Evaldas augo Ukmergėje religingoje šeimoje, sekmadieniais lankydavosi bažnyčioje, eidavo išpažinties. Apie rimtesnį atsidėjimą religijai negalvojo, juolab, kad ir religinių organizacijų anuomet, sovietmečiu, nebuvo.
Baigęs mokyklą ėmė studijuoti Ukmergės aukštesniojoje elektronikos mokykloje ir įsidarbino elektriku linų fabrike. Įsivaizdavo, kad jame ir dirbs visą gyvenimą. Tačiau netrukus fabriko padėtis pablogėjo ir jį, kaip vieną naujausių darbuotojų, atleido pagal etatų mažinimo programą.
Tada Evaldas traukė namo, mintyse meldėsi ir sakė, kad kokio darbo pasiūlymą gaus, tokio ir imsis. Jau tą patį vakarą sulaukė dėdės, kuris buvo Užpalių (Utenos raj.) klebonas ir išgirdo apie sūnėno bedarbystę, pasiūlymo padėti jam parapijinėje veikloje, su kuria pats sunkiai spėjo susidoroti. Be kita ko, dėdė turėjo aptarnauti keturias mokyklas.
Jau netrukus Evaldas tapo Užpalių mokyklos tikybos mokytoju. Anuomet, Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę, tokių mokytojų labai trūko, tad tereikėjo pradėti studijuoti teologiją ir gauti vyskupo leidimą dėstyti religiją mokyklose. Na, o kadangi mažose kaimo mokyklose dirbdavo vos viena pradinukų mokytoja, kartais, jai susirgus, Evaldas ir ją pavaduodavo.
Jis atsiminė: „Gal kai kuriems mokiniams ir nebuvo aišku, kam tos tikybos pamokos reikalingos, bet aš buvau nusiteikęs juos sudominti. Be to, norėjau tapti jų draugu. Geriausiai susidraugauti sekėsi per užklasinę veiklą – sėdėdavome prie laužų, plaukdavome baidarėmis, traukdavome pajodinėti žirgais. Įkūriau ateitininkų kuopą.“
Tuo laikotarpiu Evaldas atrado, kad jam patinka bendraujant skleisti žmonėms tikėjimo tiesas. Pradėjo mąstyti apie tai, kokioje bendruomenėje galėtų tinkamai save išreikšti, ir palengva priėjo išvados, kad norėtų tapti pranciškonų vienuoliu.
Kaip skelbė šv.Pranciškus, vienuolis turi būti nusiteikęs laikytis trijų pagrindinių įžadų: neturto, paklusnumo ir skaistybės. Dėl pirmųjų dviejų įžadų broliui Evaldui klausimų nekilo. Su mintimi, kad turės visą laiką gyventi vienas, be mylimos moters ir vaikų, kurių kadaise norėjo, apsiprasti buvo sunkiau.
Visgi apsisprendė. 1993 m. nuvyko į Pranciškonų vienuolyną Kretingoje ir pasakė, kad norėtų prisijungti prie brolių. Tiksliau, pasakė, kad metus palauks, o tada norėtų sugrįžti.
1994 m. apsigyveno vienuolyne, o sekančiais metais buvo iškeltas į Italiją ir ten, gyvendamas vienuolynuose, baigė du universitetus. Gyvendamas Italijoje gavo ir kunigo įšventinimus.
Dauguma kandidatų atkrinta
Reikalavimų būsimam vienuoliui nėra daug. Jis turi turėti vidurinį išsilavinimą, turi pateikti sveikatos pažymėjimą ir nebūti nusivylęs gyvenimu. Kartais į vienuolynus eiti nori nusivylę meile ar savimi jaunuoliai, tačiau vienuolynas nėra psichologinių problemų sprendimui skirta įstaiga.
Pirmasis gyvenimo vienuolyne laikotarpis vadinasi postulatu, kai kandidatas į vienuolius gyvena be abito, nedavęs įžadų, bet būna bendruomenės nariu. Prasideda jo ugdymas, kurio metu jis bando susivokti, ar tai tikrai jo kelias.
Metams praėjus jis tampa novicijumi, arba naujoku, kai būna apvelkamas abitu ir pradeda sugriežtinto vienuolio gyvenimo metus. Po to jis gali duoti įžadus vieniems metams, vėliau – dar ir dar vieniems, kol galiausiai duoda amžinuosius įžadus.
Taigi prieš galutinai pasišvęsdami Dievui kandidatai į vienuolius gali patys persigalvoti arba sulaukti vyresniųjų pastabų, kad jiems pasirinktas kelias netinkamas. Dauguma kandidatų atkrinta. Tačiau Evaldo pasirinkto kelio teisingumu didesnių abejonių niekam nekilo.
„Sunkesnių momentų buvo, bet niekuomet negalvojau, kad vienuolystė man netinka. Tikėjau, kad tai – mano pašaukimas, o kai Dievas šaukia, ne man spręsti, ar tai teisinga“, – sakė brolis Evaldas. Dabar jis – Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas.
Algos nėra – ir nereikia
Neturto įžadas reiškia, kad pranciškonų vienuoliai negali turėti jokių turtų. Štai klebono Evaldo darbo kabinete, esančiame vadinamosios Bernardinų bažnyčios vienuolyno pastate, stovi darbinis kompiuteris, darbo stalas ir keli kiti baldai. Perkeliamas tarnauti į kitą vietą jis viską tiesiog paliks. Tiesa, savo drabužius, knygas ir kitus asmeninius reikmenis paims su savimi.
Algos už darbą vienuoliai negauna. Tiesa, kiekvienam jų mėnesiui skiriama 150 eurų suma asmeninėms reikmėms. Jie turi pateikti ekonomui ataskaitas, kam tuos pinigus išleido.
Vienuolyno kasdienybė
Vilniaus Bernardinų vienuolyne šiuo metu gyvena 7 vienuoliai pranciškonai, iš viso Lietuvoje jų yra apie 35. Vienuolių tikslai labai priklauso nuo vienuolyno, kuriame jie apsistoję. Vilniuje jie užsiima parapijine veikla, dirba su tikinčiaisiais, teikia santuokos ir krikšto sakramentus. Klaipėdoje dirba su onkologiniais ligoniais, Pakutuvėnuose – su priklausomybių turinčiais žmonėmis, Kryžių kalne – su piligrimais.
Kiekvienas vienuolis turi atskirą celę, tai yra, kambarėlį su sanitariniu mazgu, lova, darbo stalu.
Jei aukoja mišias 7.30 val. ryto, brolis Evaldas keliasi 6 val. ryto, o jei ne, gali pamiegoti ilgiau, tik svarbu suspėti į rytinę maldą 8.15. Tuomet tie vienuoliai, kurie nori, papusryčiauja ir kimba į jiems skirtus darbus.
Iš viso broliai pranciškonai turi tris bendras maldas per dieną, kuriose privalu dalyvauti. Na, jeigu tuo metu klebonas klauso išpažinties, jos nenutraukia ir maldą praleidžia, bet šiaip jau nederėtų to daryti. Dar yra dvi individualios maldos. Iš viso maldoms skiriama apie 2 val. per dieną.
Na, o dieną klebonas bendrauja su žmonėmis, norinčiais tuoktis ar krikštyti vaikus, klauso išpažinčių ir tvarko kitus bažnytinius reikalus. Dažnai žmones priima ir vakarais, nes dirbantiesiems patogiau ateiti po darbo. Pirmadienį turi laisvadienį.
Laisvu nuo darbo metu broliai pranciškonai gali išeiti į miestą pasivaikščioti, per laisvadienius – aplankyti artimuosius. Tuo metu jie neturi vilkėti abito, gali būti apsivilkę visiškai paprastai, kad ir džinsais bei marškinėliais. Niekas nė neįtartų, kad tai – vienuolis.
Abitas privalomas maldų metu ir valgant kartu. „Pats aš nė nejaučiu skirtumo, ar vilkiu abitu, ar paprastai“, – sakė brolis Evaldas.
Nežino, kur atsidurs po metų
Evaldas Darulis Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonu tapo prieš gerus dvejus metus. Šie tarnystės metai jam gali būti ir paskutiniai.
Kas trejus metus broliams pareigos perskirstomos ir dažnai jiems skiriama tarnauti į kitas vietas. Gavus paskyrimą kitur reikėtų tiesiog paklusti ir išsikelti. Tiesa, jeigu turės labai rimtą motyvaciją likti dėl pradėto vykdyti rimto darbo, apie norą pasilikti galės pasakyti vadovybei. Tačiau, kaip jau minėta, vienas pagrindinių pranciškonų įžadų yra paklusnumo, taigi savų sąlygų kelti jie nelinkę.
Prieš tai Evaldas trejus metus buvo Onkologijos centro Klaipėdoje dvasininku, dar prieš tai – Kretingos parapijos klebonu.
Atostogų – į laukinę gamtą
Pranciškonams, kaip ir kitiems dirbantiesiems, per metus priklauso po mėnesį atostogų. Jomis pasinaudoti yra privaloma, kad kuriam laikui atitrūktų nuo įprastos aplinkos. Vasarą klebonas neatostogaus, nes jo laukia daug krikštynų ir vestuvių. O rudenį tikriausiai užsimes kuprinę ant pečių ir patrauks į mišką. Jam tai – geriausias poilsis.
Brolis Evaldas – tikras skautas, gebantis išgyventi laukinėje gamtoje. Sykį nuo visų atsiskyręs gyveno mėnesį. Į mišką jis šiek tiek maisto produktų pasiima, bet daugiausia maitinasi tuo, ką pavyksta rasti gamtoje. Gėrimui neretai vartoja ežerų ar upių vandenį, kurį perleidžia per filtrą ir užvirina ant laužo.
Būti vienam gamtoje jam labai patinka. Ten labai gerai pailsi nuo žmonių, su kurių daugybe bendrauja kasdien bažnyčioje. Beje, išvykdamas iš miško panaikina visus savo buvimo jame pėdsakus ir viską palieka taip, kaip rado.
Dar vienas brolio pranciškono pomėgis – bėgimas. Kartais bėgioja vienas, o antradieniais renkasi pabėgioti su parapijiečiu grupele. Jie paprastai įveikia 6-7 km distanciją. Daugiau žmonių susirenka, kai ne tik bėgama, bet ir pasiūloma kažkokia programa. Pavyzdžiui, neseniai vieno bėgimo metu rinko šeivamedžių žiedus ir gamino jų sirupą. Per kitą bėgimą lauke kepė blynus, kuriuos valgė skanavo su šeivamedžių sirupu.
Apskritai Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje labai daug, apie 50, įvairių grupelių. Vien chorų yra keletas, veikia socialinės paramos centras, vyrų maldos, onkologinių ligonių grupė, „Bernardinų“ portalo redakcija ir daug kitų iniciatyvų.
Aukodamas mišias klebonas neskaičiuoja, kiek žmonių susirinko, ir neišgyvena dėl to, jei karštą vasaros savaitgalį jų atėję mažiau. Jis sakė: „Mano tikslas – kad tie žmonės, kurie atėjo, gautų teigiamą tikėjimo patirtį, jaustų Dievo malonę. Ir labai noriu padėti tiems žmonėms, kuriems galiu padėti. Tiesa, pagalbą suteikiu ne aš – tą daro Dievas.“
