Apsilankyti Vilniuje savo sūnėną Federico pakvietė jo dėdė Antonio Meschino, Australijos garbės konsulas Lietuvoje.
Italijoje gimęs ir augęs Federico iš pradžių Vilnių pasirinko tik kaip tarpinę stotelę savo gyvenimo kelyje ir nekėlė sau didelių reikalavimų.
Tuo metu italas dar neturėjo aiškaus plano tapti virėju, tačiau nuo mažų dienų jam patiko valgyti.
Dėdės įkalbėtas padirbėti jo įkurtoje Užupio picerijoje Federico džiaugėsi, kad viskas neblogai sekasi.
Pica visada buvo mėgstamiausias jo patiekalas. Nekart yra buvę, kai vien dėl picos Federico vykdavo į Neapolį, kuris yra netoli nuo jo gimtojo Itrio, esančio Latinos provincijoje.
Kelionė automobiliu nuo gimtųjų namų iki Neapolio trukdavo apie valandą.
Bet pirmą kartą pats Federico picą iškepė jau gyvendamas Vilniuje.
Ir tai buvo jo, kaip profesionalaus picų kepėjo (ital. „pizzaiolo“), krikštas.
Dar vienas sutapimas, priartinęs italą prie tėvynės, buvo automobilio numerio žymėjimas.
Apie 10 tūkstančių gyventojų turinčiame Itrio mieste įprasta gatvėse matyti mašinas, kurių valstybinis numeris yra su raidėmis LT, – kaip ir visoje Latinos provincijoje. LT raidėmis žymimi ir Lietuvoje registruoti automobiliai.
Kai į turistų gausiai lankomą Itrį aplankyti savo giminaičių automobiliu iš Lietuvos atvyko Federico dėdė A.Meschino, visi labai stebėjosi pamatę lietuvišką valstybinį automobilio numerį – manė, kad išleistas naujas potvarkis keisti numerius, tiktai apie tai kažkodėl jie nieko nežino.
Šis raidžių sutapimas tą kartą sukėlė daug juoko.
O Federico susimąstė, kad jo gyvenime daug kas gali būti iš anksto nulemta.
– Ar buvo tokių valgytojų, kurie gyrė jūsų pirmą kartą iškeptą picą ir sakė, kad turite pašaukimą? – paklausiau dabar Užupio picerijai vadovaujančio kepėjo F.Meschino.
– Man labai patinka gaminti ne tik picą, bet ir spagečius, kitus valgius, tačiau picai jaučiau didžiausią simpatiją.
Dėl šios priežasties ėmiau domėtis, kaip atsiranda tikra pica, kaip ją paruošti, kaip elgtis su maisto produktais ir ugnimi. Todėl valgytojams mano kūrinys negalėjo nepatikti.
– Ar gyvenant Vilniuje niekada nekilo minčių, kad metas grįžti į saulėtąją Italiją?
– Tokių minčių turi kiekvienas žmogus, kuris yra ilgai išvykęs iš savo tėvynės.
Reikėjo šiek tiek laiko, kad galėčiau priprasti prie pokyčių, bet Vilniuje mano gyvenimas įgavo naujų spalvų – nauji draugai, nauja meilė.
Čia puikiai klostosi ne tik mano profesinis, bet ir asmeninis gyvenimas.
– Ar tiesa, kad su Greta jus suartino pica? Juk daugelis žmonių ne tik ginčijasi, bet ir pykstasi dėl skonio.
– Su Greta susipažinau, kai viename restorane ji dirbo padavėja ir padėjo man mokytis lietuvių kalbos. Iki šiol mes bendraujame keliomis kalbomis – itališkai, lietuviškai, angliškai.
Iš tiesų mus suartino maistas, nes iš pradžių daug kalbėdavomės apie įvairius patiekalus. Sakyčiau, pomėgis valgyti picą mums padėjo užmegzti ryšį.
Lietuvoje vyrauja kitokia maisto kultūra, tad itališkos tradicijos gali būti daug kam įdomios.
Bet reikia laiko norint išmokti skaniai gaminti – taip, kaip Italijoje.
– Kas gamina jūsų namuose? – pasiteiravau Gretos.
– Visada svajojau apie vyrą, mokantį gaminti, todėl man labai pasisekė.
Federico skaniai gamina ir lepina mane įvairiausiais patiekalais. Galbūt dėl to įsimylėjau italą, nes šios šalies vyrai moka savo jausmus išreikšti ruošdami valgį.
– Ar prisimenate tą dieną, kai susipažinote su Federico? Ar taip įsivaizdavote vyrą italą?
– Mes dažnai turime savo nuostatas ir stengiamės jų laikytis. Bet jos labai greitai subyra į šipulius, kai pradedi daugiau bendrauti.
Federico buvo pirmas italas, su kuriuo susipažinau.
Iki šiol apie italų vyrus manoma, kad jie yra lengvabūdžiai, karštakošiai, lovelasai. Iš tikrųjų jie labai atsidavę šeimai, jaučia atsakomybę, yra dėmesingi.
Esu iš nedidelio miesto – Biržų, baigusi vidurinę atvykau į Vilnių, o Užupio picerijoje pradėjau dirbti jau baigusi universitetą.
– Vilniaus universitete studijavote tarptautinius santykius ir užsienio politiką, o teko pradėti dirbti padavėja? Ar tai nebuvo skaudus praregėjimas?
– Federico ir jo šeima man atvėrė platų langą į pasaulį, todėl sakau, kad tai ir yra mano mažoji Italija.
Nejučia pradėjau mokytis ir italų kalbos, susiradau mobiliajame telefone programėlę, kuri man padėjo.
Daug išmokau klausydamasi kitų – pietaudami ar vakarieniaudam italai daug kalba. Paskui Federico į Vilnių atvyko dar du jo broliai, todėl labai norėjau suprasti, apie ką jie kalbasi.
Jie taip pat dirba restorane ir picerijoje. Bendravimas su italais – tai mano tarptautiniai santykiai.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
