Violetos mokykloje nuolat klausinėdavo: „Ar tu – ne rašytojo Petro Cvirkos giminaitė?“
Tuomet ji atsakydavo teigiamai – jos tėtis kilęs iš Cvirkų giminės.
Kartais Violetai dėl didelio aplinkinių dėmesio net būdavo nejauku. Norėdavosi susidomėjimo sulaukti dėl savo pačios, o ne dėl protėvio veiklos.
Dabar požiūris į rašytoją P.Cvirką kiek pasikeitė, bet Violeta dėmesio dėl savo pavardės vis dar sulaukia, nors ir rečiau negu vaikystėje.
Štai viena kolegė neseniai paklausė: „Jeigu ne paslaptis, ar jūs nesate Petro Cvirkos giminaitė? Jau pusę metų norėjau to paklausti, bet nedrįsau.“
Violeta net nustebo, kam reikėjo tiek laiko laukti.
Apie P.Cvirkos, šiais laikais neretai vertinamo neigiamai, vaidmenį sovietinėje politikoje Violeta kalbėjo atsargiai: „Tais laikais politinė situacija buvo labai sudėtinga, ir dabar mums sunku aiškiai suprasti, kaip tuomet žmonės jautėsi, ką jie iš tikrųjų galvojo ir kuo tikėjo.
Tačiau faktas, kad literatūrinį talentą P.Cvirka, kaip ir jo kolegė Salomėja Nėris, turėjo, tad jų kūryba, manau, išlieka reikšminga ir dabar. Negalime išbraukti visų tų dalykų, kurie vyko sovietmečiu, tarsi jų nė nebūtų buvę. Juk ir daugelis mūsų yra gimę tais laikais.“
O kaip Violeta reaguotų, jei būtų nugriautas Vilniuje stovintis P.Cvirkai skirtas paminklas? Moteris nusijuokė: „Labai mielai jį pasiimtume ir pasistatytume čia, prie savo namo Smalvose.“
Tėvas paliko dar mažą
Zarasų rajone su vyru Maksu ir trimete dukrele Ariana gyvenanti Violeta tikslių duomenų apie savo giminės medį nežino. Taip yra todėl, kad P.Cvirka – jos protėvis iš tėvo pusės.
O jos mama su tėčiu Sigitu išsiskyrė, kai Violeta turėjo eiti į pirmą klasę. Po to ji su tėvu bei seneliais iš jo pusės beveik nebendravo. Dabar jos abu tėveliai jau iškeliavę anapilin.
„Nors apie P.Cvirką žinau nedaug, manau, kad jis mums perdavė savo meninę prigimtį. Mano tėtis kurdavo eiles. Ir aš dabar jas kuriu, dažnai pati rašau savo dainoms tekstus“, – sakė Violeta, tapusi dainininke ir muzikos pedagoge.
Po vedybų ji nusprendė turėti dvigubą pavardę. Cvirkaitės pavardę pasiliko ne todėl, kad norėjo pasigirti savo giminyste, o todėl, kad jau buvo šio to pasiekusi muzikos srityje, dar vaikystėje nusifilmavusi keliuose vaizdo klipuose.
Atrodė, kad atsisakiusi pavardės užbrauktų tą gyvenimo etapą. Violeta atsiminė, kad dar vaikystėje Kalėdoms buvo gavusi knygelę, kurioje reikėjo pačiai kai ką nupiešti.
Viename puslapyje buvo užrašyta „Mano didžiausia svajonė“, o kitame – „Mano slapčiausia svajonė“. Ir ji viename puslapyje nupiešė, kad nori būti dailininkė, o kitame – dainininkė.
Violeta su mama ir jaunesniu broliu gyveno Marijampolėje.
Nors mama vertėsi sunkiai, paskutinius pinigus investavo į vaikų lavinimą.
Vienu metu energinga mergaitė lankė net 7 būrelius, ir jai tai patiko!
Didesnė būrelių dalis buvo muzikinės pakraipos, bet dar lankė ir floristiką, ir modelių studiją, ir gimnastiką.
Violeta baigė muzikos mokyklą, vėliau mokėsi muzikos pedagogikos Marijampolės kolegijoje, kurioje įgijo aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą.
Po to, norėdama įgyti universitetinį išsilavinimą, stojo į išlyginamąsias studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Ne iš karto drįso prieiti
Ten pat įstojo ir jos būsimasis vyras Maksimas.
Violeta atsimena: „Maksą pastebėjau per stojamuosius egzaminus. Jis man pasirodė labai šaunus, su kostiumu ir lagaminu.“
„Aš irgi ją tada pastebėjau, bet pamaniau, kad tokia gražuolė – ne man“, – sakė Maksimas.
Kurį laiką vienas su kitu taip ir nepasišnekėjo, nes nebuvo tam progos, nors ir turėjo bendrų paskaitų.
Galiausiai jau baigiantis mokslo metams jis išėjo su kurso draugais pasėdėti kavinėje, ir tada pokalbis užsimezgė. Netrukus po to Maksimas pakvietė Violetą į kiną, ir ji sutiko.
„Pamaniau, kad dar ne viskas prarasta ir aš turiu šansų“, – nusijuokė vyriškis.
Jau po metų atšventė vestuves. Nuo tada jie visada kartu: ir moksluose, ir darbe, ir namie. Abu kartu stojo studijuoti į magistrantūrą, po to – ir į doktorantūrą Rygos universiteto Daugpilio filiale – mat iš Lietuvos pakraščio jiems daug arčiau nuvažiuoti iki šio Latvijos miesto negu iki Vilniaus.
Abu kartu dirba pedagoginį darbą Zarasų meno mokykloje, taip pat abu moko vaikus muzikos Visagine. Savaitgaliais kartu koncertuoja įvairiuose renginiuose bei privačiose šventėse.
Kartu jie dalyvavo ir keliuose televizijos projektuose – „Lietuvos balsas“, „Vienas kraujas“, laidoje „Duokim garo!“
Poros dainas pamėgo ir sveikinimų koncertų žiūrovai. „Dainą „Mamai“ parašiau dar 2011 metais. Ją kūriau tris dienas, net važiavau dėl jos pasitarti su savo mama.
Klipą dainai sukūrėme 2014-aisiais, o didesnio žmonių susidomėjimo ji sulaukė tik dabar. Taigi darbo reikia įdėti daug, ir labai smagu, kai tavo pastangos sulaukia įvertinimo“, – džiaugėsi V.Cvirkaitė-Bendelston.
Violeta su Maksimu net sukūrė Visagino miesto himną: ji parašė žodžius, o jis – muziką.
Marijampolėje užaugusi ir Vilniuje studijavusi Violeta Visagine atsirado, žinoma, per savo vyrą Maksimą.
„Įdomu ir tai, kad mūsų abiejų miestai sovietiniais laikais buvo vadinami kitaip: Visaginas buvo Sniečkus, o Marijampolė – Kapsukas“, – sakė moteris.
Maksimas gimė Daugpilyje. Jo mama kilusi iš šio Latvijos miesto, o tėtis – iš Krasnojarsko. Kai sūnui buvo dveji metai, tėvas, dirbęs kriminalinėje policijoje, su šeima persikraustė į Visaginą.
Dabar Maksimas gerai kalba lietuviškai, bet prisipažįsta, kad studijuodamas Vilniuje su dėstytojais dažniau bendravo rusų kalba.
Pats didžiausias honoraras
Violeta, paskui vyrą atsikrausčiusi į Visaginą, jame ne tik įsidarbino, bet ir gavo tarnybinį būstą. Tačiau ji nuo pat vaikystės svajojo gyventi name, nes norėjo turėti savo kiemelį.
Taigi abu su vyru vis galvojo, kaip galėtų tai paversti realybe. Iš pradžių planavo statytis naują namą. Bet kartą įsigijo naudotą, bet visai gerą fotoaparatą.
Tuomet nusprendė, kad ir namas geriau tegul būna ne naujas, o pastatytas kitų.
Ilgai dairėsi namų aplink Visaginą ar Zarasus, kol pagaliau Smalvų bažnytkaimyje Zarasų rajone rado tai, apie ką svajojo.
„Vietos čia labai gražios, kaimynai – geri žmonės, be to, esame pusiaukelėje tarp savo darboviečių Visagine ir Zarasuose.
Labai džiaugiamės, kad čia įsikūrėme“, – neslėpė pora.
Rasti tinkamą ir ne pernelyg brangų namą nebuvo paprasta. Maksimas jau buvo peržiūrėjęs visus nekilnojamojo turto skelbimus ir nieko nepešęs. Tada jį sudominusį namą pamatė „Google“ vaizduose. Skelbimas jau buvo neaktyvus, taigi pardavėjo telefono numeris nebuvo nurodytas.
Tačiau atkaklus vyriškis nuvažiavo į Smalvas, susirado tą namą ir iš kaimynų sužinojo savininko telefono numerį. Pasirodė, kad namo šeimininkas – šveicaras, kuris name Zarasų rajone viešėdavo retai, tad sumanė jį parduoti.
Kai per porą savaičių klientų nesulaukė, nusprendė, kad tai ženklas, jog namą vis dėlto reikia pasilikti.
Kai namu susidomėjo Maksimas su žmona, šeimininkas net ėmė abejoti, ką daryti.
Tuomet Maksas jam nusiuntė savo ir žmonos dainą rusų kalba. Ta daina sužavėjo, net sugraudino šveicaro žmoną, kuri šiek tiek mokėjo rusiškai, tad ji įkalbėjo vyrą namą tokiems šauniems žmonėms parduoti.
Savininkai netgi nuleido namo kainą keliolika tūkstančių eurų. „Tai – tikrai labai didelis honoraras už dainą“, – nusijuokė Maksimas.
Savo svajonių namą šeima įsigijo prieš trejus metus. Netrukus po to susilaukė ir dukrelės Arianos. Beje, prieš pat gimdymą dar dalyvavo laidos „Lietuvos balsas“ perklausose.
Dar pirmadienį lipo ant scenos, o penktadienį jau gimė dukrytė. Po to su mažyle ant rankų vėl keliavo į repeticijas.
Namas ne tik džiugino, bet ir teikė rūpesčių. Šeima ėmėsi remonto darbų, ir jų galo niekaip nematyti.
Maksimas nusijuokė: „Buvau girdėjęs, kad kaimuose daug bedarbių, tad pradžioje maniau, jog bus nesunku rasti vyrų, kurie padės remontuoti namą. Tačiau kai jie pasakė, kokio atlygio norėtų, supratau, kad aš, dirbdamas per tris darbus, uždirbu mažiau, nei nori jie.“
Taigi Maksimas daugumą remonto darbų bando atlikti pats, nors laiko nuo vaikų mokymo ir koncertų lieka labai nedaug. Kai atsikraustė, name žiemą buvo taip šalta, kad net ir naktimis turėdavo keltis kūrenti krosnies. Dabar jau visą namą apšiltino ir žiemą pakanka krosnį pakurti kas porą dienų, o tai – vienas malonumas.
„Kai gyveni mieste ir kas nors nepatinka, gali kaltinti savivaldybę ar dar kokią įstaigą, rašyti jiems skundus. O kai gyveni kaime ir kas nors negerai, lieka kaltinti save,“ – nusijuokė vyras.
Muzikantų šeima prie savo namo netgi pasistatė nedidelę sceną, o rūsyje įsirengė įrašų studiją, kurioje kartais repetuoja su kolegomis. Įsirengė ir dvi pirteles, sauną ir hamamą – turkišką pirtį.
Be to, pasistatė šiltnamį, augina daržoves ir gėles.
Patinka mokytojų darbas
Nors ir vyras, ir žmona daug dirba, vienas kaimynas jiems vis sako, kad jie daug tinginiauja, nes dar daug darbų aplink namus nepadaryta. Kaimo žmogui atrodo, kad mokytojo darbas – tai nieko rimto, ir jei savo aplinkos neprižiūri, vadinasi, nedirbi.
Iš Smalvų Maksimas su žmona kasdien važinėja į darbą. Dažnai tą pačią dieną dirba ir Zarasuose, ir Visagine. Pedagoginis darbas abiem labai patinka.
Maksimas – gitaros mokytojas. Violeta Visagine veda miuziklo būrelį, su vaikais neseniai sukūrė jau šeštą savo miuziklą „Eglė – karalienė žalčių“.
Kai kurios miuziklo būrelį lankančios mergaitės pradėjo į jį eiti visai mažutės, o dabar jos jau tikros panelės, aukštesnės už savo mokytoją. Jos sako, kad Violeta – gera jų draugė. Dar pedagogams labai smagu, kai pasibaigus pamokos laikui vaikai nori dar truputį pamuzikuoti.
„Tik gaila, kad mes, mokytojai, už visą etatą gauname minimalų atlyginimą.
Kai vasarą mokykloje atostogos, bet vyksta daugiau privačių renginių, kuriuose koncertuojame, pavyksta užsidirbti daugiau“, – neslėpė Maksimas.
Jie su žmona koncertuoja ir dviese, ir su kolektyvu „Aqua“, ir yra labai universalūs: jei klausytojai nori, gali jiems pasiūlyti popso, jei nori – kantri ar liaudiškos muzikos.
Muzikantų šeima mėgsta ir mokyti vaikus, ir koncertuoti patys, tačiau norėtų, kad darbo krūvis būtų mažesnis ir liktų daugiau laiko namams bei dukrytei.
Be to, norėtųsi atsirinkti ir koncertuoti tik tokiuose renginiuose, kurie mieli širdžiai. Kai reikia pobūvyje groti 7–8 valandas, labai išvargina. Sunku ir tuomet, kai po koncerto grįžta namo 6 valandą ryto.
Arianą savaitgaliais, kai tėvai koncertuoja, prižiūri Maksimo mama. Mergaitė lanko darželį Visagine, o po jo kartais eina su mama į jos darbą, nes muzikos mokytojai neretai dirba iki 20 valandos.
Ariana mėgsta muziką, kaip ir jos tėvai. Būna, dainuoja „Du gaideliai“ ir dar pati sau akompanuoja pianinu. Prieš pradėdama groti pasideda priešais save kokį nors lapą, nes matė, kad šitaip daro mama ir tėtis.
O su savo vaiku muzikos pedagogai linkę paeksperimentuoti: šiais laikais teigiama, kad vaikai turi mokytis muzikos taip, kaip jiems patiems atrodo tinkama. Nereikia jų mokyti natų, kol patys jomis nesidomi.
„Galbūt su Ariana patikrinsime, ar ši teorija teisinga“, – nusijuokė jos tėtis.
Giminės istorija – beveik detektyvas
Išklausę V.Cvirkaitės-Bendelston istorijos susisiekėme su rašytojo P.Cvirkos ir jo žmonos tapytojos Marijos Cvirkienės dukra Elena Cvirkaite. P.Cvirka mirė būdamas 38 metų, o jo dukra Elena gimė praėjus dviem mėnesiams po jo mirties. Be dukros, rašytojas dar paliko sūnų Andrių, kuris tuo metu buvo 7 metų.
E.Cvirkaitė taip papasakojo savo šeimos istoriją: „Mano brolis turėjo 3 vaikus, aš – vieną sūnų, taigi išeina, kad P.Cvirka turėjo keturis anūkus. Dabar jis jau turėtų ir 6 proanūkius. Tačiau tarp jų nei tarp kitų mūsų giminių, kuriuos aš pažįstu, nebuvo jokio Sigito, kuris turėtų dukrą Violetą. Taigi tikrai nežinau, kaip šie žmonės gali būti susiję su mano tėvu P.Cvirka. Tėvas dar turėjo brolį Julių, kuris su žmona vaikų nesusilaukė. Smagu, kad jūsų aprašomi žmonės yra malonūs ir meniškos prigimties, bet vis dėlto labai abejoju, ar jie yra mūsų giminės.“
Violeta, perskaičiusi šį komentarą, atsakė: „Visko gali būti. Kaip ir sakiau, šiais giminystės ryšiais niekada nuodugniai nesidomėjau, tik nuo pat vaikystės iš giminaičių ir aplinkinių žmonių girdėjau, kad ta giminystė yra. Vis planavau tuos ryšius išsiaiškinti iki galo, bet pritrūkdavo laiko. Jokio detektyvo čia nėra. Aš niekada į P.Cvirkos nuopelnus nepretendavau, tik žinau, kad mano tėvo tėvai taip pat gyveno netolimose apylinkėse kaip ir jis. Išties dabar jau sunku išsiaiškinti, kaip ten yra iš tiesų.“
