Po apdovanojimų režisierė ir scenarijaus autorė prisipažino, kad nesigailėjo Vilniaus universitete įgijusi istorijos bakalauro diplomą ir dvejus metus neakivaizdžiai Vytauto Didžiojo universitete studijavusi menotyrą.
Nors E.Vertelytė nė dienos nedirbo pagal įgytą specialybę, istorijos mokslai režisierei pravertė su kaupu – ji išmoko apibendrinti faktus, o tai buvo naudinga rašant filmo scenarijų ar jį režisuojant.
Neseniai praūžusiuose lietuviško kino apdovanojimuose „Stebuklas“ pripažintas metų geriausiu ilgametražiu vaidybiniu filmu, E.Vertelytė pelnė gervės statulėles už geriausią scenarijų ir geriausią režisieriaus darbą. Pagrindinį Irenos vaidmenį filme sukūrusi aktorė Eglė Mikulionytė pripažinta geriausia metų aktore.
Ko daugiau galėtų norėti „Stebuklo“ režisierė?
Nebent E.Vertelytė dar svajoja apie kokias nors studijas, kurios jai padėtų tobulėti kino aikštelėje. Tačiau tai nebėra svajonė, nes ji jau pasiekta.
Nors mokytis niekada nevėlu ir režisierę domina antropologijos ir sociologijos studijos, nerti į mokslus Eglė nesiruošia: „Nėra nei laiko, nei pinigų.“
Rūpimais mokslais Eglė domisi laisvalaikiu.
Eglė – ne vien režisierė, bet ir 7 metų Selmos bei 3 metų Balio mama. Todėl menininkei svarbu ir kūryba, ir atžalos.
O padiskutuoti socialinėmis temomis moteris mėgsta su sutuoktiniu Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoju Renatu Berniūnu.
Būdama moksleivė ji nesvajojo apie istorijos studijas, norėjo kurti filmus. Bet tais metais, kai baigė mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademija nerengė kino režisūros studijų. Ji galėjo rinktis nebent kino operatoriaus specialybę, bet nepanoro.
Kadangi Eglė mokykloje už istorijos egzaminą gavo 100 balų, nusprendė studijuoti šį mokslą. Jos apsisprendimui pritarė ir tėvai, nes jie buvo įsitikinę, kad tai garantuos visapusiškai gerą išsilavinimą.
„Įstojau ir man pradėjo labai patikti istorija, nenorėjau mesti mokslų. Svarsčiau, kad gal iš manęs nebloga istorikė būtų, nes man labai gerai sekėsi.
Atlikau praktikas archyvuose, įsivaizdavau save istorijos mokytoja, tačiau nutariau grįžti prie savo svajonės – pabandyti prisiliesti prie kino kūrimo, nes niekada nebuvau bandžiusi“, – apie lemtingą išvyką į Daniją, 2006-aisiais baigusi Vilniaus universitete istorijos studijas, užsiminė E.Vertelytė.
Europos kino koledže Ebeltofte lietuvė studijavo vienus metus – per tą laiką susipažino su visomis kino sritimis: nuo režisūros iki operatoriaus darbo.
„Tuomet supratau, kad tikrai noriu likti kine“, – užtikrintu balsu patikino Eglė, taip ir netapusi perspektyvia istorike ar menotyrininke.
Per vienus studijų metus Danijos koledže E.Vertelytė pasijuto tarsi baigusi aukštąją mokyklą, nes gavo visas technines žinias, kokių jai reikėjo.
„Nuo to aš atsispyriau ir ėjau toliau“, – sakė 2012-aisiais Didžiosios Britanijos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje Londone scenarijaus rašymo, redagavimo-konsultavimo magistro laipsnį įgijusi E.Vertelytė.
Tragikomediją „Stebuklas“, kuri pasakoja apie 1992 metų krizę žemės ūkyje ir kiaulių fermą bandančią išlaikyti Ireną (akt. E.Mikulionytė), režisavusi E.Vertelytė nesigaili, kad svajonės kurti kiną siekė eidama profesiniu aplinkkeliu.
„Džiaugiuosi, kad nuo istorijos ir menotyros sugrįžau į kiną.
Man atrodo: kad suprastum truputį kine, turi turėti ką pasakyti. Turi sukaupti tiek žmogiškos patirties, tiek bendrų žinių bagažą“, – šypsodamasi patikino šįmet daugiausia Sidabrinių gervių susišlavusi E.Vertelytė.
Istorija ir menotyra nebesidominti režisierė neabejojo, kad norint atgaivinti žinias reikėtų nuolat prisiliesti prie šių sričių.
„Viduramžių tematika man būtų sunku diskutuoti, bet žinočiau, kur, kaip ir ką man reikia susirasti. Pakaktų poros vakarų pasėdėti prie istorinio šaltinio, kad vėl galėčiau atgaminti bendrą supratimą. Turiu kritinį mąstymą, kurį tikrai man suformavo istorijos studijos. Menotyra suteikė bendrą estetinį-meninį išsilavinimą“, – ankstesnių studijų naudą įvardijo režisierė.
