Panevėžyje gimęs Aleksandras nuo mažens labai norėjo dainuoti ir groti. Jam buvo penkeri metai, kai pirmą kartą į rankas paėmė smuiką. Tėvai jį palydėjo į muzikos mokyklą.
A.Ciupijus tikino daug ką paveldėjęs iš savo talentingo tėvo, kuris mėgo dainuoti, tapyti, rašė eilėraščius. Jam pačiam sekėsi ir mokytis, ir griežti.
Daug kas Aleksandrui žadėjo smuikininko karjerą. Baigęs tuometę Konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) jis daug koncertavo, dirbo Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
„Stengiausi dirbti visur, kur tik galima griežti smuiku. Net vaikų orkestrui vadovavau“, – pasakojo verslininkas.
Vis dėlto vieną dieną jis apsisprendė, kad muzikanto profesija skirta ne jam. Tuo metu byrėjo Sovietų Sąjunga, krito geležinė uždanga, atsivėrė sienos.
A.Ciupijus suprato, kad nori siekti daugiau, nei griežti smuiku.
Jis tikino, kad atlikėjo gyvenimas nėra toks džiaugsmingas, kaip atrodo iš šalies. Tai nėra ir gerai apmokama profesija. Be to, reikia begalinio pasiaukojimo ir patiriama daug suvaržymų.
A.Ciupijus siekė save išbandyti naujoje srityje. Jis suprato, kad vien griežimas smuiku jį slėgtų, nes šioje veikloje pernelyg daug rutinos.
„Visada turėjau norą imtis verslo. Dažnai vykdavome į gastroles. Apsilankymai svetur padėjo subrandinti idėją iš esmės keisti savo gyvenimą“, – prisiminė buvęs smuikininkas. Jis visada svajojo turėti viešbutį, puikiai įsivaizdavo, kaip jis turėtų atrodyti.
Prie šios svajonės įgyvendinimo prisidėjo ir A.Ciupijaus žmonos Anos kepti pyragėliai. Vilniečių mintis apie verslą įgavo aiškų planą, kai jie suprato, kad gali ką nors parduoti. Tai buvo Anos senelės pyragėlių su vyšniomis receptas. Dabar tokių pyragėlių galima paragauti viešbučio „Stikliai“ restorane, kai Lietuvoje sunoksta pirmosios vyšnios.
1987-aisiais Aleksandras ir Ana Ciupijai bei Romas Zakarevičius, įsteigę kooperatyvą, Vilniaus senamiestyje atidarė „Stiklių“ kavinę. Netrukus ji tapo restoranu, dar po kelerių metų duris atvėrė kavinė ir konditerijos parduotuvė „Ponių laimė“.
Kelias nuo kavinės iki „Stiklių“ viešbučio buvo ilgas. Anuomet, dar sovietmečiu, „Stiklių“ kavinėje buvo vos trys dešimtys vietų. Užtat tai buvo pirmoji kavinė Vilniuje, kurioje buvo galima išgerti tikros sodrios kavos.
Tuo metu ir Stiklių gatvė nebuvo ypatinga – joje gyveno varguoliai, nemažai girtuoklių, virš kavinės – taip pat.
Tik pavykus supirkti butus buvo galima kalbėti ir apie viešbutį. Kelias iki šio tikslo truko gerą dešimtmetį.
Muzikinis išsilavinimas verslininkui A.Ciupijui padėjo ir naujoje srityje. Pasak jo, tai padėjo pasijusti laisvam. Būdamas atlikėju jis nesijautė sraigteliu net ir tuometėje sovietinėje visuomenėje.
Nuo grojimo jis nutolo sulaukęs beveik 30 metų. Tačiau verslininko namuose iki šiol saugomas unikalus instrumentas, kurio amžius – daugiau kaip du šimtai metų. Kai Aleksandras įstojo į Konservatoriją, tėvai jam įteikė dovaną. Tai – italų meistrų smuikas, pagamintas apie 1780 metus. Pasaulyje tokie smuikai labai vertinami.
Kartais vyrui kyla noras groti sau pačiam, deja, smuikas – kaprizingas instrumentas.
„Nebūna taip, kad po ilgos pertraukos paėmęs smuiką į rankas užgrotum tobulai. Aš mėgstu tobulą garsą, o kadangi nepavyksta, dingsta noras groti“, – prisipažino pašnekovas.
Klasikinei muzikai jis dėkingas ir už antrąją pusę. Jaunystėje pakvietęs patikusią merginą į klasikinės muzikos koncertą vyras po savaitės pasiūlė jai tuoktis. Ir neapsiriko – su Ana juodu iki šiol drauge.
Nors unikalus instrumentas, kuriuo grojo jaunystėje, verslininkui yra tik prisiminimas apie praeitį, sukaupta patirtis jam padėjo užmegzti ryšių su įžymiais žmonėmis.
A.Ciupijus dėkoja likimui, kad turėjo progos susipažinti su Vilniuje dažnai viešėjusiu pasaulinio garso violončelininku, dirigentu, mecenatu, šviesaus atminimo Mstislavu Rostropovičiumi, legendiniu smuikininku Gidonu Kremeriu.
Artimu verslininko draugu taip pat tapo Rusijos smuikininkas ir dirigentas Pavelas Koganas, ne kartą gastroliavęs Vilniuje.
