Pasikalbėjus su Elena susidaro įspūdis, kad jai nesisekė ne tik su būstu, bet ir daugelyje kitų gyvenimo sričių – su sveikata, šeima, darbu...
Moteris gimė ir ilgą laiką gyveno Vilniuje. Jos tėvai turėjo problemų su alkoholio vartojimu, nuolat kartu girtuokliaudavo. Šeimoje netrūko barnių ir nesutarimų. Kartais jų būdavo tiek, kad Elena net išeidavo iš namų ir ieškodavo, kur pernakvoti.
Dabar jos tėvai jau mirę. Kadangi paliko daug skolų, jų 2 kambarių butas perėjo valstybės žinion.
Mirę ir moters brolis bei sesuo. Brolis mirė nuo kraujo užkrėtimo, kai, būdamas 9,5 m., pateko į nelaimingą atsitikimą. Sesuo mirė, būdama 26 m. amžiaus, nuo plaučių uždegimo. Taigi Elena dabar artimų giminių neturi.
Ji jau keletą metų gyvena Panevėžyje su penkeriais metais jaunesniu draugu. Jį susirado internetu. „Prieš tai gyvenau Kazlų Rūdoje su kitu draugu. Pagyvenome trejus metus, pamačiau, kas jis per žmogus, ir teliko jį palikti. Blogai buvo tai, kad jis buvo tikras mamos vaikas ir darydavo viską, kaip ji liepdavo“, – pasakojo.
Na, o tuo metu, kai tėvų buto jau nebuvo, o draugų neturėjo, Elenai teko keletą mėnesių pagyventi ir „Caritas“ nakvynės namuose Vilniuje. Sakė, kad labai blogai ten nebuvo, bet pasitaikydavo visko, nes ten gyveno įvairaus plauko žmonių. Ji gyveno kambaryje su dar trimis moterimis, tad buvo gana ankšta. Patys nakvynės namų gyventojai turėdavo plauti patalpų koridorius, laiptus.
Elena seniau yra dirbusi valymo įmonėje. Ji valė parduotuves. Ten dirbant, pasak jos, reikėjo ir jėgų, ir pastangų, ypač dirbant su plovimo mašina.
Dabar moteris nedirba, nes gydytojai nebeleidžia. Jai diagnozuotas seronegatyvus reumatoidinis artritas, taip pat stuburo išvarža. Pasak moters, pirmoji diagnozė reiškia, kad jos sąnariai ir kaulai yra sugedę. Jai nuolat tenka kęsti skausmus. Liga yra neišgydoma, gydytojai gali tik pristabdyti jos progresavimą.
Sąnarius skaudėti Elenai pradėjo, kai buvo 11 m. Pradžioje tik truputį maudė kelius, čiurnas, rankas. Metams bėgant skausmai vis stiprėjo. Neįgalumas nustatytas 2007 m.
Elena gauna neįgalumo pašalpą – 200 Eur. Iš jos reikia nusipirkti nemažai vaistų, jie kainuoja 50-60 eurų per mėnesį. To, kas lieka, vos pakanka maistui, kitoms būtiniausioms išlaidoms, o jei reikia ir naujų batų, tampa dar sunkiau.
„Būna ir taip, kad valgyti nėra už ką. Parduotuvėse dažnai ieškau akcijų. O kartais valgyti ir nesinori nuo nervų. Seniau svėriau 86 kg, o dabar sveriu gal 54 kg, ir tas svoris tarsi savaime nukrito “, – sakė moteris.
Kasdien – daug skausmo
Kas rytą atsibudusi Elena kenčia didelius skausmus, nes sąnariai pernakt būna sustingę. Vėliau, kai jie išsijudina, skausmai kiek atlėgsta. Tačiau ir dienos metu kartais būna nelengva vaikščioti, atlikti kai kuriuos buities darbus. Jokių vilčių, kad situacija gali pagerėti, gydytojai nesuteikia.
Skausmingiausia moters kūno dalis – rankos. Pavyzdžiui, būna, kad pjausto daržoves salotoms ir pajunta skausmus, dėl kurių negali tęsti pradėto darbo. Dar būna labai sunku išgręžti skalbinius. Skalbimo mašinos ji niekuomet nėra turėjusi – visą gyvenimą skalbia rankomis.
Elena negali eiti į lauką, kai ten karšta, nes tada pasijunta dar prasčiau. Tad šiltomis šios gegužės dienomis, kai kiti džiaugėsi gražiu oru, ji turėjo dienas leisti namuose. Juose daug laiko prasėdi prie kompiuterio. Kai oras prastesnis, mėgsta išeiti pasivaikščioti (tiesa, ilgesnius atstumus dėl negalios įveikti jai sudėtinga) ar nueiti į biblioteką ir ten paskaityti naujienas spaudoje. Namie, pasak moters, kartais būna nuobodu.
Kartu su ja daug laiko leidžia ir jos gyvenimo draugas. Jis irgi turi negalią – serga lengvos formos epilepsija. Dirbti, pasak pašnekovės, jis gali ir nori, tik dabar niekaip negali Panevėžyje susirasti darbo. Seniau yra dirbęs kiemsargiu.
Draugas gyvena socialiniame būste ir gauna 100 Eur neįgalumo pašalpą. Kadangi Elenos pašalpa dvigubai didesnė, išeina, kad kartais ji net ir jį paremia. „Sunku, o į žemę gyvas žmogus nesulįsi“, – atsiduso pašnekovė.
Ar dėl to, kad gyvenimas nelepino, jai nebuvo noro svaigintis alkoholiu? Moteris sakė, kad tokių pagundų jai niekuomet nekilo – juk matė, kaip blogai alkoholis veikia jos tėvus.
Tuoj išsipildys svajonė
Elena jau seniai norėjo gyventi savo būste, domėjosi galimybe jį išsinuomoti, bet iš agentės išgirdo, kad pradžiai reikėtų turėti bent 600-700 eurų. Ji tokių pinigų neturi. Pernai kreipėsi į Vilniaus savivaldybę dėl socialinio būsto ir neseniai sulaukė žinios, kad jis bus skirtas, tik reikia pabaigti tvarkyti dokumentus.
„Labai tuo džiaugiuosi. Man būstą skyrė pakankamai greitai, nes man tiko ir bendrabučio tipo kambarys – daug ilgiau laukti eilėje reikia tiems, kurie nori atskiro buto. Tas mano kambarys Gerosios Vilties gatvėje, jau jame lankiausi, jis man tinkamas, neblogos būklės, didelis, gal 26 kvadratinių metrų. Tik nėra bendros virtuvės, taigi žmonės statosi virykles kambariuose, kaip jau kas sugalvoja. Kaimynai turėtų būti geri žmonės, daug šeimų su mažais vaikais“, – pasakojo moteris.
Būsimoji naujakurė neturi visai jokių baldų ir buitinės technikos, kuriuos galėtų pasistatyti savo būste. Jai labai reikėtų sofos-lovos, spintos, stalo, kėdžių, taip pat šaldytuvo, elektrinės viryklės, žodžiu, to, kas būtiniausia, įsikraustant į visiškai tuščią kambarį.
Visas turtas, kurį Elena užgyveno per savo 38 metus – tai jos drabužiai. Net ir kompiuteris, kuriuo rašė pagalbos prašymą, priklauso jos draugui. Jei viskas bus gerai, į savo būstą ji turėtų įsikraustyti po kelių savaičių ir tada norėtų turėti baldų, kuriuos jame pasistatys. Juk nenori gyventi tuščiame kambaryje, o baldai parduotuvėse kainuoja tiek, kad jos pašalpos tikrai nepakaks.
O ar ji turės už ką bent atvažiuoti iš Panevėžio į Vilnių? Atsakė, kad tikrai turės. Sugrįžti į sostinę Elena nekantrauja – visgi didesniame mieste gyventi smagiau.
Persikrausčiusi iš draugo būsto Panevėžyje į savo būstą Vilniuje moteris toliau su juo bendrauti ketina per atstumą. Svarstė, kad gal tai ir nėra labai blogai, nes per dienas būdami kartu viename kambaryje vienas nuo kito pavargsta.
O ką ji darytų, jei, tarkim, loterijoje laimėtų didelę pinigų sumą? „Labai norėčiau nukeliauti į užsienį, nes niekada nesu ten buvusi. Ypač norėtųsi pamatyti Italiją“, – sakė moteris.
Savivaldybė irgi gali padėti
Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktorė Jurgita Gajauskienė paaiškino: „Vilniaus miesto gyventojams, patekusiems į sunkią materialinę padėtį, gali būti skiriamos vienkartinės pašalpos iš savivaldybės biudžeto lėšų. Vienkartinės pašalpos gali būti skiriamos ir įsigyti būtiniausių baldų, buitinės technikos, namų apyvokos daiktų ar apmokėti būtiniausias paslaugas, kai asmuo gyvena skurdžiomis buities sąlygomis.
Žmonėms taip pat gali būti teikiama parama maistu iš Europos pagalbos labiausiai skurstantiems asmenims fondo, gyventojas gali būti nukreipiamas paramai „Maisto banko“ ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinama individuali situacija ir, atsižvelgiant į ją bei į asmens poreikius, teikiama pagalba.
Vilnietis, atsidūręs sudėtingoje socialinėje situacijoje, turėtų kreiptis į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą, kur socialiniai darbuotojai, išsiaiškinę situaciją, kartu su asmeniu aptartų jam reikalingos pagalbos būdus, suteiktų jam informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir kitas socialines paslaugas priklausomai nuo asmens individualios situacijos.
Taip pat vilniečiai gal kreiptis ir dėl piniginės socialinės paramos gavimo – socialinės pašalpos ir būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų. Dėl šios paramos gavimo asmuo turėtų kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių.“
