Parodų ir kongresų centre „Litexpo“ birželio 13 dieną vyksiantiems kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė 2018“ A.Liaudanskas sukūrė 12 statulėlių: 11 sidabrinių gervių ir vieną auksinę. Pastaroji bus įteikta kino menininkui už viso gyvenimo kūrybą.
Pirmiausia skulptorius nutarė man surengti ekskursiją po vaizdinguosius šalia Neries įsikūrusius Valakampius ir tik paskui atverti savo namų duris ir parodyti gerves.
„Štai režisieriaus Šarūno Barto (53 m.) valdos – tamsios, apaugusios medžiais.
Jis turi sukaupęs daug mano gervių, galėtų man parduoti – nereikėtų daryti.
Štai Motiejaus Šumausko, sovietų Lietuvos partinio veikėjo (1905–1982), vila, – rodė pro mašinos langus į medinę griuveną, kuri skaičiuoja paskutines dienas. – Ją tuoj nušluos, bet žemė po ja – labai brangi, jau nupirkta.“
Važiavome toliau. „Štai Kastujevų namas“, – komentavo Audrius. „O kur tie Kastujevai dabar?“ – pasiteiravau.
Vyras – prieštaringos reputacijos verslininkas Vadimas Kastujevas (48 m.), anot Audriaus, matyt, sėdi kalėjime Maskvoje.
Rodydama į kitą puikų namą klausiau, kam jis priklauso, o Audrius tik nusijuokė – labai prastas, nevertas dėmesio.
Štai futbolininko Deivido Šembero (39 m.) namas. Bet D.Šemberas jį pardavė.
O čia, netoli paplūdimio, kur dabar iškilo keistos paskirties „Ruperto“ centras, buvo nedidukė, bet puiki parduotuvė. Ten deficitų išmesdavo.
Atveždavo vištų, bet gerų, ne mėlynų. Jas pirkdavo vasarojantys žydai. Ir šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas (1932–2010), vėliau tapęs pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentu, ten atvažiuodavo apsipirkti.
Įsukome į skulptoriaus valdas. Iš Audriaus energija ir istorijos liejosi fontanais. Šiame name Valakampiuose jis gyvena nuo ketverių metų.
Ant stalo išdygo tortas ir arbata. „Prašom, gerkite. Geros žolytės, iš daržo“, – aiškino skulptorius. Arbatos puodeliai, lėkštelės, šaukšteliai, kaip pastebiu, su monogramomis.
„Tai – Palonų dvaro babytės inicialai. O ta babytė – mano močiutės iš mamos pusės sesuo Eleonora“, – paaiškino.
Nors gegužė jam buvo sunki – vis per tas gerves, gimtadienį vis tiek šventė. Jis gimęs tą pačią dieną – gegužės 11-ąją – kaip ir garsusis ispanų dailininkas siurrealistas Salvadoras Dali (1904–1989).
Per savo gimtadienį kieme didžiuliame ketaus katile Audrius verda sriubą su aviena. Kalvarijų turguje jai perka ėriuko sprandinės – pačios brangiausios mėsos iš Molėtų krašto ūkininko.
„Pridedu visokių daržovių, prieskonių. Žodžiu, tą sriubą verdu kokias tris valandas. Ir per Jonines verdu – antras mano vardas Jonas, mamos – Janina. Kieme visada švęsdavome Jonines.
Žmonių čia daugybė gyveno: tėvai, sesuo, močiutė – tėvo mama iš Joniškio krašto, žiemodavo babytė Eleonora iš Radviliškio, gyveno mano žmona ir sūnus. O dabar likau vienas, užtat buitis mane užknisa“, – neslėpė Audrius.
Su žmona Saule juodu pasuko skirtingais keliais – charakteriai nesutapo: abu pasiutę.
Labiau nei braidyti gervių takais ir jų ieškoti Audriui patinka slidinėti.
„Sniegas man – tai laimė, – sakė jis. – Man labiausiai patinka slidinėti ir grybauti. Daug kur slidinėjau, bet tokių kalnų kaip Kaukaze niekur nėra. O jei būtų amžinas ruduo, tikrai gyvenčiau Dzūkijoje ir grybaučiau.“
Dviejų vienodų nėra
Skulptoriaus namuose iš kartoninės dėžės ilgus kaklus tiesia gražuolės gervės. Cheminiu būdu jos padengtos sidabro mikronais, o viena – aukso. Kuo daugiau mikronų dengi, tuo brangiau moki.
Kiekviena gervė – kaip atskiras meno kūrinys, jos nėra vienodos. Tačiau gerves pelnę kino kūrėjai nežino, kiek skulptorius turi dirbti, kol kiekvieną jų nupoliruoja, kad blizgėtų, koks geras turi būti liejinys.
Ant kiekvienos gervės A.Liaudanskas išgraviruoja savo vardą ir pavardę, įspaudžia savo asmeninį ženklą ir bajorišką herbą – jis kilęs iš senos bajorų giminės.
Gervės – kaip sidabriniai indai: kuo daugiau meistro inicialų, tuo jų vertė didesnė.
Tegul laimėtojai žino, kad turi vertybę, o ne krosnyje iškeptą blyną.
Kiekvieną gervę jis įkurdina ant apvalaus granitinio pagrindo. Taigi prizas – ne toks lengvas. Anot autoriaus, geras daiktas turi sverti.
Gervių gamybos procesas, iki jos nutupia į kino kūrėjų rankas, – ilgas.
„Košmariškas darbas, – sakė skulptorius, ne vieną traumą patyręs per tas gerves. – Nežinau, ar dar kas nors už tokius pinigus jas gamins, tiek prie jų knisis kaip aš. Man tai – garbės reikalas, dėl to ant jų dedu savo signatūras. Aš darau kokybę.“
Jau Naujųjų metų rytą A.Liaudanską nudiegia mintis – rytoj reikės pulti daryti gervių, kitai nespėsiu. Ir pradeda daryti vaškinius jų modelius, nors dar nebūna nei pinigų gavęs, nei sutarties pasirašęs.
Vis dėlto dirbti tą darbą Audriui nelabai patinka, – beveik masinė gamyba. Daryti vienetinius kūrinius – kas kita. Todėl gervėms jis ką nors prideda: vienos kokia plunksna būna ilgesnė, kitos – kojos skirtingos, trečios – galva ar snapas kitaip pakreipti, ketvirtos – kaklas ilgesnis.
„Dviejų vienodų nėra, – užtikrino skulptorius, kuriantis statulėles Lietuvos kino apdovanojimams daugiau kaip 10 metų. – Čia ne taip, kaip „Oskaras“. Įdėjo į formą – ir yra.“
Širdį glosto pagyros
A.Liaudanskui širdį paglosto, kai kino menininkai jo gerves pagiria, pasistato namuose matomoje vietoje.
Gavusi Auksinę gervę už viso gyvenimo kūrybą statulėlės grožiu ir grakštumu apdovanojimų vakare gėrėjosi Lietuvos kino ir teatro žvaigždė Vaiva Mainelytė (69 m.).
O su kita kino ir teatro žvaigžde – Eugenija Pleškyte (1938–2012) jis susitiko Kalvarijų turguje pirkdamas ėriuką iš to paties mėsininko iš Molėtų.
Per apdovanojimų vakarą Audrių buvo sužavėjusi E.Pleškytės kalba apie gervę. Ir turguje jos paklausė, kaip jo gervė laikosi.
„Norėčiau užrašo, kad ta gervė skirta konkrečiai man“, – tuomet tarė E.Pleškytė.
„Gerai, padarysiu naują užrašą su jūsų vardu ir pavarde“, – pažadėjo Audrius.
Padarė ir dar kartą jos gervę paauksavo. Ji paklausė, kaip atsilyginti, o jis paprašė padovanoti jam savo nuotrauką.
„Man ji visada patiko kaip aktorė, – neslėpė Audrius. – Netrukus Eugenija išreiškė pageidavimą, kad sukurčiau jai paminklą, matyt, žinojo, kad sunkiai serga, pati net eskizą nusipiešė.“
Bet gyvenimo vingiai pasisuko taip, kad paminklą aktorei sukūrė ne A.Liaudanskas.
Pagrindinė skulptoriaus darbo medžiaga – akmuo.
A.Liaudansko kieme jų netrūksta. Kelis sunkvežimius akmenų jis parsivežė ir iš vieno akmentašio žmonos, kurios vyras buvo pasodintas į kalėjimą.
Dar ir jo įrankių nusipirko.
„Kai sugrįš iš kalėjimo, ar manęs nepapjaus?“ – svarstė, nes tas žmogus buvo kažką papjovęs.
Iš tų akmenų Audrius darė įvairius paminklus dar tada, kai studijavo tuomečiame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) pas profesorius Juozą Kėdainį, Konstantiną Bogdaną.
Disidento kaimynystė
„J.Kėdainis mokėsi pas Juozą Mikėną, o J.Mikėnas buvo studijavęs Paryžiuje. Jie visi čia Paryžiaus mokyklą tęsė. Į Dailės institutą įstojau tik iš trečio karto – saugumiečiai pasiūlė neieškoti teisybės, eiti į kariuomenę ir grįžus susirasti naujų draugų.
Mūsų kaimynas buvo A.Terleckas, ir aš kiekvieną dieną tupėdavau terleckynėje – draugavau su jo sūnumi Gintu. Ir vis paklausydavau jo tėvo paskaitų. Ateidavo Vytautas Bogušis (59 m.), Petras Cidzikas (74 m.), būsimasis kunigas Julius Sasnauskas (59 m.), atvažiuodavo užsieniečių – visi disidentai“, – tolimais praeities takais vaikščiojo Audrius.
Aplinkui knibždėjo saugumiečiai, sekdavo ir verbuodavo kone visus, kurie lankėsi pas A.Terlecką, gyveno stribai, partizanas Jonas Kimštas-Žalgiris – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, vėliau dalyvavęs partizanų naikinimo operacijose, paskui bandęs nusižudyti.
„Važiuodavome autobusu į mokyklą, o jis – į miestą su lietpaltuku. Visus pažinojau, tik jo – ne. Pasirodo, buvęs partizanų Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininkas.
Žmogelis jau buvo sovietų labai iškankintas – nevaldė rankų pirštų.
Mane partizanai labai domino – Dzūkijoje atkasinėdavau jų bunkerius, o kaimiečiai gąsdindavo, kad jie užminuoti.
A.Terleckas vakarais ateidavo klausytis radijo – pas mus neblogai traukdavo „Amerikos balsą“. O tėvas dirbo „Inturiste“. Neduok Dieve, sakydavo, vieną kartą mane išmes iš darbo per tą A.Terlecką. Bet Terleckai Valakampiuose jau negyvena – namą pardavė.
Taip, spalvinga buvo mano vaikystė. Tėvai už pavadžio nelaikydavo. Mes važinėdavomės dviračiais po miškus, žiemą slidinėdavome. Būdavo, vyresnieji žiemą mane miške paklaidina, paskui pasislėpę už pušies juokiasi, nes apsiverkdavau, nežinodavau, kaip pareiti namo“, – prisimena Audrius.
Dauboje, kur jie su slidėmis nusileisdavo, išdidūs vaikščiodavo trys keturi briedžiai.
Tėvai perspėdavo prie jų nelįsti, tai ir jie nieko nedarys.
Vaikystėje Audrius su seserimi Skaiste, kaimynų Terleckų, stribų ir vasarojančių žydų vaikais siausdavo po Valakampius. Tvorų čia nebuvo.
Sovietų laikais sakydavo – „vsio obščeje, nikakich zaborov“ (išvertus iš rusų k. – viskas bendra, jokių tvorų). Visus kaimynus – į Nemenčinės pusę, iki Neries – pažinojo per 10 kilometrų. Viena parduotuvė buvo, vienas autobusas važinėjo į Vilnių.
Žydų vasarotojai
Valakampiuose buvo likę medinių žydų namų, kuriuose gyveno vietos lenkai ir rusų sentikiai. O žydai atvažiuodavo vasaroti – tuos namus ar dalį jų išsinuomodavo iš gyventojų.
Vasarodavo turtingi žydai – prekybos bazių direktoriai, visokie viršininkai.
Gyventojai, kaip palangiškiai, sulįsdavo į lauko virtuves bei sandėliukus.
Audrius pamena, kad visko buvo su tais žydukais – ir draugaudavo, ir pasimušdavo, ir žydiškai rėždavo visokių blevyzgų, kurių buvo išmokę iš suaugusiųjų.
Liaudanskai tik vieną vasarą išnuomojo žydams kelis kambarius, verandas. Patys susispaudė į vieną kambarį, o tėvas miegojo mediniame sandėliuke susirangęs ant šimtametės skrynios.
Žydai visą vasarą vis vištas kepė – visa Liaudanskų virtuvės siena apėjo taukais. O rudenį Audrius su seserimi taukus grandė kastuvėliais.
„Paskui žydai kažkaip dingo iš Valakampių – ar 1971-aisiais į Izraelį emigravo, ar išmirė.
Dar prieš kokius trejus metus mačiau senukų porą – vasarojo, ateidavo į parduotuvę.
Keista buvo į juos žiūrėti, – kalbėjo skulptorius. – Štai, padariau skulptūrėlę mūsų namo savininkui žydui Levickiui atminti. Per karą jį ir kitus žydus sušaudė Paneriuose. Jiems ir padariau Vilniaus raudų sieną.“
Atsvara žydams buvo sovietinė greta esančių Turniškių ponija. Turniškėse, už tvoros, žmonės dirbo komunistų ponams: šiltnamius ravėdavo, daržoves laistydavo, teritoriją tvarkydavo.
Ten buvo teniso aikštynai, kino teatras, savas paplūdimys su persirengimo kabinomis.
Jie, vaikai, pralysdavo pro skylę tvoroje ir patekdavo į tą saugomą teritoriją.
Kartą įkišo nosį ir į parduotuvę, o ten prekės tokios, kaip „dolerinėje“, kuri tada buvo S.Konarskio gatvėje.
Kai vėliau pas Liaudanskus iš Kanados atvažiavo giminių, Audrius su jais pirmą kartą pateko į „dolerinę“ – kaip į kitą pasaulį.
„Būdavo, ant jūros kranto bangos išmeta skardinę su užrašu „Coca-Cola“, ir džiaugiesi ją radęs. Iš kito pasaulio, galvodavai. Keli šimtai kilometrų per jūrą, o ten – visai kitas pasaulis. Kaip jie ten gyvena, kas ten vyksta?“ – galvodavo jis sovietų laikais.
Lyg bajorų gūžta
Skulptoriaus namuose pasijunti lyg bajorų gūžtoje – iš įrėmintų fotografijų žvelgia ne tik jo tėvai ir seneliai, bet ir proseneliai, kiti giminaičiai.
Kambariuose – jų baldai, veidrodžiai, žvakidės, bufete – indai su monogramomis.
Audriaus senelis, tėvo tėvas, buvo bajoras, o motinos tėvas – labai turtingas, turėjo kelis malūnus prie Baisogalos ir šalia Kauno. Namus puošia ir nemažai Audriaus sukurtų mažosios plastikos kūrinių.
„Kokia dar bajorų gūžta? Čia – siuvėjų namai, – juokėsi Audrius. – Mano močiutė, tėvo motina, buvo siuvėja, mano žmona Saulė čia irgi siuvo.“
Kai siuvo močiutė, durys neužsidarydavo. Namuose būdavo vien paltai – visokie gydytojai, profesoriai žydai nešdavo senus paltus, kostiumus ir prašydavo juos persiūti.
Audrius su seserimi turėdavo juos ardyti – užaugo dulkėse. Namai buvo nugulti daugybės iškarpų. Močiutė buvo labai gera siuvėja, pasiūti galėjo ką tik nori.
„Čia – mano proseneliai, tėvo seneliai, iš Joniškio. Matote, kokios skvarbios prosenelės akys“, – rodė į nuotrauką ant sienos.
Giminės šaka iš tos močiutės pusės nusidriekė ir į Rumuniją – vyriausioji jos sesuo per Pirmąjį pasaulinį karą ištekėjo už rumunų dvarininko, kuris turėjo graikinių riešutų plantacijų. Iš senos fotografijos žvelgia šviesiaplaukiai jų vaikai.
Vyriausiasis tos močiutės brolis Pranciškus po Pirmojo pasaulinio karo pėsčias per Europą iš austrų nelaisvės parėjo į kaimą Joniškio rajone. Per kelis mėnesius nuplėšė batus ir grįžo visas sulysęs. O, sakė, buvo labai stambus vyras. Pranciškui atminti Audrius sukūrė nedidelę patrankėlę.
Iš vienos nuotraukos žvelgia labai jauna nuotaka – tai jau minėta Audriaus močiutės sesuo Eleonora, kuri ištekėjo 16 metų. Ji gimė Palonų dvare (dabar – Radviliškio r.), jos tėvas valdė nemažai dvarų aplink Baisogalą, augino kiniškus šilkverpius.
Antano Smetonos (1874–1944), tarpukario Lietuvos prezidento, laikais Eleonora su vyru Stasiu Radviliškyje įsigijo puikius namus, anglišką motociklą, tačiau vaikų nesusilaukė. Jos vyras buvo Šiaulių motociklininkų klubo narys.
Po antrojo vyro, taip pat Stasio, mirties babytė Eleonora Audriui atidavė juodą angliškos medžiagos paltą iki žemės su bebro apykakle, o viduje išklotą sabalų kailiais, su aksomo kišenėmis ir šilku aptrauktomis sagomis.
Tas paltas kainavo daugiau nei 2 tūkstančius smetoniškų litų.
Audrius iki šiol saugo kvitą su siuvėjo pavarde ir adresu, kurioje Kauno ateljė jis buvo pasiūtas. Taip pat atidavė auksinį šveicarišką laikrodį „Omega“ su grandinėle ir monogramomis, atsiėjusį 5 tūkstančius smetoniškų litų.
„Tada buvau 20 metų, grįžęs iš armijos. Ir su tais kailiniais, pasistatęs didžiulę apykaklę – taip vaikščiodavo rusų pirkliai – miegodamas važiuodavau autobusu, paskui – troleibusu į Dailės institutą. Ten mane buože vadino. Kiti studentai vaikščiodavo su šimtasiūlėmis, milinėmis.
Matyt, armijoje nebuvo tarnavę, kad galėjo jas pakęsti“, – pasakoti giminės istoriją baigė gervių kūrėjas.
