Pačiai E.Mikulionytei, kaip moteriai, iki geriausios kino aktorės titulo, kuris jai buvo suteiktas neseniai Vilniuje vykusio tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ metu, teko nueiti sudėtingą gyvenimo kelią.
Tačiau ji dėl nieko nesigaili ir nekeikia likimo, kad iki šiol gyvena viena, kad nesukūrė šeimos, o mylimasis aktorius ir režisierius Kęstutis Marčiulynas (56 m.) prieš aštuoniolika metų išvyko į vienuolyną Pietų Korėjoje.
„Kai pragyveni pusę amžiaus ir esi įvertinamas, žinoma, malonu. O jei dar ir pagiria, ir pasveikina, dar maloniau. Bet per daug nesureikšminu geriausios metų aktorės apdovanojimo.
Kita vertus, visiems aktoriams reikia ir dėmesio, ir pagyrimų. Kaipgi kitaip save pasitikrinti? Bet aš nesiskundžiu. Teatre turiu vaidmenų, kuriuos kurdama jaučiuosi save realizavusi.
O štai kine pagrindinis vaidmuo „Stebukle“ – pirmasis. Tikra dovana. Greičiausiai jau nieko panašaus nebesulauksiu.
Anksčiau taip pat filmavausi, tačiau vis tekdavo kokie nors nedideli, antraplaniai vaidmenys“, – atviravo E.Mikulionytė.
– Kaip atsidūrėte Eglės Vertelytės sukurtame filme „Stebuklas“?
– Labai netikėtai. Prieš trejus, o gal ketverius metus vyko aktorių atranka. Buvau net pamiršusi, kad joje dalyvavau.
Juk bandymų būna daug. Pabandai vienur, kitur, ir išgaruoja viskas iš galvos.
Pirmasis filmavimas vyko kiek neįprastai – susuko man plaukus senoviniais suktukais, pastatė prie kažkokios gėlės. Dabar gėda prisipažinti, bet tuomet nesupratau, kur aš dalyvauju – ar kuriant kokį reklaminį klipą, ar filmo bandymuose?
– Ar neišgąsdino jūsų, kad teks kurti kiaulių fermos direktorės vaidmenį?
– Gerai skamba. Kai pradėjau filmuotis, viena draugė įspėjo: „Jei susimausi, daugiau nebesikalbėsiu.“ Ačiū Dievui, kalbasi. (Juokiasi.)
– Apie savo kelią aktorystės link esate ne kartą pasakojusi – baleto studijos Kaune, po to – darbas Sibire, vėliau – pantomima Kaune. Ne dažna aktorė patyrė tokius išbandymus, kol užlipo į sceną.
– Buvau jauna ir nemaniau, kad važiuoti dirbti į Sibirą – kažkas blogo. Tik visos mano tetos ašarojo: „Kaipgi vaikas išvažiavo į Sibirą? Kaip baisu! Ir dar kur? Į Komiją!“ Toks mano sprendimas daug kam atrodė kaip tremtis, tik ne man pačiai. „Juk Sibire gražu“, – aiškinau visiems.
Aš išvažiavau iš Kauno vilkėdama ploną trumpą striukytę. Žiūrėjo Komijoje į mane kaip į beprotę. Greitai gavau šiltus sibirietiškus kailinius, batus ir kepurę.
Apie aktorystę tada neturėjau jokių minčių. Baletą pasirinkau dėl to, kad tokia buvo tėvo, muziko ir dainininko, dirbusio Kauno muzikiniame teatre, valia.
Bet aš jo neprisimenu, nes kai jis mirė, man tebuvo treji metai. Bet įsiklausiau į mamos pasakojimus ir nuėjau į Kauno Juozo Naujalio menų mokyklą mokytis baleto.
– Ar iš tiesų aktore tapote atsitiktinai?
– Kai dirbau Kauno sporto mokykloje baletmeistere, akompaniatoriumi dirbo inteligentiškas pianistas Vytautas Mizerevičius. Jis man sakydavo: „Edži, tau reikėtų būti aktore.“
Jis buvo pirmasis, pakuždėjęs man į ausį, kad galėčiau būti verta aktorystės.
Netrukus patekau į Kęstučio Adomaičio pantomimos kolektyvą, kur mane atsitiktinai nusivedė kaimynas. Vėliau dirbau sporto mokykloje – vedžiau šokio pamokas mergaitėms.
Bet labiausiai aktorystės link mane pastūmėjo pokalbis su Kęstučiu. Kartą, kai mes jau draugavome, nuvykome į Jūrmalą.
Sėdėjome prie jūros. Aš buvau ką tik perskaičiusi Fiodoro Dostojevskio „Baltąsias naktis“ ir man atrodė, kad galėčiau ir tą, ir aną suvaidinti. Staiga Kęstučio paklausiau: „O gal man iš tikrųjų stoti į aktorinį?“
Jis, nė kiek nedvejodamas, išpyškino: „Aišku!“ Tais metais aktorių kursą tuometėje Vilniaus konservatorijoje rinko režisierius Jonas Vaitkus. Atvažiavau visai nepasiruošusi, bet įšokau „tiesiai į trasą“ ir buvau priimta.
– Ir nė kiek nekankino dvejonės, kad galbūt ne tuo keliu pasukote?
– Ilgai kankinausi. Net į vienuolyną planavau išeiti. Bet kartą vienas budizmo meistras man pasakė, kad esu ten, kur man ir reikia būti: „Tavo vienuolynas – teatras.“ Tuomet ir pasibaigė visi blaškymaisi.
– Kodėl širdies draugas priėmė skausmingą jums sprendimą – išeiti į vienuolyną?
– Man toks sprendimas buvo iš tikrųjų labai skausmingas, bet sykiu puikiai suvokiau, kad kitos išeities nėra.
Po to mes kartu dažnai važinėjome į įvairias dzenbudistų paskaitas, stovyklas.
Su Kęstučiu labai ilgai svarstėme, ką daryti. Ir nusprendėme – jam, seniai besidominčiam dzenbudizmu, būtų geriausia išvykti į vienuolyną Pietų Korėjoje.
Priešingu atveju jis dėl savo gyvenimo būdo Lietuvoje būtų pražuvęs.
Nors jis man sakė, kad likusi viena neišgyvensiu, kad mane aplinkiniai suės, man ir anksčiau, ir dabar sekasi kuo puikiausiai.
Žinoma, kai Kęstutis išvažiavo, išsiskyrimą išgyvenau ne vienus metus. Teatras man iš tikrųjų buvo tapęs savotišku vienuolynu. Gyvenau tik juo.
Net gastrolėse neatsipalaiduodavau, neužsimiršdavau ir nematydavau užsienio šalių grožio.
Tik visai neseniai išmokau su draugais keliauti ir supratau, kaip tai smagu, įdomu.
– Ar tai, kad mylimas žmogus jus paliko spręsdamas tik savo problemas neprilygo išdavystei?
– Ne, nes mes kartu priėmėme sprendimą, kad jam būtų geriausia rinktis vienuolyną.
– Ir jūs likote viena.
– Viskas man iš pradžių klojosi neblogai. Tačiau buvo ir toks laikas, kai išėjusi iš Nacionalinio dramos teatro neturėjau net iš ko gyventi. Buvo žiauriai sunku. Skolintis pinigų nenorėjau ir kažkaip, per daug nesukdama galvos, verčiausi.
Pamažu radosi tai vienas, tai kitas darbas. Po to pasikvietė režisierius Oskaras Koršunovas. Dar po kurio laiko sukūriau savo teatriuką „Jaja“, kuris man padėjo pragyventi.
– O kodėl Kęstutis nenorėjo nuo savo priklausomybių gydytis Lietuvoje, šalia jūsų?
– Nežinau. Matyt, jam atrodė, kad reikia kitokio sprendimo.
– Ar dažnai susitinkate?
– Taip, mūsų bendravimas, kai Kęstučiui baigiasi uždaros meditavimo sesijos žiemą, būna labai intensyvus. Neseniai jis Rimo Tumino vadovaujamame Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre statė spektaklį. Buvau nuvykusi į Maskvą. Kai tik gali, jis atskrenda į Lietuvą.
Nepaprastai džiaugiausi, kai po pirmojo išsiskyrimo Kęstutis sugrįžo namo pasikeitęs – buvo šviesus, tvirtas ir pozityviai nusiteikęs. Toks jis iki šiol.
– Kokia Kęstučio ateitis – ar jis turėtų teisę kada nors peržengti vienuolyno slenkstį ir sugrįžti į pasaulietišką gyvenimą?
– Tai įmanoma, bet Kęstučio atveju jau per vėlu. Tegul tik jis išlaiko dabartinę savo gyvenimo liniją. Bus gerai ir jam, ir aš būsiu laiminga.
– Tačiau jūs dėl savo mylimo vyro sprendimo tapti vienuoliu praradote galimybę sukurti šeimą.
– Taip. Šeimos aš jau niekada neturėsiu.
– Ir dėl to Kęstučio nekeikiate?
– Ne, anksti netekusi tėvo ir matydama, kaip mama, sukūrusi kitą šeimą, vargsta, galvojau, kad mano gyvenimas bus kitoks. Man šeimos nesinorės.
Juk viskas užkoduota vaikystėje, tik tai mes dažniausiai suprantame jau būdami suaugę ir daug ką gyvenime patyrę.
– Bet jei nepavyko su Kęstučiu sukurti šeimos ir bendrų namų, galėjote pasukti ir skirtingais keliais, ir susirasti kitą gyvenimo draugą?
– Negalėjau, nes labai mylėjau. Man jis – labai įdomus, žavus, talentingas.
Išsirinkau jį iš keturių mano rankos siekusių vyrų, kurie buvo vienas už kitą gražesni, geresni, turtingesni.
– Ar gyvenant vienai dažnai tenka pakovoti už save?
– Nemėgstu šūkių ir daugžodžiavimo. Už mane kalba ir kovoja, jeigu reikia, mano darbai. Kurdama vaidmenį siekiu viską sąžiningai atlikti nuo A iki Ž.
Kaip sakiau, man nepriimtinas judėjimas už moterų teises.
Kita vertus, nesubrendusius, neprotingus vyrus dera pastatyti į vietą.
