Vaikai pedagogo, kurio ūgis – apie 2 metrus, ne tik nebijo, bet kai kurie netgi tiki, kad jo padedami galės gyvenime šio to pasiekti. Vyras, Kelmės specialiojoje mokykloje vedantis Vektorinio piešimo ir fotografijos pagrindų būrelį, pasiryžęs dėl savo auklėtinių nuversti kalnus, kad įrodytų pasauliui jų talentą, kurį pats ir atrado.
Kelmės specialiosios mokyklos, kurioje vykdomos pradinio, pagrindinio ir neformaliojo švietimo programos intelekto sutrikimų turintiesiems vaikams, pedagogas sakė: „Aš tikiu, kad mano mokinių darbai verti visuomenės dėmesio. Jie šilti ir jaukūs, galėtų papuošti biurus, viešbučius, kitas erdves. Vaikams iš provincijos, ir dar turintiems elgesio ar raidos sutrikimų, labai sunku įrodyti visuomenei, kad jie yra kažko verti...“
Mokytojas V.Kančauskas labai stengiasi savo auklėtiniams, lankantiems vektorinės tarybos ir fotografijos būrelį, padėti to visuomenės dėmesio sulaukti. Jis džiaugiasi, kad gegužės 3 d. Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta jo auklėtinių darbų paroda „Aš esu“.
Vaikams iš provincijos specialiosios mokyklos toks pripažinimas – didelė garbė. Daugelis mačiusiųjų moksleivių darbus jais žavėjosi ir stebėjosi, kad tokius darbus sukūrė penktų-dešimtų klasių moksleiviai, ir dar turintys specialiųjų poreikių.
Kad paroda „Aš esu“ įvyktų, paplušėti teko ir mokytojui, ir moksleiviams. V.Kančauskas pasakojo, kad vektorinės tapybos darbai atliekami kompiuteriu, taigi pirmiausia tai – vien vaizdas ekrane. Buvo nelengva rasti rėmėjų, kurių dėka darbus pavyko perkelti ant kokybiškos drobės, kad būtų galima juos eksponuoti.
Trijų darbų atspausdinimas ant didelio formato drobės kainuoja apie 100 Eur. Kad gautų lėšų šiam tikslui, mokytojas kreipėsi raštu gal į 50 fondų. Atsakymų sulaukė tik iš dviejų, ir abu buvo neigiami. Kreipėsi ir į įvairius verslininkus. Atsakymų sulaukė daugiau, dauguma pagirdavo, kad auklėtinių darbai gražūs, tačiau pridurdavo, kad jau remia nemažai iniciatyvų, taigi daugiau lėšų paramai skirti negali.
Kai mokytojui V.Kančauskui jau norėjosi nuleisti rankas, sulaukė Kelmės rajono mero Vaclovo Andrulio žinios, kad moksleivių darbų spausdinimui skiriama 1000 Eur.
Tada ledai pajudėjo. Ant drobės perkelti vaikų darbai jau buvo eksponuoti Vilniaus miesto savivaldybėje, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, Medininkų pilyje. Iki gegužės 27 d. jais grožėsis Martyno Mažvydo bibliotekos lankytojai. Jau yra kvietimų vėliau darbus eksponuoti kitur.
Mokytojas dėkingas ne tik ledus išjudinusiam Kelmės merui, bet ir kitiems rėmėjams, pavyzdžiui, vietos verslininkui Petrui Račkauskui, kurio dėka mokiniai su pedagogais autobusu galėjo atvykti į parodos atidarymą Vilniuje. Čia kai kurie vaikai pirmą kartą pamatė, kaip jų darbai atrodo, perkelti ant drobės – iki tol juos buvo matę tik kompiuterio monitoriuje.
Svarbiausia būti vaikams draugu
Kurdami piešinius kompiuteriu specialia „taškavimo“ ar „tapymo“ technika mokiniai prie jų praleido daug laiko – kai kuriems darbams atlikti prireikė apie 20 val. Mokytojas sakė, kad nuolat ragina vaikams neskubėti ir „dar truputį“ patobulinti vieną ar kitą detalę. Mokiniai juokiasi, kad tas „dar truputį“ reiškia ne vieną valandą darbo. Užtat kai darbą pagaliau užbaigia, jaučiasi pasiekę pergalę. O kai kurie kolegos pedagogai skundžiasi, kad mokiniai mėgina atsiprašinėti iš pamokų, sakydami, kad nori eiti pas mokytoją Valdą užbaigti piešinio...
Kaip mokytojas V.Kančauskas tapo vaikų labai mėgstamu būrelio vadovu? Jis nuo jaunų dienų domėjosi fotografija, o baigė specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijas. Būdamas 19 m. vasarą nuėjo dirbti į stovyklą „Žilvitis“. Užsiimti su vaikais jam patiko, o vėliau sulaukė kvietimo ateiti dirbti į Kelmės specialiąją mokyklą. Dabar V.Kančauskas joje moko matematikos ir informatikos, be to, turi laisvojo mokytojo statusą ir veda minėtąjį vektorinio piešimo ir fotografijos pagrindų būrelį. Seniau jo būrelyje vaikai piešdavo „Paint“ programa senuose kompiuteriuose, o dabar kompiuteriai nauji ir galimybės daug didesnės.
Mokytojas atsiminė, kad jaunystėje jam darbas tokioje įstaigoje atrodė iššūkis, tačiau jis iššūkius mėgsta. Pradėjęs dirbti tikėjo vyresniais pedagogais, sakiusiais, kad bendraujant su „sunkiais“ vaikais reikalingos griežtos taisyklės. Tačiau netrukus atrado, kad pagrindinė taisyklė – būti tokiems vaikams draugu, elgtis su jais pagarbiai, pagirti juos už tai, kas jiems gerai sekasi. Dabar, atėjęs į mokyklą, mokytojas kiekvienam mokiniui paduoda ranką. Juk gerbia kiekvieną jų.
Užaugs bedarbiai ar menininkai?
Mokytojas su entuziazmu pasakoja apie savo mokinių gabumus, apie jų gebėjimą savaip žvelgti į pasaulį. Jis tikisi, kad po parodos Martyno Mažvydo bibliotekoje pavyks dar ne kartą parodyti moksleivių darbus visuomenei, o tada gal ir atsiras norinčiųjų paveikslų įsigyti. Moksleiviams iš specialiosios mokyklos tai būtų didelis paskatinimas judėti pirmyn ir kažko gyvenime siekti.
Mokytojas V.Kančauskas labai apsidžiaugė, kai viena jo būrelį lankanti mergaitė pasakė, kad savo ateitį sieja būtent su paveikslais.
Daugelis parodos „Aš esu“ atidaryme apsilankiusių svečių – Seimo narys Stasys Tumėnas, Vilniaus Bernardinų parapijos klebonas brolis Evaldas Darulis, Vilniaus mero pavaduotoja Edita Tamošiūnaitė, premjero patarėja Unė Kaunaitė, Vilniaus „Rotary“ klubo pirmininkas Rolandas Statulevičius, taip pat JAV, Norvegijos, Kanados ambasadų atstovai – sakė, kad vaikų darbai labai įspūdingi, nedaug suaugusiųjų galėtų taip nupiešti. Darbų autoriai mieliau ne klausėsi svečių sveikinimo kalbų, o fotografavosi su renginyje apsilankiusiu atlikėju Jurgiu Didžiuliu.
