Viskas, kas vyksta, – tik į gera.
Taip mėgsta sakyti 2008–2012 metais Seime dirbęs D.Budrys, po to dingęs tarsi į vandenį.
2013 metais išsiskyręs su ilgamete radijo ir televizijos laidų bei renginių vedėja Daiva Tamošiūnaite-Budre (52 m.), su kuria augina dukterį Adelę (16 m.), vyras pasinėrė į darbus, o vėliau pakeitė ir gyvenamąją vietą.
– Kas pasikeitė palikus Seimo rūmus – kokios dabar jūsų pareigos, kokia veikla užsiimate?
– Jau šešti metai eina, kai baigėsi Seimo nario kadencija. Tuo metu energijos, entuziazmo dirbti turėjau pakankamai, todėl norėjosi iššūkių.
Buvau pakviestas prisijungti prie „Lietuvos geležinkelių“ komandos.
Daug stiprių, įdomių žmonių sutikau. Su Susisiekimo ministerija pradėjome įgyvendinti „Rail Baltica“ projektą: įkūrėme antrinę Lietuvos geležinkelių įmonę „Rail Baltica statyba“, po to bendrąją Estijos, Latvijos ir Lietuvos įmonę „Rail AS“.
Pasikeitus „Lietuvos geležinkelių“ vadovybei nauja komanda nepasiūlė dirbti kartu, todėl teko atsisveikinti.
Keistas jausmas lydėjo mane ir buvo liūdna, bet kartu ir džiugu, pasijutau laisvas, galintis įgyvendinti senas svajones.
Taip kartu su drauge Jolita atsidūrėme Ispanijoje, piligriminiame Šv.Jokūbo kelyje.
Per pusantro mėnesio nuėjus per tūkstantį kilometrų pėsčiomis daug dalykų susidėliojo į savo vietas.
– Šiuo metu gyvenate tarp kelių miestų?
– Keturi mano buvimo taškai – Klaipėda, Vilnius, Ryga ir Jokūbavas. Kaip tai nutiko?
Viename renginyje sutikau „Latvijos geležinkelių“ prezidentą Edviną Bėrzinį, su kuriuo kartu dirbome „Rail Baltica“ projekte. Jis pasiūlė padirbėti kartu. Tad šiuo metu padedu ir konsultuoju „braliukus“. Rygą pažįstu gerai.
Gimiau, užaugau ir už daug ką esu dėkingas Klaipėdai. Tai – mano miestas. Su Vilniumi vis dar sieja darbai, per 16 metų užgyventi draugai, ir tai – labai šiltas miestas. Čia gyvena ir mano draugė.
Kai prasidėjo žemės grąžinimo procesas, pasirodė, kad prosenelis (iš mamos pusės) turėjo žemės ūkį Kretingos rajone, Jokūbave.
Be didelių diskusijų mama su patėviu nusprendė atstatyti sodybą. Mama Regina, sesuo Gabija ir darbštusis patėvis homeopatas Vidmantas atstatė ir įsikūrė Jokūbave ir net pirtelę įsirengė. Čia ir mes su Jolita dažniausiai atvykstame.
– Kuo jus patraukė pirtis ir su ja susiję ritualai? Esate profesionalus pirtininkas?
– Pirtininkas pirtininkui nelygu. Vienaip pirtininkauja vos prakutęs naujokas, kitaip – išsilavinęs ir patirties turintis profesionalas.
Vieni aktyviai teikia profesionalias paslaugas, kiti, turėdami pagrindines profesijas ir verslus, pirtininkystę laiko antra profesija ar tiesiog pašaukimu. Aš esu prie antrų. (Juokiasi.)
Pirtis mano gyvenime buvo nuo vaikystės. Augau Klaipėdoje, Žemaičių gatvėje, nuosavame senelių statytame name, kur vanduo buvo tik šaltas, o tualetas lauke. Tačiau šeštadieniais visi eidavome į viešą pirtį ne vien nusiprausti, bet ir pabendrauti su kaimynais.
Dažnam vis dar pirtis siejasi su alkoholiu ir linksmybėmis. Žinant teigiamą poveikį sveikatai, norėtųsi, kad požiūris į pirtį keistųsi greičiau.
Iš tiesų nuo seno pirtis buvo šventa vieta, kurioje apsiprausdavai, pailsėdavai, atgaudavai dvasinę pusiausvyrą.
– Kur sėmėtės žinių ir patirties, susijusios su kaitinimusi pirtyje?
– Domėjimasis Lietuvos liaudies tradicijomis, sveiku gyvenimo būdu, pirties kultūra atvedė į Pirties akademijos rengiamus pirties meistriškumo kursus.
Susipažinau su Pirties akademijos vadovu, įdomiu žmogumi Rimu Kavaliausku.
Pradžia buvo pirties pradžiamokslis, po to užkabino giliau, taip ir pradėjau lankyti pirties meistriškumo kursus.
– Užsiminėte, kad kaime statysite dūminę pirtį. Kokia ji? Ar šiais laikais ją įmanoma suręsti, tiksliau sakant, ar yra statybinių medžiagų?
– Dūminė pirtis (suomiškai „savusauna“, o rusiškai – „bania po čiornomu“) – seniausias pirties tipas, išlikęs iki mūsų dienų ir vėl populiarėjantis, ypač Suomijoje, kur dūminė pirtis dažnai laikoma vienintele tikra.
Neigiamai apie dūminę pirtį dažniausiai atsiliepia joje nesimaudę. Tie, kuriems teko ją išbandyti, susižavi jos išskirtiniu aromatu ir tuo, kad, būdama juoda, ji prausia net labai baltai.
Negana to, dūminė garinė pirtis yra beveik sterili, nes aukšta dūmų temperatūra ir juose esantys taninai užmuša mikrobus.
Dūminės pirties ore mikroorganizmų yra mažiau nei operacinėje! Ne veltui seniau pirtyse buvo gydomi ligoniai, o moterys ten gimdydavo ir praleisdavo pirmąsias dienas po gimdymo.
Tradicinė dūminė pirtis yra neįmantrios konstrukcijos, statoma atokiau nuo gyvenamųjų pastatų. Sienos – rąstų. Krosnis įrengiama kuo arčiau durų, kad būtų patogu ją kūrenti, kai garinė prisipildo dūmų. Krosnies akmenų karštis ir nuolat plūstantis šviežias oras sukuria išskirtinę ir sveiką garinės atmosferą.
Šiuo metu tik apie dūminę pirtį galvoju, projektas paruoštas, deruosi su statybininkais. Mažai kas turi patirties ir žinių statant tokią pirtį.
Dėl to jie ir baiminasi, nenori prisiimti atsakomybės: „O jeigu ką nors ne taip padarysime, jeigu gaisras?“
Apsidrausdami statybininkai visokių projekto papildymų pradeda siūlyti. Kadangi pirtį projektavo Pirties akademijos vadovas, o aš juo pasitikiu, visus klausimus peradresuoju jam.
Taip tikiuosi išvengti broko ir sutaupyti laiko, kad dar šiemet galėčiau kaitintis žemaitiškoje dūminėje pirtyje.
– Kam reikalinga pirtis – dėl jūsų asmeninio poreikio ar draugams?
– Pirma mintis buvo statyti pirtį sau. Po to draugai, sužinoję ir kai kurie jau pabandę dūminės pirties, panoro reguliariai lankytis. Supratau, kad geriausia bus statyti klubinę pirtį, kurioje galėtų lankytis visi mėgstantys ir norintys pažinti dūminę pirtį, vanojimo šilumą ir džiaugsmą. Beje, pirtis be vanojimo – kaip bučinys per stiklą. (Juokiasi.)
– Kuo jums pačiam ji naudinga? Kiek laiko reikėtų joje kaitintis? Ar pirtį patartina rinktis tik žiemą ir kokių sveikatos problemų turint nepatartina į ją eiti?
– Pirties procedūros itin glaudžiai susijusios su mūsų organizmo būkle. Jau mūsų protėviai tai pastebėjo ir pirtimi gynėsi nuo daugelio negalių.
Odą išvalantis prakaitavimas, karštas garas, šiltas vanduo, viso kūno masažas, vanojimas ir malonus popirtinis poilsis ne tik atpalaiduoja mus, bet ir leidžia vėl pasijusti kaip vaikystėje.
Kontrastinės procedūros – gera treniruotė, stiprinanti širdies ir kraujagyslių sistemą. Tik, kaip ir visur, verta prisiminti principą, jog kas per daug, tas nesveika. Ir, žinoma, nevartoti kavos, alkoholio, nes tokio krūvio gali būti per daug!
Daugeliu atvejų pirties poveikis yra ne tik fizinis (o gal net labiau ne fizinis), bet ir psichologinis, atpalaiduojamasis. Čia žmonės tikrąja to žodžio prasme nusimeta viską, su kuo atėjo. Pirtyje visi lygūs!
Neretai galite pastebėti, kaip pradžioje triukšminga kompanija vis labiau rimsta, kalbų darosi vis mažiau – tai vienas požymių, kad pirtis pavyko – žmonės atsipalaidavo.
Tai savo ruožtu irgi daro teigiamą poveikį ne tik mūsų nuotaikai ir darbingumui, leidžia kokybiškai pailsėti, bet ir gali padėti išvengti ar atsikratyti įvairių nervinės kilmės negalavimų. Juk, kaip sakoma, visos ligos nuo nervų.
Aš tikiu tuo, kaip apie sveikatą yra sakęs vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris: „Sveikata taip nusveria kitas likimo dovanas, kad sveikas skurdžius yra laimingesnis už sergantį karalių.“
Vertinama lietuviška vanojimo mokykla
D.Budrys Švedijoje ir Suomijoje neseniai dalyvavo tarptautiniame pirties kongrese, kuris vyksta kas ketverius metus.
Birželio 7–10 dienomis per 200 dalyvių iš 24 valstybių suvažiavo į Haparandą (Švedijos šiaurėje, pasienyje su Suomija) ir Tornijo miestą (Suomijoje, Laplandijoje). Čia vyko mokslinės edukacinės paskaitos apie pirties įtaką žmogaus organizmui.
Ant Tornijo upės kranto buvo pastatyta daugiau nei dvidešimt pirčių, skirtų renginio dalyviams. Buvo galima susipažinti su įvairių šalių pirties ypatumais: rusiškos pirties ritualais, lietuviško vanojimo paslaptimis, estiška ritualine pirtimi, suomių ritualu su būgnais.
D.Budrys įsitikino, kad lietuviška vanojimo mokykla ir tradicijos yra labai vertinamos užsienio kolegų.
