Daugelis žmonių budizmą sieja su tolimaisiais Rytų kraštais, nuo visuomenės nutolusiais vienuolynais ir atsiskyrėlišku gyvenimo būdu.
O prieš keletą metų į budistus įšventintam kino ir televizijos režisieriui L.Ryškui budizmas triukšmingoje kasdienybėje padeda neprarasti pusiausvyros ir tapti įžvalgesniam, geresniam ir naudingesniam aplinkiniams žmonėms.
Kaip tai vyksta? Medituodami žmonės įpranta išlaikyti būseną, kurioje mažiau trikdančių jausmų, daugiau aiškumo ir ramybės. Po to jie stengiasi meditacijos metu įgytą ramybę perkelti į kasdienį gyvenimą.
Pavyzdžiui, žmogus visada laikosi savo įsitikinimų arba iš anksto nusistato, kaip kiti turi reaguoti į jo prašymus, paliepimus ar šiaip į bet kokią situaciją. Ir jei kas nors vyksta ne pagal jį, galimi du būdai: kalbėti ramiai, nedramatizuoti, situaciją įvertinti plačiau arba pradėti šaukti, kitaip tariant, ir pačiam tapti nelaimingam, ir traumuoti kitus.
„Dažnai pradedu šaukti, esu labai nekantrus. Su šia savo bėda ir dirbu. Rezultatai lėti, bet bent žinau, kad toks esu, ir dėl to kai ką darau.
Mano draugas budistų vienuolis Bo Haeng Sunimas (Kęstutis Marčiulynas) prisimena savo buvusio mokytojo žodžius: pagal tai, per kiek laiko tu atsiprašai padaręs blogą veiksmą, jau gali spręsti, kiek esi pažengęs praktikuodamas. Taigi man budizmas yra tokie paprasti dalykai“, – paaiškino televizijos vadovas.
Prieš kelis mėnesius Linas žengė dar vieną žingsnį – kelionėje netikėtai pasipiršo mylimajai aktorei Editai Užaitei (36 m.), su kuria augina dukrą Mariją (7 m.), ir iškart iškėlė budistines jungtuves. Jose dalyvavo ir iš Londono, kur šiuo metu studijuoja architektūrą, atskridusi vyresnioji L.Ryškaus dukra Elena (21 m.) iš pirmos santuokos su aktore Gabija Jaraminaite (46 m.)
„Visi klausia, ar mūsų santuoka su Edita galioja Lietuvoje. Ne, ji juridiškai niekinė, bet mums ji galioja visoje visatoje. Ir tai svarbiausia“, – sakė L.Ryškus.
Režisierius tikino, kad budizmo, kaip ir kitos gyvenimo filosofijos, išpažinimas, praktikavimas įstato į rėmus, iš kurių sunkiau išklysti, taip pat nepalieka sunkiais gyvenimo momentais. Tuo metu būni stipresnis.
„Charakterį pakeisti labai sunku ir reikia be galo daug praktikos, – prisipažino L.Ryškus. – Kai kurie budistai sako, kad karma ir yra tavo charakteris. Tavo veiksmų, susiformavusių per nesuvokiamą laiką, ankstesnius gyvenimus, padarinys.“
– Kaip budizmas atsirado jūsų gyvenime?
– Nuo vaikystės kėliau klausimus, į kuriuos vadovėliuose nėra atsakymų. Vis mąstydavau, kur baigiasi mūsų visata? Kas ten, už suvokiamų ribų? Paaugęs ėmiau skaityti, atradau jogą, Krišnos, Jėzaus mokymus ir galiausiai – budizmą. Jis paveikė stipriausiai.
– Ar budizmas pakeitė kasdienybę? Tarkime, reikia keltis anksčiau.
– Vasarą dažniausiai keliuosi 5 valandą, žiemą – 6 ar 7. Bet man niekada nebuvo sunku anksti keltis, tad nereikėjo per daug taikytis. O geriausia praktika man yra ryte. Galbūt kitiems – naktį.
Visi vienuolynai gyvenimą pradeda pusę keturių ryto, o eina miegoti apie 21 valandą. Juk iš tikrųjų geriau išsimiegame, jeigu gulame gerokai prieš vidurnaktį. Tad net jeigu manęs ryte nelauktų praktika, vis tiek eičiau miegoti anksčiau ir anksti rytą sportuočiau. Anksčiau tai darydavau.
– Kaip atrodo jūsų praktika?
– Daug sudedamųjų dalių joje – ir meditacija, ir mantros, ir giedojimas. Viskas tam, kad sąmonė būtų skaidresnė, šviesesnė. Tai pasirengimas dienai, tam tikras ritmas, valios stiprinimas, drausmė, kuri, manau, ypač svarbi.
Šiuolaikiniame greitame, spalvingame, viliojančiame pasaulyje praleisti kelias valandas su savimi tyloje – labai vertingas dalykas.
– Kaip vyksta įšventinimas į budistus? Ar reikia laikyti kokį nors egzaminą?
– Įvairiai. Dzeno tradicijoje turi atsakyti į kelis Mokytojo klausimus. Atsakymų nereikia išmokti – tai labiau mokėjimas parodyti, kad esi dabartiniame momente ir daiktus, reiškinius matai tokius, kokie jie yra būtent tą akimirką.
Bet šiaip sau neateisi ir nepasakysi: noriu būti budistu, padarykite, kad juo tapčiau. Tiems, kurie atlieka praktikas, domisi, gilinasi, įšventinimas tampa tarsi sutvirtinimu: nuo jo budizmas tampa gyvenimo būdo dalimi.
Per pirmąjį įšventinimą duodi penkis įžadus. Jei nori keliauti toliau, duodi 10, vėliau – 20 įžadų. Vienuoliai turi duoti daugiau nei 300 įžadų.
– Vienuoliai gyvena atsiskyrę. O kaip toli budizmo keliu jūs ketinate eiti?
– Visiškai neturiu pašaukimo būti vienuoliu, net minties tokios nėra. Nors suprantu, kad atsiskyrus praktika vyktų sparčiau.
Tačiau aš niekur neskubu. Man labai gerai šeimoje. Juolab kad mudu su Edita neseniai susituokėme pagal budizmo tradicijas.
– Kuo ypatinga buvo jungtuvių ceremonija?
– Tai buvo staigmena Editai. Kovo mėnesį keliavome į Pietų Korėją, ir aš nieko jai nesakiau. Tik papasakojau, kad mūsų laukia kelionė po vienuolynus.
Mūsų laukė pažįstami vienuoliai, su kuriais jau buvau sutaręs, kad vienoje šventykloje vyks mūsų su Edita jungtuvių ceremonija. Dalyvavo ir vienuolė, kuri mus su Edita įšventino į budistus.
Kai atvažiavome į tą šventyklą, Editai netikėtai pasipiršau. Ji vilkėjo treningus ir vėliau vis prisimindavo, jog niekada nemanė, kad į savo vestuves atvyks taip apsirengusi.
Tačiau jai buvo paruošti specialūs tradiciniai drabužiai. Perrengė ir mane. Buvo labai smagi ceremonija, į ją susirinko nemažai vietos žmonių, abu Korėjoje gyvenantys lietuviai vienuoliai – Bo Haeng Sunimas ir Won Bo Sunim, pagrindinio tarptautinio dzeno vienuolyno abatas Dae Bong Sunimas. Jautėmės labai pagerbti, ir tai tikrai sujaudino.
Staigmena buvo ir kartu keliavusiai dukrai Elenai, nors ji prisipažino kad kažko panašaus iš mūsų ir tikėjosi.
Duodami įžadus turėjome surėkti kuo garsiau, kad esame pasiruošę būti kartu ir laimėje, ir nelaimėje.
Pagal budizmą, žmogaus elgsena, judesiai išduoda jo vidinius jausmus. Tad tas šūktelėjimas, ta energija, kuri eina iš tavo vidurių, turi atskleisti tvirtą pasiryžimą kurti santuoką.
– Sakote, budizmas padeda pažinti žmones. Kaip?
– Tik gerai pažindamas save gali iš esmės įsiklausyti į kitą. Medituodamas prasėdi daug valandų ir per tą laiką puikiai imi pažinti save.
Stebi, kokios mintys pro tave praeina, kokios pasikartoja. Esu įsiminęs vieno jogo pasakymą: mus daro nelaimingus ne šiaip mintys, o tik pasikartojančios. Jei išgyvenai netektį ar išsiskyrimą, reikia stengtis paleisti žmogų, nes nuolatinės mintys gali sužlugdyti.
Lygiai taip pat ir dėl pozityvių dalykų. Jeigu daug galvosime apie ką nors, prie to prisirišime, situacijai pasikeitus vėl išgyvensime netektį.
Mokėjimas pasikartojančias mintis atpažinti ir jas paleisti – bene svarbiausias dalykas.
Tad būdamas ramybės būsenos jautriau girdi kito žmogaus intonaciją, gali lengviau atpažinti, ar jis meluoja, ar nėra kuo nors užtikrintas.
Kitas dalykas – ką tu su tuo darai? Ar ant jo supyksti, ar imi jį niekinti? Jei esi pažengęs, galvoji, kaip tam žmogui padėti. Aš pats reaguoju aštriai, kartais ir patraukiu per dantį arba įgeliu, jei žmogus nori pasipuikuoti.
Mano liežuvis – didžiausias mano priešas. Su tuo ir dirbu. (Juokiasi.) Siekiu, kad tas mano įgėlimas žmogaus nesumenkintų, o kaip tik priverstų susimąstyti.
– Kokiose situacijose budizme įgyti dalykai jums yra padėję?
– Kasdien padeda. Gal manęs ir „Lietuvos ryto“ televizijoje nebūtų, jeigu neįžvelgčiau pokyčio naudos savo veikloje, – galbūt taptų nuobodu ir imčiau ieškoti pokyčių. Dabar esu įsitikinęs – nėra blogų vietų, yra tik nemokėjimas tose vietose elgtis.
Budizmo praktika man padeda vis greičiau suvokti ir pripažinti savo neteisybę, karštakošiškumą. Ir tada eiti atsiprašyti žmogaus. Pastaruoju metu vis dažniau atsiprašinėju ir darbe, ir namuose, ir žaisdamas tenisą. Mano siekis – kad visai nereikėtų atsiprašinėti.
– Ar budizmas suderinamas su krikščionybe? Ar puošiate Kalėdų eglutę?
– Net klausimo tokio nekyla, nors Katalikų bažnyčios pozicija yra griežta Rytų pasaulėžiūrų klausimu. Bet tai – jų kelias, ir nieko čia blogo.
Budizmas man artimas dar ir tuo, kad neturi savininkiškumo jausmo. Tibeto budizmo dvasinis vadovas Dalai Lama (82 m.) sako: jeigu yra galimybė likti prie savo tradicinės religijos, likite prie jos.
Kitos religijos praktikavimas sukelia žmonėms daug nepatogumų, yra tikimybė nepritapti visuomenėje, sulaukti priešiškumo ir panašiai.
Mūsų namuose ant altoriaus yra ir Rūpintojėlis, ir stačiatikių patriarchai, ir Buda. Per Kalėdas puošiame eglutę, dengiame Kūčių stalą.
Atėjęs į bažnyčią ir klaupiuosi, ir persižegnoju. Nėra blogų mokymų – nepriimtinus juos padaro patys žmonės.
– Jau ne kartą buvote susitikęs su Dalai Lama. Ką jums tai reiškia?
– Jo Šventenybė yra labai įkvepiantis, neįtikėtinai išmintingas, linksmas ir paprastas žmogus. Bet kokiam žmogui jis gali būti pavyzdys, kaip galima nesavanaudiškai gyventi, mąstyti ir matyti pasaulį.
Jis kasmet Latvijoje veda budizmo mokymus. Kelis kartus esu juose dalyvavęs. Ir šiemet jie vyks – iš karto po Dalai Lamos vizito Lietuvoje.
Verta jo pasiklausyti, nes jis labai ramina. Ypač dabar, kai daugumą atakuoja nerimas. O Dalai Lama parodo, kad į visą sumaištį galima pažvelgti iš kitos pusės.
Dalai Lama sudomina, pritraukia ir visai nereligingus žmones. Jau keletą dešimtmečių didelę savo laiko dalį skiria darbui su viso pasaulio mokslininkais.
Į daugelį dalykų, teigiamų vedose, tūkstančius metų žodžiu perduodamose iš mokytojo mokiniui, mokslininkai tik dabar randa atsakymus. Ir tai padeda šiems dviem pasauliams – religiniam ir moksliniam – suartėti.
Pagrindiniai budizmo priesakai
Pirmiausia budizmas akcentuoja pagalbą kitam – atjautą. Tačiau kad galėtum padėti kitam, turi būti susitvarkęs su savimi. Kol nesusitvarkai, apie kitus negalvoji, o jei ir nori padėti, dažnai gali nepataikyti.
Taip pat iš panašių bėdų kyla įvairūs „aistringi“ kokio nors tikėjimo propaguotojai, kurie, tik pradėję kelią, jau mano, kad kito būdo žmonėms gyventi nebėra. Tokie netikri pranašai pridaro daug bėdos bet kuriai tradicijai.
Budizme darbas su savimi yra tikslingas. Vienas pagrindinių budizmo priesakų: „Gyvos būtybės yra nesuskaičiuojamos, prisiekiame išgelbėti jas visas.“
Kai kam tai gali skambėti beviltiškai, varyti į neviltį, o kitą – kaip tik atpalaiduoti, nes tai reiškia, kad darbo pabaigos nėra, žmogus tiesiog eina tuo keliu.
Kitas priesakas: „Paklydimų yra begalybė – prisiekiame įveikti juos visus“ taip pat nuleidžia žmogų ant žemės ir sutaiko su „nuodėminga esatimi“.
Dar du priesakai: „Mokymų yra daugybė – prisiekiame pažinti juos visus“ ir „Budos kelias yra nesuvokiamas – prisiekiame pasiekti jį“.
Visos šios nuorodos į begalybę, daugybę, nebaigtinumą nusako svarbiausią aspektą – žmogaus nusiteikimą, troškimą pažinti, tapti geresniam ir procesą, kuris yra begalinis.
