Keistų dvaras iškilo Molėtų rajone, ant upelio, jungiančio Malkėsto ir Siesarčio ežerus, kranto. Šį dvarą sukūrė bajoraitė D.Reimerytė-Vitkienė – Lietuvos bajorų Reimerių ir Kenstartų ir olandų Nonhartų, kurių šaknys siekia XVI amžių, palikuonė.
Dvaras iškilo Daivos senelių iš motinos pusės žemėje.
„Ji pradėjo nuo Antakalnio Vilniuje – sukūrė dizainą nuosavoms klinikoms, tada – dvarą, koplyčią netoli dvaro.
Viską sugalvojo, viską padarė Daiva, o aš jos finansiškai neribojau“, – neslėpė K.Vitkus.
Dvare – didelis gyvenamasis namas su bokštu, ūkiniai pastatai: svirnas, daržinė ir tvartas, klėtis. Tad sukome po jį ratus, apžiūrinėjome, nes viskas buvo įdomu.
„Va, suradau elektrinę žolės pjovimo mašiną. Galvoju, eisiu Daivos paklausti, kaip ją įkrauti, – kalbėjo Kęstutis, ir jo akys ūmai sudrėko. – Per tris mėnesius po jos mirties padariau tik penkias operacijas. Anksčiau beveik kasdien tiek padarydavau, o dabar rankos nekyla.“
Viskas čia per 28 metus Daivos kurta, perdaryta, iš naujo sukurta. Viskas sugalvota jos. Prieš kelerius metus namą ji nudažė tundros spalva. Kol sūnus Jonas buvo gyvas, ji planavo čia rengti riterių turnyrus. Nežinau, kodėl viso to norėjo? Juk buvo mėlynojo kraujo. Kaip sako prancūzai, įpareigoja garbė.
Savo dvarą Vitkai pavadino Keistais.
Gal dėl to, kad viskas čia buvo statoma ir kuriama keistai. Keistų dvaras, kaip ir dera, – su apžvalgos bokštu ir dviem fligeliais. Dešiniajame – žiemos sodas ir „auksinis“ retro stiliaus tualetas, kairiajame – pavėsinė, kur Kęstutis su draugais rūko cigarus.
Namą puošia du herbai. Raudonas „Prusas I“ – Daivos, tai yra Reimerių, Kenstartų, Nonhartų šeimų herbas.
„O mėlynas – mano. Nenorėjau nusileisti. Heraldikos specialisto Arvydo Každailio paprašiau, kad man sukurtų herbą, kuriame mėlyna spalva būtų kaip tikėjimas, devynkampė žvaigždutė, trikampis medis, kad būtų plunksna – kaip skalpelis. Nenorėjau ieškoti šaknų, kas mano giminėje buvo prieš 500 metų, norėjau pradėti nuo savęs“, – pasakojo K.Vitkus.
Ir pagrindinį įėjimą į namą, ir bokštą saugo du tupintys marmuriniai liūtai Simba ir Džumbo. Juos Vitkai nusipirko Marbeljos mieste Andalūzijoje (Pietų Ispanija).
„Atviru draugų „Mercedes“, kokio gyvenime nebuvau vairavęs, tada su Daiva juokaudami važiavome į parduotuvę. Atgal negaliu niekur sukti – visur mokami keliai, o aš draugų namuose palikęs bankų korteles.
Ir Daiva pamatė nuotraukas su tais liūtais. „Noriu šitų liūtų“, – tarė. „Perkam.“
Paskambinome draugui. Atvažiavo, paskolino pinigų susimokėti, o pardavėjas kainą nuleido“, – liūtų pirkimo istoriją prisiminė K.Vitkus.
Vienoje namo pusėje veša Daivos Babilono sodai – apvaliuose dubenyse ant kojelių auga svogūnai, krapai. Skini juos ir netgi lenktis nereikia.
„O tą akmenį už dėžę degtinės nusipirkau. Kai užsidega šviesos, jis atrodo kaip pirmykštis žmogus“, – parodė profesorius kieme riogsantį didžiulį akmenį.
Aišku, dvare yra ir pirtis, ir gyvulių, kuriuos profesorius vadina vaikais.
Žolę rupšnoja 20 avių, ponis Japonas ir lama Brunehilda. Poniui – 28 metai, nors jie gyvena apie 20 metų.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
