Mados namų „Sirena“ įkūrėja, rankinių dizainerė I.Serapinienė niekada nenorėjo palikti gimtojo Kauno ir tėvų namų.
Gali būti, kad likimas dažnai klostosi pagal žmogaus norus. Todėl nenuostabu, kad verslininkė tebegyvena gimtuosiuose namuose, tik Irenai sukūrus savo šeimą prie jos tėvų namo buvo pastatytas priestatas.
Panašiai gyvena itališkos šeimos! Toks gyvenimo būdas, įsitikinusi verslininkė, turi labai daug privalumų.
Irenos tėvai Juzefa ir Kęstutis Petraičiai padėjo užauginti jos ir šviesaus atminimo sutuoktinio Valdo vaikus Ingą, Jurgį (23 m.) ir Martyną (21 m.). Kol anūkai buvo mažamečiai, močiutė jiems ruošdavo patiekalus pagal pageidavimus. O dabar anūkai domisi kulinarija ir savo seneliams neša pietus!
Tragiška vyro netektis
Irena su Valdu du dešimtmečius drauge dirbo „Sirenoje“, sutuoktinis ėjo rinkodaros vadovo pareigas. Prieš trejus metus Irenos vyras tragiškai žuvo.
Tuo metu į šeimos verslą dar didesne jėga įsiliejo poros vyriausioji atžala – I.Aksamitauskienė tapo mados namų rinkodaros vadove.
„Su vyru buvome kaip uola – kad ir dalelei jos atskilus uola niekada nebus tokia tvirta kaip anksčiau“, – vis dar sunku apie vyro netektį kalbėti I.Serapinienei, kuri nenori guostis ir atrodyti silpna.
Tačiau gyvenimas nesustoja – verslininkė laiko visą verslą ir keturis namų kampus. Bet moteris neliko ir be ramsčio, kuriuo visada bus didelė jos šeima.
Gražaus bendravimo paslaptis
Kur slypi paslaptis – kaip išlaikyti tvirtus ryšius su tėvais ir vaikais?
Šį klausimą akimirksniu išlukšteno J.Petraitienė: „Auginant vaikus nuo mažens reikia kurti gražų bendravimą – jie visą laiką turi žinoti, kad turėtų būti prie namų, visi kartu. Jie įpranta, ir tas ryšys ilgai trunka – dabar jau anūkai jį puoselėja.
Taip ir dukras auklėjau. Iki dabar Irenos ir sesers Daivos ryšys labai stiprus. Ir per šventes, ir darbe jos visada kartu. Ir abiejų vaikai, mano visi anūkai, labai artimi. Jau trys kartos – bendra mūsų didelė šeima.
Anūkas manęs aną vasarą paklausė: „Močiute, ar turite uogų?“ Atsakiau: „Nevažiuosiu į mišką.“ Tai anūkas ėmė ir nupirko uogų, priruošė uogienių. Jis pasakė: „Močiute, nuo vaikystės prisimenu tą skonį, todėl namuose turi būti uogienių.“
J.Petraitienė džiaugėsi, kad su dukters šeima gyvena santaikoje: „Pas mus visada smagu – savoje šeimoje susėdame papietauti, laisvalaikiu pabendrauti. Tokios mūsų gyvenimo apeigos.“
Šeimos moteris sieja ir bendri pomėgiai – šventėms jos drauge kepa „Napoleono“ tortą, mėgsta žiūrėti Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklius.
„Ypač žiemą norisi laiką praleisti teatre, todėl kas turi laiko – dukra ar anūkai, su jais ir einu į spektaklius“, – pasakojo J.Petraitienė.
Senjorė talkina versle
Motina dukrai į pagalbą skuba ir versle – šįmetėje Kaziuko mugėje senjorė stovėjo už prekystalio.
„Mamos indėlis – didžiulis, nes ji padeda šeimoje ir darbais, ir patarimais. O kaip darbuotoja mažiau dalyvauja versle, tačiau talkindama ji atriša man rankas – aš galiu daugiau daryti“, – tvirtino I.Serapinienė.
Sveikata iki šiol nesiskundžianti J.Petraitienė nelabai norėtų ištisas dienas suktis namuose, ją vilioja galimybė pabendrauti su klientais ir kartu prisidėti prie verslo.
„Darbas – malonumas, reikia džiaugtis, kad jėgos leidžia. Noriu jai padėti, negi kiti turėtų aptarnauti klientus?
Džiaugiuosi, kad dar viską sugebu“, – tvirtino senjorė.
Daugelį metų J.Petraitienė vasaromis vyksta į Palangą prekiauti „Sirenos“ kūriniais šurmulingoje J.Basanavičiaus gatvėje. Kai kurios ištikimos klientės kurorte ne I.Serapinienę, o jos motiną laiko vizitine mados namų kortele.
Mamos dešinioji ranka
Tų vizitinių kortelių – ne viena, o trys. Dešiniąja verslininkės ranka būtų galima laikyti dukrą I.Aksamitauskienę, prisidedančią prie rankinių kūrimo, kolekcijų pristatymo ir fotosesijų, reklamos, pardavimo.
„Man įdomu mada, grožis, juk užaugau su tuo verslu, viską mačiau, todėl man tai – sava ir miela. Savo sugebėjimų nenorėjau išmėginti kitur, nes šeimos versle viskas patrauklu“, – patikino Kauno technologijos universitete tarptautinio verslo magistrantūros studijas baigusi I.Aksamitauskienė.
Odos gaminių technologijos ir dizaino studijas tame pačiame universitete baigė ir I.Serapinienė, Ingos mama.
„Odos, kaip medžiagos, nesuvaldysi be technologijos išmanymo, todėl džiaugiuosi kadaise įgyta profesija“, – sakė mados namų įkūrėja.
Jos pėdomis į Kauno technologijos universitetą nusekė ne tik dukra, bet ir abu sūnūs, pasirinkę inžinerijos studijas.
Sūnūs mamai talkina per kolekcijų pristatymus – pasirūpina organizaciniais reikalais.
„Idėjai subrandinti labai sveika sužinoti jaunų ir kritiškų žmonių nuomonę. Mano vaikai užaugo matydami, kaip kuriamas mados verslas, todėl jų nuomonę visada vertinu.
Darbas man visada leido būti arti šeimos, todėl verslas, kūryba ir artimieji neatsiejami vieni nuo kitų“, – sakė Irena.
Žinoma verslininkė paisė ir išmintingų žmonių patarimų, kurie ragino, kad jei nori užauginti gerą vaiką, vesk jį tuo keliu, kuris kurtų jo gyvenimą, – rodyk dirbančius, kuriančius.
Irena atžalas vesdavosi į darbą, teatrus, parodas.
Todėl kai šeima susėda namuose aptarti mados namų renginių, dalijasi įspūdžiais, I.Serapinienė pastebi, jog artimieji neskirsto, kad tai buvo vieno ar kito indėlis, nuopelnai.
„Nėra atskirties, kad tai – mano darbas, čia – tavo mokslai. Jų mokslai reikalingi man, mano patirtis – jiems. Vaikai, dalyvaudami mano versle, turi sąlytį su tikru gyvenimu, todėl tai mus labai vienija.
Tie, kurie nors kartą pabandė dirbti kartu, būna pakylėti kūrybiškumo, kuris padeda atskleisti geriausias žmogaus savybes, gyvenimui suteikia spalvų bei polėkio. Šeima įkrauna darbui, o darbas stiprina šeimą“, – tvirtino I.Serapinienė.
Dukra – už poros kilometrų
Praėjusį pavasarį Inga ištekėjo už bendraamžio vadybininko Prano Aksamitausko, tačiau sutuoktinis dirba ne tame pačiame versle. „Natūralu, kad rankinių mada labiau traukia moteris“, – patikslino Inga, paklausta, kodėl sutuoktinis neįsiliejo į „Sirenos“ veiklą.
Jauna šeima turi savo butą, todėl Inga mamos ir senelių namuose dabar jau viešnia. Tačiau ji dažnai su mama susitinka darbe: „Kadangi su mama ir dirbame kartu, tikrai turime stiprų ryšį. Esame labai geros draugės, man smagu įvairiais klausimais pasitarti su ja.“
Nors Inga paliko gimtuosius namus, su vyru įsikūrė vos pora kilometrų nuo jų kitame miesto kvartale. I.Serapinienė neprieštaravo naujos šeimos pasirinkimui ir neragino statytis dar vieno priestato.
„Kai vaikai gyvena šalia tėvų, jie perima atžalų gyvenimą. Juk vaikai yra jauni, veržlūs, o tėvai iš savo gerumo nori jiems padėti, todėl taip susiklosto, kad turi gyventi jų gyvenimą“, – įsitikinusi verslininkė.
Tad I.Serapinienė džiaugėsi, kad dukra liko gyventi Kaune ir jos kartu susitinka darbe.
„Dirbu su klientais, prisidedu prie kūrybos, todėl man įdomu, kad sukuosi ne vienoje srityje.
Mano pareigos aprėpia plačiai, tuo šeimos verslas ir žavi – galiu pasigilinti į vieną ar kitą sritį.
Pabendravusi su klientėmis turiu daugiau žinių, kurios praverčia kūryboje.
Su mama aptariame, kas man gražu, tikiuosi, kad mano pasiūlyti rankinių modeliai papildys būsimas kolekcijas“, – pasakojo „Sirenos“ rinkodaros vadovė.
Gimtųjų namų magija
Nors moteris – močiutę, mamą ir dukrą – vienija darbas, joms smagu laisvu laiku aptarti ir asmeninius reikalus. Ar jos bendraudamos nejaučia amžiaus barjero?
„Skirtumas bendraujant su mama ar draugėmis – nedidelis, tai natūralu, nes skiriasi amžius. Tačiau šioje situacijoje matau daugiau pliusų nei minusų – aš turiu savo požiūrį, bet mamos patarimų verta paklausyti ir apibendrinus priimti savo sprendimą“, – tvirtino I.Aksamitauskienė.
Į gimtuosius namus Ingą su vyru atveda bendri šeimos pietūs savaitgaliais.
„Mes mėgstame susiburti namuose ir susėsti prie vieno stalo. Močiutei patinka gaminti ir ji dažnai tuo užsiima, tad maistas sujungia šeimą“, – patikino Inga.
Didelę šeimą susieja ir mieli vaikystės prisiminimai – juk name, kurį pastatė Petraičiai, gimė Irena ir jos vaikai.
I.Serapinienė vaikystėje bėgiojo tais pačiais takais, kaip vėliau ir jos atžalos.
„Labai dažnai tai įvardiju kaip didžiausią laimę – gyventi name, kur gimei. Nors dabartinė karta bėga iš tėvų namų, ji dar nepakeliavo po pasaulį ir nesuprato, kad geriausia – namuose.
Tu gali pamatyti nuostabių šalių, bet kur geriausiai jautiesi? Kai grįžtu iš kelionių, suprantu, kad čia mažiau saulės, bet čia galiu geriausiai save realizuoti.
Kiekvienas žmogus turi rasti atsakymą, kur jam gyventi. Aš tą atsakymą seniai radau. Kai baigusi studijas gavau paskyrimą į Vilnių, padirbėjusi metus grįžau į Kauną.
Vilnių galėčiau įsimylėti, bet mano širdis jau buvo užimta. Ji priklauso Kaunui“, – šypsodamasi tikino ištikima kaunietė I.Serapinienė.
Nuo gimimo tuose pačiuose namuose gyvenanti verslininkė jaučiasi lyg sustabdžiusi laiką – ji mėgsta pasivaikščioti Botanikos sode, į kurį ją, darželinukę, kartu su kitais vaikais kasdien vesdavo auklėtojos.
Irena dažnai praeina ir pro savo buvusią mokyklą, iki šiol moteriai patinka netgi pasportuoti jos stadione.
„Iki dabar dievinu Botanikos sodą – kai iš dirbtuvių einu pro jį ir stabteliu, suprantu, kad grožio pamokos man atėjo iš čia“, – prisipažino I.Serapinienė.
Troško būti išradėja
O profesijos pasirinkimą Irenai pakuždėjo tėvas, kuris nuo vaikystės dukrai pasakodavo apie išradimus.
Kai trečioje klasėje mokytoja Irenos paklausė, kuo ji norėtų būti užaugusi, pradinukė išpyškino iš tėvo girdėtą žodį: „Išradėja.“
„Gyvenime juk įdomiausia – išrasti ir kurti. Rankinių kūrimas taip pat turi išradėjišką pradą, nes reikia ne tik išmanyti technologiją, konstravimą, bet ir tai susieti su grožiu, kūryba.
Nors dabar jau atsirado ir daugiau lietuviškų rankinių kūrėjų, galiu pasidžiaugti, kad buvau ledlaužis šiuose vandenyse“, – tvirtino mados namų „Sirena“, skaičiuojančių 23 veiklos metus, įkūrėja I.Serapinienė.
Susilaukusi savo trečios atžalos Irena svarstė apie savarankišką darbą, į jį įtraukė ir sutuoktinį Valdą, buvusį radioelektronikos inžinierių.
„Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę supratau, kad arba turėčiau keisti profesiją, arba kurti verslą. Nenorėjau keisti profesijos, pradėjau savarankišką kelią. Tuo permainų laikotarpiu bankrutavus didžiulei radioelektronikos įmonei vyras neteko darbo, tačiau jam buvo artima tai, kuo aš užsiėmiau.
Mes drauge pradėjome kurti verslą ir visada buvome kartu.
Tačiau pastaruoju metu versle mūsų vaikai daugiau ar mažiau turėjo užimti tėvo poziciją“, – tvirtino našlė.
Močiutė – svarbiausias žmogus
Likimo išbandymų patyrusi I.Serapinienė neilgai svarstė atsakydama į klausimą, kas dabar šeimoje tapo jos ašimi.
Tai – jos mama, kuri iš artimųjų sulaukia didžiulės meilės.
Juk neretai anūkai auga užsienyje ir močiutės juos mato tik per skaipą, o kaunietė J.Petraitienė savo vaikaičius regi kasdien.
„Močiutė mūsų šeimoje – svarbiausias žmogus. Matau, kad mano vaikai laimingi su ja bendraudami“, – įsitikino verslininkė.
Irena savo motiną vadina gerąja fėja, kuri padėjo jai užauginti atžalas ir kurti verslą. Anksčiau močiutė anūkams tarsi pavadavo jų mamą virtuvėje.
„Mama mane palaikė ir suprato, kad jei aš virsiu valgį, kur nors nesuspėsiu ir ko nors nesukursiu. Todėl ji mano vaikų laukdavo su karštais pietumis.
Aišku, aš taip moku gaminti, bet kiekviena moteris, kuri turi tris vaikus, mane supras: jei nuolat ruoši maistą, karjeroje nelabai ką spėsi nuveikti“, – sakė I.Serapinienė.
Be to, kai tėvai turėjo mažai laiko, valgį ruošdavo skubočiau, o močiutė anūkams leisdavo dalyvauti kulinarijos procese.
Todėl verslininkės sūnūs perėmė šeimos tradicijas – dabar jie nori pagaminti ir sukviesti senelius ir mamą prie stalo. Tai – grįžtamasis ryšys: tu mane vaišinai, dabar aš tave galiu vaišinti.
Verslininkė džiaugėsi, kad šeimoje dabar visi lygiaverčiai.
Namuose priimta – tam, kuris tuo metu labiau skuba, padeda visi, kurie mažiau skuba. Jeigu iškyla svarbus klausimas, Irena juokais pasako, kad turi susirinkti šeimos taryba, ir tuomet svarstoma, kas kam turi padėti, kas rūpinsis maistu ar pasiligojusiu artimuoju.
„Stipri šeima – kaip komanda, todėl visada žinau, kad jeigu man sunku, reikia pasakyti: „Dėmesio, man sunku.“ Ir visi šoka pagelbėti. Tai tokia jėga“, – patirtimi, kaip verda didelės šeimos gyvenimas, pasidalijo verslininkė.
Kaune sukurtos rankinės skinasi kelią į kitas šalis
I.Serapinienė išgarsėjo kaip rankinių dizainerė, gerai išmananti odos technologijos subtilybes. Ji turėjo ir šiuo metu turi galimybių palikti gimtąjį Kauną, nes verslas vedė į Vilnių, Kopenhagą, Tokiją, bet nepaliko. Kodėl? Pirma, nenorėjo, antra, dėl tėvų namų traukos ir vis didėjančių galimybių plėtoti savo veiklą gimtajame mieste.
„Savos sienos spinduliuoja kelių kartų energiją, padeda be jokios magijos, – šyptelėjo Irena ir pridūrė: – Aišku, jei ir pats nesnaudi.“
2015 metais I.Serapinienė kartu su garsiu modeliu Edita Vilkevičiūte pristatė jųdviejų sumanymą – keletą puikių rankinių, kuprinių, kelioninių krepšių, delninukių modelių, užrašų knygelių, diržų. E.Vilkevičiūtės vardu pavadintus aksesuarus palankiai įvertino tie, kurie mėgsta mados ir patogumo derinį.
Visos trys moterys – I.Serapinienė, I.Aksamitauskienė ir J.Petraitienė – šiuo metu galvoja ne tik apie „Sirenos“ dabartį, bet ir ateitį Lietuvoje. Jas pažįsta klientės, tiekėjai ir partneriai, jos tapo tarsi savo prekės ženklo vizitinėmis kortelėmis. Bet versle ateities iššūkių daug: konkurencijos stiprėjimas, gamybos plėtra, technologinis atsinaujinimas. Bet didžiausias – ryšių su kitomis šalimis tvirtinimas.
Šiemet Kopenhagoje, „Ciff“ parodoje, kur pripažinti mados namai pristatė savo kolekcijas, „Sireną“ pastebėjo garsiausias Danijos rankinių tinklas.
„Danai įvertino „Sirenos“ produkciją, pamažu mezgasi ryšiai. Plėtojasi ir ryšiai su Japonija. „Sirenos“ galerija Vilniuje yra įtraukta į turizmo katalogą Japonijoje, daug japonų mūsų rankinių butikus susiranda tiek Vilniuje, tiek Kaune“, – pasakojo I.Serapinienė, šįmet smagiai besisukusi „Metų kaunietės 2017“ rinkimų rate. Verslininkė pateko į finalą tarp garsiausių ir veikliausių miesto moterų.
