ne taip lengva – visur šilti Daivos prisilietimai.
Vieną balandžio pabaigos dieną jis čia išbuvo tik valandą ir 15 minučių – nukabino gedulo kaspinus, surinko žvakių likučius ir grįžo į Vilnių. Gegužės 1-ąją vėl čia atvažiavo – ištvėrė tik valandą. Ir vėl grįžo į Vilnių.
Nesinorėdavo po Daivos mirties čia važiuoti savaitgaliais.
„Negalėdavau“, – sakė. Šią vasarą jis čia atostogauja su mažąja anūke Saule Marija.
Net ir po mirties Daiva nuo dvaro nutolo tik per du kilometrus. Urną su jos palaikais priglaudė koplyčia, esanti jos senelių iš motinos pusės sodybos vietoje, ant kalnelio.
Koplyčios idėjos autorė – taip pat Daiva.
Marmurinė koplyčia naktį šviečia, ant jos viršaus – Vitkų bičiulio R.Kvinto kurtas angelas, teikiantis amžiną ramybę.
„Čia bus mūsų šeimos kolumbariumas“, – sakė K.Vitkus.
Koplyčioje palaidota ir urna su Vitkų sūnaus Jono Benedikto Vitkaus (1979–2007) palaikais. Jonui atminti šeima ant kalnelio pasodino 28 ąžuolus – tiek, kiek nugyveno metų.
