Praėjus keleriems metams po to, kai gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, aktoriui daug kas atrodo kur kas šviesiau, tačiau jį vis dažniau aplanko jausmas, kad geriausi laikai – jau praeityje.
Tačiau abiem rankomis suėmęs likimo vadžias S.Siparis daug ko mokosi iš naujo.
Nebevartoti svaigalų, negerti daug kavos, tausoti save, reguliariai vartoti vaistus – tai medikų nurodymai, kurių jis privalo laikytis.
Pastaruoju metu aktorius įsikūręs T.Ševčenkos gatvėje, netoli tos vietos, kur gyveno jo senelis, dramos aktorius Juozas Siparis. Būtent iš jo, taip pat iš savo tėvo – operos solisto Rimanto Sipario – aktorius mano paveldėjęs temperamentą.
Vilniuje, M.K.Čiurlionio gatvėje, prie vieno daugiabučio vietoj buvusių vartų likę stulpai primena audringą jo tėvo gyvenimą. Kartą operos solistas R.Siparis, važiuodamas savo tėvo automobiliu „Pobeda“, kurį šis gavo su Stalino premija, užkliudė vartus.
Po smūgio „Pobeda“, kurioje švęsti premjeros vyko gal dešimt žmonių, liko beveik sveika, o vartai sugriuvo. Šie vartai ir dabar nesutvarkyti, o S.Siparį iki šiol šis kiemas traukte traukia.
Šioje vietoje Saulius praleido pirmuosius dvejus vaikystės metus. Vėliau jo tėvai išsiskyrė ir motina, legendinė aktorė Marija Rasteikaitė, su sūnumi persikėlė į A.Vienuolio gatvę.
Pasakojama, kad po skyrybų būsimo aktoriaus tėvas niekaip negalėjo užgydyti žaizdos širdyje, o jo motina nesiryžo dar kartą ištekėti.
Susitaikyti su savo paties skyrybomis sunku ir S.Sipariui.
Prieš kelerius metus ruošdamasis žengti į sceną jis neteko sąmonės ir susmuko teatro „Domino“ užkulisiuose. Greitosios medicinos pagalbos automobilis išvežė S.Siparį į ligoninę, jis atsidūrė reanimacijoje. Vėliau aktorius tęsė gydymą namuose, reabilitacijos klinikoje.
„Mano kūne tilpo pusė vaistinės. Kasdien tekdavo išgerti apie 15 tablečių“, – pasakojo vyras. Jau sugrįžęs į sceną aktorius turi saugoti galvą, nes gydytojai smegenyse aptiko krešulių.
„Bet juk man su galva visą gyvenimą negerai“, – juokavo aktorius.
Akimirka, kai viskas aptemo akyse ir prarado sąmonę, kurį laiką buvo dingusi iš S.Sipario atminties.
Bet kuo daugiau jis apie tai galvoja, tuo labiau supranta, koks rimtas pavojus grėsė. Tokio priepuolio priežastis galėjo būti sutrikusi kraujotaka.
Šį priepuolį galėjo išprovokuoti daug įvairių dalykų, vienas jų – stresas, susijęs su skyrybomis. 2014 metų gruodį išėjęs iš namų aktorius gyvena vienas.
– Ar skyrybos – jūsų prakeikimas? Ar teisingai supratau, kad ir savo tėvą matydavote retai?
– Taip, bet gyvenime nutinka įdomių dalykų – daug ką pradedi suprasti, kai ko nors netenki.
Mama mirė sulaukusi 58-erių, tai atsitiko 1988 metais, o po kelerių metų išėjo ir tėvas, jam buvo 62-eji. Po tėvų mirties greitai subrendau.
Mano tėvai vienas kitą labai mylėjo, bet kartu gyventi jiems nepavyko. Nieko nepadarysi. Tikriausiai nesutapo jų charakteriai. Tėvas dėstė tuometėje Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), buvo profesorius. Viena jo bendradarbė man pasakojo, kad tėvas jai prisipažino padaręs vienintelę klaidą gyvenime – išsiskyręs su mano motina.
Kad ir keista, ir mama mylėjo tėvą iki gyvenimo pabaigos.
Po skyrybų ji daugiau neištekėjo, nors turėjo gerbėjų.
O mano tėvas retai kalbėdavo apie jausmus.
Nors po skyrybų su mano mama jis turėjo moterų, jo širdis buvo sužeista. Tėvas oficialiai turėjo tris žmonas, o kiek jų buvo iš tikrųjų, net nežinau. Aš jau artėju prie jo „pasiekimų“. Bet nebeketinu susaistyti savo gyvenimo su dar viena moterimi.
– Ar norite pasakyti, kad iširo dvi jūsų santuokos?
– Pirmoji santuoka iširo oficialiai, antroji – dar ne.
Teisme mes su Ugne dar oficialiai nenutraukėme savo santuokos, sakyčiau, pasiėmėme atostogų. Pasiėmėme laikinai, nors tas laikinumas kartais gali būti tai, kas yra amžina.
– Kur apsistojote, kai palikote šeimą?
– Dabar gyvenu T.Ševčenkos gatvėje. Išėjęs iš namų buvau apsistojęs ir Turniškėse.
– Buvo tokių mėnesių, kai beveik kasdien vaidindavote teatre. Pasiilgstate tų laikų?
– Mano rekordas – 26 spektakliai per mėnesį.
Toks krūvis – tikra nesąmonė, juodas darbas.
– Ar būti aktoriumi svajojote nuo mažų dienų?
– Ne, nes baigdamas vidurinę mokyklą apsisprendžiau studijuoti teisę. Dabar būčiau piktas prokuroras, be gailesčio visus sodinčiau į kalėjimą.
Arba labai geras advokatas, nes man leisk pirmiau pakalbėti, o ne pavalgyti.
Baigdamas mokyklą buvau beveik atmintinai išmokęs sovietinį Baudžiamąjį kodeksą. Bet kartą netyčia atsidūręs prie tuometinės Konservatorijos pamačiau skelbimą apie konsultacijas stojantiesiems į aktorinį fakultetą.
Stojamieji vykdavo anksčiau – neįstoję dar galėdavo laikyti egzaminus į kitas specialybes. Jiems būdavo suteikiama tokia galimybė. Tąkart priėmė 18, o stojo beveik 300. Tarp laimingųjų patekau ir aš. Tada aktoriaus profesija buvo prestižinė.
– Ar nenorėtumėte užrašyti savo prisiminimų?
– Ne, aš moku tik pasakoti, o ne rašyti. O pasakoti galėčiau nesustodamas.
– Kine dažniausiai vaidindavote blogiukus: nusikalstamo pasaulio atstovus, žmones, su neaiškia praeitimi, gestapininkus, mafiozus. Ar esate gyvenime skaudžiai nukentėjęs?
– Nuo banditų? Yra buvę tokių dalykų. Paupio gatvėje, kur mes gyvename, mūsų butas buvo išplėštas ne kartą.
Kartą tai atsitiko per Velykas – tuo metu mes buvome sodyboje. Kai parvykome iš sodybos į Vilnių, pamačiau, kad vagys viską išnešė, sakyčiau, išsivežė, nes dingo brangi aparatūra, televizorius, kompiuteriai, net dviračiai. Visų daiktų, kurie dingo, nesusidėsi į paprastą krepšį.
Įtariau, kad tai buvo vietinių darbas. Tokių valkatėlių, kurie mane pamatę pradėdavo maldą nuo to, kad esu geriausias aktorius, o baigdavo prašydami: „Duok rublį“, vėliau – „Duok litą“ arba „Duok eurą“. Aš prašydavau jų praleisti pirmąją maldos dalį ir eidavau prie reikalo: „Kiek reikia?“ Dažniausiai būdavo atsakymas: „Alui.“
Bet lazda turi du galus, nes kartą padarytas blogis grįžta.
– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po 5 ar 10 metų?
– Nežinau, gal jau nebegyvensiu. Ką gali žinoti? Stengiuosi viską daryti saikingai – šiek tiek rūkau, stengiuosi mažiau gerti kavos. Po skyrybų praradau nemažai kilogramų.
Buvau pajutęs mirties dvelksmą. Supratau, kad galiu greitai išeiti iš šio pasaulio. Angelas sargas man pasiuntė įspėjimą.
Dabar viskas ant manęs tarsi nulieta, atrodau kaip berniukas, darausi panašus į tuos, apie kuriuos sakoma – „amžinai jauni“.
Skyrybos ir sveikatos krizė ištiko vienu metu. Viskas supuolė į vieną krūvą. Su antrąja šeima praleidau ketvirtį amžiaus, bet iš praeities man nieko neliko, todėl nebegyvenu praeitimi.
– Kas padėjo atsitiesti?
– Mano požiūrį į gyvenimą pakeitė bendravimas su vienuoliais budistais. Iš pradžių nesupratau, kodėl jie beveik nekalba apie tai, kas jau įvyko.
Pasirodo, visa paslaptis – akimirkos momentas, būtent jis yra svarbiausias.
Juk kiekvienas ištartas žodis tėra vien oro suvirpinimas. Yra dabartis, bet nežinai, kas bus po kelių minučių.
Nieko nėra ir iš praeities, nes ji jau praėjo, jos nebeliko. Yra tik būties akimirka, o visa kita – tik istorija. Man toks požiūris padėjo atsitiesti, nesugniužti.
Man pasidarė gaila savęs, savo laiko, kurį ištaškiau. Apie tai yra daug kalbėjęs rusų dainininkas ir atlikėjas Vladimiras Vysockis, kuris savo jėgas išdalijo kitiems, išbarstė savo energiją ir talentus.
Man likimas leido tai suprasti, bet daug mano draugų nualino ir sunaikino save, nes neištvėrė įtampos.
– Ar dėl to jūs jaučiatės vienišas?
– Vienatvė ir vienišumas yra skirtingi dalykai. Man vienatvė yra prabanga – aš nuo nieko nepriklausau. Prabanga gyventi kaip nori, neturėti jokių įsipareigojimų ir turėti daug laisvo laiko.
– O kas yra vienišumas?
– Jei nieko neturėčiau, jei likčiau vienas kaip pirštas, tai būtų vienišumas. Man taip nėra.
– Ant jūsų krūtinės matau papuošalą. Ar jis turi kokią nors istoriją?
– Tai ne papuošalas, o sidabro medalis, kuris buvo įteiktas mano motinai vidurinės mokyklos baigimo proga. Ji mokėsi Šiauliuose, ji turėjo gauti aukso medalį, nes labai gerai mokėsi, bet susipyko su matematikos mokytoju. Pagal tuometę penkiabalę sistemą ji gavo ne penketą, o ketvertą.
Dėl sumažinto pažymio mokyklos baigimo proga jai buvo įteiktas tik sidabro medalis. Aš radau šį daiktą tarp jos daiktų.
Mintyse su ja dažnai pasikalbu. Mus siejo labai stiprus dvasinis ryšys.
Ji man labai padeda – atsiunčia reikalingą žmogų tada, kai man to labiausiai reikia.
Tarsi Bermudų trikampis
Vieno žymiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių S.Sipario gyvenimas pilnas spalvų. Vien jo skyrybų su pirmąja žmona aktore Egle Tulevičiūte ir pažinties su būsima antrąja žmona Ugne istorija verta filmo scenarijaus.
E.Tulevičiūtė po skyrybų su Sauliumi ištekėjo už jo dabartinės žmonos Ugnės tėvo Romo Dalinkevičiaus.
„Mes su šviesaus atminimo Romu buvome puikūs pažįstami. Kartą jis į mūsų sodybą atsivežė dukrą Ugnę, kuriai tuomet buvo 19 metų. Ir kažkas įvyko. Bermudų trikampis. Jis man atvežė savo dukrą, o už tai pasiėmė mano žmoną“, – yra sakęs aktorius.
Skyrybos ir naujų santykių pripažinimas įvyko be jokių skandalų. Abi šeimos netgi kartu leisdavo laiką.
Su antrąja žmona Ugne S.Siparis pragyveno 25 metus ir susilaukė dviejų vaikų – Mariaus ir Salomėjos. Iš pirmosios santuokos jis turi sūnų Kristijoną.
