Aplinkybės susiklostė taip, kad Ričardas ir Rūta gyvena kaimo sodyboje.
„Įsigijome sodybą labai gražioje vietoje – turime šimtą metrų Merkio pakrantės, gražų sodą“, – apie Varėnos rajone prieš metus įsigytus namus gamtoje pasakojo pianistas, kompozitorius, verslininkas, o pastaruoju metu gamtos fotografas R.Anusauskas, prieš penkerius metus oficialiai išsiskyręs su žmona, taip pat fotografe Jurga Anusauskiene (48 m.).
Kas nugynė į Dzūkiją? „Abu turėjome svajonę gyventi gamtos prieglobstyje. O kai labai ko nors trokšti, gyvenimas viską padaro pats. Dažnai važiuodavome į Paluknio pievas, kurios driekiasi Merkio ornitologiniame draustinyje, fotografuoti paukščių“, – patikino penkių fotoalbumų ir dokumentinio filmo apie laukinę gamtą „Keturi metų laikai“ autorius R.Anusauskas.
Pora sukdavo ratus ieškodama kokio nors retesnio sparnuočio. Jiems tos vietos buvo labai artimos, todėl dabar ir gyvena per vidurį tų miškų ir pievų.
„Bet kuriuo metu, jei orai geri, po penkių minučių galime būti savo darbo zonoje“, – privalumais džiaugėsi fotografas.
Gyvenimo pokyčius lėmė ir pažintis su bendraminte Rūta – ji mėgsta ir gerai pažįsta gamtą, nebijo nei uodų, nei plėšrūnų.
Jai gerai sekasi ne tiktai filmuoti, bet ir puikiai sustyguoti visą poros veiklą.
Ričardas ir Rūta sodyboje jaučiasi lyg būtų senbuviai. Tad į Vilnių sužadėtiniai atvyksta nedažnai – vesti renginių apie gamtą ar atidaryti parodos. Čia jie taip pat turi kur apsistoti.
Vietoje 45 min. – 3,5 val.
Mokslo metais jie buvo laukiami svečiai mokyklose – moksleiviams pasakodavo apie gamtos fotografavimą.
Neretai moksleiviai taip susidomėdavo poros pasakojimais, kad prašydavo mokytojų išleisti iš vienos ar net dviejų pamokų, kad galėtų ilgiau pasiklausyti gamtoje nutinkančių istorijų ir pamatyti išskirtinių fotografijų.
Kai vieno banko vadovams, į Vilnių atvykusiems iš kelių šalių, 45 minutes trunkanti paskaita apie gamtą užsitęsė net iki pusketvirtos valandos, R.Anusausko paklausiau, kuo domėjosi bankininkai.
„Kai žmonių pasaulėžiūra yra plati, jie nori sužinoti tai, ko dar nežino, ir pamatyti, ko nematė.
Dažnai susitikimuose užtikrinu: pamatysite šimtą paukščių, kurių nesate matę, sužinosite niekada negirdėtų ir neįtikėtinų istorijų, pavyzdžiui, parodysiu žmogų, kuris moka paukščių kalbą, bendrauja su kurtiniais.“
Gamtos fotografija – poros meilės istorijos raktas.
Beveik prieš penkerius metus Rūta ieškojo gimtadienio dovanos fotografiją studijavusiai dukrai. Tada moteris ir pamanė, kad reikėtų padovanoti kokį nors fotografijos albumą.
– Tai jus ir suvedė?
Ričardas: Tai – graži, lemtinga istorija. Gali tu papasakoti, Rūta.
Rūta: Savo dukrai norėjau įteikti dovaną, juk kai giliniesi į kokią nors profesiją, reikia lygiuotis į profesionalus, žiūrėti jų darbus. Pasakiau: dalis mano dovanos bus staigmena, o kitą dalį pasirink pati.
Patariau pasirinkti fotografijų albumą, kurį galėtų pavartyti, pasimokyti.
Ji norėjo albumo apie gamtą, nes dažnai vasaras leisdavo pas močiutę kaime, gražiose apylinkėse prie Aukštadvario.
Dukra užsiminė, kad vienas kitas gamtos fotografas jai patinka, bet manęs paprašė: „Gal tu, mama, man Ričardo Anusausko albumą nupirk, nes jis dukra dainininke Evelina taip rūpinasi ir jo darbuose „skamba muzika“. Jai Evelinos tėtis atrodė kaip nuoširdus, šiltas žmogus, todėl norėjo pamatyti būtent jo darbų.
Aš išsiskyrusi labai seniai, kai dukrai buvo pustrečių metų. Dabar jai 25-eri, suaugusi.
Gamta man irgi visada buvo prie širdies, todėl socialiniame tinkle su Ričardu tapome draugais, pasižiūrėjau jo darbus. Susisiekiau su juo ir pasakiau, kad noriu įsigyti fotoalbumą dukrai dovanų. Susitikimas baigėsi tuo, kad nupirkau visus tris fotoalbumus, – „Azijos dvasia“, „Mandarininė antelė“, „Toli iš Arti“.
Šių albumų kūrimo istorijos išskirtinės.
Mandarininė antelė iš tiesų buvo atskridusi prie Vingio parko, ir ją stebėdamas Ričardas apie tris šimtus paukščių rūšių nufotografavo.
Ričardas: Patikslinsiu, apie 200 rūšių paukščių nufotografavau Vingio parke.
Rūta: Kitas albumas „Toli iš Arti“ – su labai gražia mintimi. Pagalvojau: kodėl jo neįsigijus?
Ričardas: To albumo idėja iš tiesų graži – ką pasaulio gamta gali duoti lietuviui, o ką Lietuvos – pasauliui.
Paminėsiu pavyzdį: Šri Lankos karališkajame botanikos sode galima aptikti didžiąją figą, kurios šakos driekiasi 370 metrų, ir tokių medžių pasaulyje suskaičiuojama vos keli. Europiečiams tai pamatyti labai įdomu.
O Laoso, kuriame nebūna rudens, gyventojams įdomiausia pamatyti geltoną ąžuolą, „beriantį auksą“. Jie, išvydę mano nuotrauką, kurioje įamžintas Dubingių piliakalnis ir ąžuolai, gražiai užkloję žemę auksiniais lapais, klausė: kur yra šalis, kur medžiai beria auksą?
Norėčiau taip pavadinti albumą ar dokumentinį filmą. Budistų vienuoliai man davė gerą mintį. Jie netgi pasakė, kad žinotų, kaip iš ąžuolų lapų išgauti auksą, tačiau tai greičiau buvo humoras.
– Ar jūsų dukra dirba fotografe?
Rūta: Ne. Porą kursų baigė ir suprato, kad meninę fotografiją baigs studijuoti vėliau.
Ričardas: Dar jauna, dar ieško savęs.
Rūta: Bet dukrai reikėtų pasakyti „ačiū“, kad mane suvedė su Ričardu.
Ričardas: Po to du albumus išleidome kartu ir nufilmavome filmą drauge.
Rūta: Kai pirkau albumus dovanai, Ričardas tą dieną juos pristatė ir pasakė, kad mažai papasakojo, vis kvietė susitikti, norėjo papasakoti daugiau.
Kiek galėjau, susitikdavau, aišku, vidinis balsas jau per pirmąsias akimirkas sakė, kad tas susitikimas – ne šiaip sau. Bet reikėjo laiko ir žiūrėti, kaip klostosi įvykiai.
Dabar jau eina penkti draugystės metai.
– Filmuoti gamtą ėmėtės tik susipažinusi su Ričardu?
Rūta: Kai susipažinome, važiuodavome į gamtos fotosesijas. Abu pamatome kokį nors retą paukštį, jis čiumpa fotoaparatą, paskui – filmavimo kamerą, žiūrėk, trys keturios sekundės, ir paukštis jau nuskrenda.
Kartą sakau jam: klausyk, visi išmoksta, galiu ir aš išmokti. Tu čiupk fotoaparatą, aš čiupsiu kamerą ir turėsime dvigubą rezultatą! Ir man bus džiaugsmo, kad galiu prisidėti.
Iš pradžių buvau optimistiškiau nusiteikusi – atrodė, viskas taip paprasta: paimi kamerą, filmuoji. Pirmąkart, kai išvydau lekiantį briedį, čiupau kamerą, o briedis pralėkė pro pat, filmuotos medžiagos nėra. (Juokiasi.)
Bet užsispyriau, nes esu smalsi iš prigimties, ir pamaniau, kad jeigu kiti išmoksta dirbti su filmavimo kamera, ir aš turiu išmokti!
Dabar galiu pasidžiaugti, kad pavyksta nufilmuoti net ir medžiojantį paukštį, o tai tikrai sudėtinga.
– Bet į miškus ne su aukštakulniais einate. Ar moteriai tokia veikla nėra vargas?
Rūta: Tikrai ne su aukštakulniais. Ričardo draugai jam sako: tau pasisekė – juk kitas damas reikia kviesti į restoraną vakarienės žvakių šviesoje, o tu Rūtą kvieti į pelkes ir ji eina džiaugsmingai.
Ričardas: Papasakok, ką tu prieš tai veikei.
Rūta: Prieš tai buvo daug atsakomybės, nes keliuose žinomuose restoranuose dirbau vadovaujamą darbą daugiau nei dvidešimt metų. Visuomet reikėjo būti pasitempusiai.
Teko organizuoti atsakingus renginius, pavyzdžiui, kai dirbau restorane „Freskos“ Vilniaus rotušėje, tuo metu vyko prezidento Valdo Adamkaus rinkimų kampanija (turiu asmeninę prezidento padėką), taip pat JAV prezidento George’o W.Busho vizitas Lietuvoje 2002 metų lapkritį, o mano darbas buvo įvertintas Baltųjų rūmų darbuotojų padėka. Ten vyko daugybė įvairių priėmimų, nes Rotušė – miesto širdis.
Dirbti restoranuose man sekėsi, nes patinka bendrauti, myliu žmones ir kūrybos netrūko, nes teko organizuoti renginius ir šimtams, ir tūkstančiams svečių.
– Kad iš restoranų ištrūksite su filmavimo kamera į miškus, tikriausiai niekas iš kolegų nesitikėjo?
Rūta: Ko gero, nesitikėjo, nes buvo vertinamas mano didelis įdirbis. Bet atėjo laikas, kai reikėjo padaryti pertrauką, pabūti gamtoje.
Aišku, ne paslaptis, kad pagrindinė priežastis buvo Ričardas. Mums kartu būti labai įdomu. Drįsčiau sakyti, kad vienas kitam ne tik patinkame, bet ir tinkame. Juk norėti kartu būti kiaurą parą – didelė likimo dovana.
Turime daug bendrumų, iš dalies tai ir keista, ir džiugina, ir neįprasta. Labai panašius dalykus mėgstame ir požiūris, vertybės bei išsilavinimas sutampa.
Labai lengva su juo bendrauti. Kadangi viskas gerai klostosi, kodėl gi nesileisti į gamtą po daugybės banketų, furšetų, protokolinių renginių?
Daug naujo atradau, nors esu užaugusi gražiame gamtos prieglobstyje. Išvykau studijuoti ir per 30 metų pragyvenau Vilniuje, o dabar įvyko toks gražus grįžimas prie gamtos.
Draugės man primena kalbas, kai aš vis sakydavau, kad norėčiau turėti galimybę gyventi gamtos prieglobstyje, o jeigu pasisektų dar ir prie vandens, ir su mylimu žmogumi – būčiau pati laimingiausia.
Ričardas: Mano posūkis į fotografiją daug kam taip pat buvo netikėtas, nes buvau verslininkas, vienas iš pirmojo „Roko maršo“ per Lietuvą rengėjų, Lietuvos televizijos lengvosios muzikos orkestro vadovas, dainų kūrėjas.
Kadaise pavyko privatizuoti pirmą stomatologijos kliniką šalyje – buvusią sovietmečio polikliniką Vilniuje, Karoliniškėse. Penkiolika metų vadovavau medicinos įstaigai būdamas diplomuotas muzikantas ir režisierius.
15 metų praleidęs versle padariau nuotrauką „Mombasos miesto angelas“, kurioje įamžinta mergaitė Sofija iš Kenijos, Mombasos, ir pakeičiau profesiją.
Viena nuotrauka pakeitė visą gyvenimą – pasirinkau profesionalią fotografiją, o dantų kliniką teko uždaryti.
Vienas žmogus išeina iš įmonės ir, atrodo, niekas nepasikeis, viskas vyks kaip vykę. Tačiau vis dėlto pasikeičia.
– Šiuo metu jaučiatės galutinai suradęs pašaukimą?
Ričardas: Dabar vis giliau lendame į dokumentiką – pernai Aplinkos ministerijos užsakymu išleidome vieną filmą, dabar kuriame savo, šiuo metu turime apie penkis šimtus valandų filmuotos medžiagos. Joje – laukinė Lietuvos gamta.
Mėgstu apibendrinti, ką pavyko nuveikti per metus: nufotografavome ir nufilmavome balinę pelėdą. Tai – sunkiausiai ir rečiausiai nufotografuojamas paukštis Lietuvoje.
Ją įamžinome prie savo sodybos. Prie namų nufotografavome ir nufilmavome kurtinius, žvirblinę pelėdą, lūšį.
Dabar gaudome vilkę, neseniai atsivedusią jauniklių.
Mūsų kieme gyvena 45 rūšių paukščiai, todėl niekur toli iš namų nereikia eiti, reikia išmokti juos pamatyti.
Aš tik gailiuosi, kad nepradėjau to darbo anksčiau ir kad nesu toks jaunas kaip gamtininkas ir dokumentinių filmų apie gamtą režisierius Mindaugas Survila (35 m.). Gamtos fotografijos studijų nėra, todėl visas žinias gauni per asmeninę patirtį.
– Pastaruoju metu retai keliaujate po Aziją ar Afriką, nors praeityje ten lankėtės daug kartų. Iš viso esate apsilankęs 170 pasaulio šalių. Kur dabar veda maršrutai?
Ričardas: Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visai nekeliauju. Tik pakeitėme kelionių stilių, dabar jos visos – darbo kelionės. Viešėjome Kosta Rikoje, nes radome rėmėją, kuriam buvo reikalinga šios šalies medžiaga apie gamtą.
Ten – paukščių rojus, kuriame gyvena 850 rūšių paukščių, o drugelių – per 8 tūkstančius rūšių.
Kai vienam kelionių operatoriui reikėjo meninių nuotraukų iš Turkijos ir Graikijos, vykome fotografuoti ir filmuoti ten. Jiems susukome reklaminį filmą, parengėme parodą.
Visais būdais stengiamės pragyventi iš fotografijos ir kinematografijos ir nenueiti fotografuoti vestuvių ar krikštynų.
– Ar yra tikėtinos jūsų vestuvės?
Ričardas: Tikėtinos.
Rūta: Per pirmas kartu sutiktas Kalėdas iš Ričardo gavau sužadėtuvių žiedą. Penkti metai, kai esame pažįstami, ir ketvirti, kai gyvename kartu. Jau gana nemažai. Tas laikotarpis, kai būni su rožiniais akiniais, baigėsi, ir jau matai realų vaizdą.
– Nukritus rožiniams akiniams Ričardas jums pasirodė kitoks, negu buvote susidariusi pirmą įspūdį?
Rūta: Jis – dar šaunesnis. Kuo labiau pažįstu, tuo jis įdomesnis. Jis stengiasi, aš irgi stengiuosi, nes nuo mūsų abiejų priklauso, kokia diena bus.
Ričardas: Kol esi jaunas, negali suprasti tikros moters vertės, jos išsilavinimo svarbos. Vos pamatęs Rūtą supratau, kad sutikau tikrą Moterį – ypatingą, išsiskiriančią iš kitų asmenybę.
Suvokiau, jog turiu padaryti viską, kad ji būtų su manimi. Ir buvau teisus. Pagaliau esu apsuptas tikros šilumos, supratimo ir palaikymo. Labai vertinu, kad Rūta mane mato tokį, koks esu, ir kiekvieną sekundę jaučiu atsaką į savo meilę. Man labai brangi ši likimo dovana.
– Bendraujate su trimis savo vaikais?
Ričardas: Bendrauju su visais. Su Evelina (28 m.), kuri gyvena Los Andžele, daugiausia bendraujame feisbuku. Ji į Lietuvą atskrenda vieną kartą per metus, turėtų atvykti ir šią vasarą.
Rūta: Kai buvo atvykusi, susidariau įspūdį, kad ji – šauni.
Ričardas: Su Haroldu (15 m.) ir Mindaugu (27 m.) bendraujame nuolat, nes jie – Vilniuje. Jaunėlis – moksleivis, vyresnėlis jau turi savo įmonę, kurioje dirba daugiau nei dešimt darbuotojų.
Jis – vaizdo dizaineris: fotografuoja, filmuoja, maketuoja.
– Ar sūnūs domisi gamtos fotografija?
Ričardas: Su Mindaugu buvome išvykę į gamtą. Kai jis pamatė paukštį, ant visureigio stogo užšoko per sekundę.
Sakiau jam, kad lįstų į vidų, nes išbaidys. „Ne, ne. Aš žinau, kaip geriau“, – pasakė sūnus.
Aišku, nieko nenufotografavo. Jis pamanė, kad nueis ir nufotografuos. Taip niekada nebus.
Gamtos fotografas turi turėti labai daug ramybės, savitvardos, kantrumo, nes nuolat reikia laukti ir nežinai, ar sulauksi.
Rūta: Jaunimas visko nori greitai. Mums kurtinių ilgai nesisekė sulaukti, net ir pelkėse nakvojome.
– Su buvusia žmona po skyrybų nutrūko ir darbo reikalai, nes iš pradžių kartu kūrėte gamtos albumus. Ji neprašo jūsų pagalbos fotografijos srityje?
Ričardas: Tikrai ne, mes bendraujame tik vaikų tema. Visa kita – praeitis.
Užkietėjęs gamtos fotografas R.Anusauskas dažnai dalijasi nuotraukomis savo paskyroje feisbuke, tačiau jis nesupranta, kodėl žmonėms labiau patinka vienos ar kitos nuotraukos.
Daugiausia patiktukų – net 1800 – surinko vienišo berželio nuotrauka, o 6500 – rododendrų krūmas. Mažiausiai patiktukų (nuo 300 iki 600) sulaukė balinės pelėdos, kuri Lietuvoje pastarąjį kartą gamtininkų buvo pastebėta 1979 metais, arba baltosios pelėdos, kuri šalyje buvo stebėta vos du kartus, nuotraukos. Visai nedaug patiktukų pelnė ir Ričardo daryta jūrinio erelio gyvatėdžio (apie juos Raudonojoje knygoje rašoma, kad tokie ereliai Lietuvoje negyvena) nuotrauka.
R.Anusauskas neapsieina be gamtos mėgėjų pagalbos, todėl neretai jų paprašo pranešti apie įdomias situacijas – pamatytą retą gyvūną ar vietą, kurioje jis apsigyveno, tarkim, kur plaukioja ūdros ar bebrai, kad tai būtų galima įamžinti. Už pranešimą, jeigu pavyksta nufotografuoti gyvūną, fotografas atsilygina 50 eurų.
Jam netgi teko iš Dzūkijos lėkti į Žemaitiją, nes buvo pranešta, kad vilkai pjauna arklį. Ričardas dėl sudominusio pranešimo kartą automobiliu viršijo greitį ir įkliuvo policijai. „Vyrai, labai nebauskite, padovanosiu albumą. Parodau pareigūnui albumą „Azijos dvasia“, jis atsiverčia ir sako: nei Azijoje buvau, nei būsiu, nei mano vaikams tai bus įdomu. Kad būtų apie Lietuvą, būtų įdomu. Teko susimokėti baudą“, – prisiminė fotografas.
Nors R.Anusauskas pastebėjo, kad paskaitos apie gamtą turi nemažą paklausą, o to paties pobūdžio televizijos laidos sutraukia daug žiūrovų, jam nepavyksta įtikinti sostinės savivaldybės, jog Vilniuje reikėtų įkurti Lietuvos gamtos fotografijos ir kinematografijos muziejų.
„Vilniaus miesto savivaldybėje sugaišau pusę metų – iš pradžių vadovai labai susižavėjo idėja, tris mėnesius buvo pritarta, susitikau su meru, patarėjais, pavaduotojais. Taip patikėjau miesto vadovais, kad Vilniuje atsiras toks retas muziejus, kuriame plėtotume šviečiamąją veiklą, rengtume gamtos fotografų parodas, seminarus, mokymus. Tikiu, kad šiai idėjai ateis laikas“, – vylėsi R.Anusauskas.
