Šie žmonės viešai atskleidžia intymiausias savo gyvenimo detales – meilės paslaptis, nusivylimus, įžvalgas gulint psichiatrijos ligoninėse, aprašo baimes, kai netikėtai sužino galintys tapti tėvais, nors tai kažkada tebuvo vienos nakties nuotykis.
Tai – naujų laikų Lietuvos rašytojai ir tinklarašatininkai, kuriuos seka tūkstančiai. Juos garbina šimtai, tiek pat jų nekenčia, bet nepastebėti šių asmenybių – neįmanoma.
Atskleidžia viską
„Esu įsitikinęs, kad daug žmonių vaikšto gatvėse, kuriems nėra diagnozuoti sutrikimai, bet jie juos turi. Supratau tą gulėdamas ligoninėje“, – portalui lrytas.lt savo mintis dėstė M.P.E.Martynenko, kalbėdamas, kaip pradėjo rašyti tinklaraštį.
Vienas būdų, kaip palengvinti savo būtį šiam vyrui – būti atviram iki galo visam pasauliui.
Štai savo tinklaraštyje jis kone prisipažino apie nusikaltimą, tokį šokiruojantį ir gluminantį, kad net visko mačiusiems ir girdėjusiesiems gali pašiurpti oda.
„Aš išprievartavau mergaitę. Įbauginau, kad jei prasitars – užmušiu. Trenkiau jai per veidą, kad įrodyčiau savo ryžtą. Ji tylėjo ketverius metus ir galiausiai prabilo, kai sužinojo, kad taip pat pasielgiau su kita mergaite. Pas mane atėjo jos tėvas su peiliu rankose. Tada atsibudau. Suvokiau – sapnas. Man pasidarė taip gera, kad tikrovėje nėra jokių pasekmių dėl sapnuose padarytų nusikaltimų“, – tokį tekstą vyras publikavo savo tinklaraštyje.
M.P.E.Martynenko neslepia – visa tai, ką jis atskleidžia savo tinklaraštyje – tiesa. Kiekviena jo gyvenimo smulkmena yra neišgalvoja ir tikra.
Neapykantos laiškai
Menininkas pasakojo panašius rašinius skrebenantis jau apie 6 metus, o tinklaraštį „praeis“ įkūrė praėjusių metų kovo mėnesį, paskatintas aplinkinių. Šiems vyro rašymo stilius patiko, todėl jie įkalbėjo rašytoją savo kūrybą paviešinti.
„Sulaukiu daug kritikos. O kai išėjo mano knyga, į pašto dėžutę atskriejo daug vadinamojo „hate mail‘o“ (neapykantos laiškų, – aut. past.). Vieni priekaištų buvo tokie, kad aš dergiu menininko vardą, tyčiojuosi iš valstybės, skatinu jaunimą paminti visas dorybes ir panašiai.
Man tokie neapykantos laiškai buvo itin keisti, nes niekada to nesiekiau“, – apie laikotarpį, kai vasario mėnesį išleido savo knygą „Be penkių pasaulio pradžia“, kalbėjo jis.
Pabijojo netikėto nėštumo
Viename savo tinklaraštyje publikuotų tekstų menininkas papasakojo, ką išgyveno netikėtai sužinojęs galintis tapti tėvu.
„Santykiai man atrodo labai paprasti. Mūsų poreikiai tie patys. Bet kartu santykiai ir be galo sudėtingi, nes remiasi individualiais atvejais. Ir tas laviravimas tarp tobulų santykių ir to, ką duoda kasdienybė, nužudo daug gražių dalykų“, – pokalbio metu atsivėrė jis.
„Kalbant apie dviejų žmonių lytinius santykius, meilę, kurį laiką svarsčiau, ar galima apsieiti be to, tarkim, susitelkus į menininko veiklą. Supratau, kad mes greičiausiai augame ir tobulėjame gyvendami kartu su kitais.
Išties, vieną rytą sulaukiau žinutės, kad būsiu tėtis. Labai išsigandau. Tuometinei mano mylimajai buvo sustojusios mėnesinės, buvo ir daug kitų ženklų, bet kai buvo atliktas nėštumo testas, net tris kartus, jis buvo neigiamas. Tai tebuvo netikras aliarmas“, – prisipažino M.P.E.Martynenko.
Menininkas tikino, kad po to, kai apie tai parašė tinklaraštyje, sulaukė merginos žinutės, kurioje ji paprašė neaprašyti detalių, kurios išduotų, jog rašoma apie ją. Vyras savo pažadą ištesėjo.
Netobulas pilvas
Drąsos reikalauja ne tik asmeniškos, kartais – dramatiškos, gyvenimo detalės, netikėtai tampančios viešomis, bet ir savivertės suvokimas.
Prieš kelis metus savo tinklaraštį „Rytas“ įkūrusi Samanta Bohema (29 m.) nebijo parodyti netobulų savo kūno linijų. Vieną dieną tinkle „Facebook“ ji publikavo savo pilvo fotografiją. Nuotrauka sukėlė tūkstančių internautų reakcijas. Nors buvo palaikančiųjų, dalis komentatorių ėmėsi kritikuoti merginą ir aiškinti savo gyvenimo tiesas.
„Sulaukiau daug visokių komentarų. Kad čipsų nevalgyčiau. Kad man daugiau gyvenime nieko nebeliko, tik save mylėti. Nesupykdė manęs nei vyrų nepagarba, nei moterų nesupratingumas.
Bet aš žinau, kad esu graži ir su negražiu pilvu. Arba nepasidažiusi. Arba susivėlusi ir ką tik atsikėlusi. Mano grožio supratimas yra kitoks. Komplimentai man nesuteikia laimės“, – savo įspūdžiais dalijosi ji.
S.Bohemos siunčiama žinia moterims tokia – jos nėra sutvertos tik tam, kad gražiai atrodytų: „Mes nebesam tik kūnai suknelėse. Tos būtybės, skirtos vaikams gimdyti ir vyrams pamaloninti. Jau senų seniausiai taip nebėra. Moteris yra jėga. Protas. Valdžia. Pasaka. Svaja. Nenužeminkim pačios savęs iki daikto lygio“.
Pilvo fotografija sulaukė net daugiau kaip 9 tūkst. „patiktukų“.
Tinklaraštininkės „Facebook“ paskyrą seka virš 15 tūkst. sekėjų.
„Būna, parašo kažkas laišką. Ir aš nesuprantu. Galvoju – tu rimtai mane skaitai? Tu tikrai tai darai?“, – juokėsi ji.
Mergina pabrėžė, kad akis į akį nesusidūrus su savo gerbėjais, jai sunku suvokti, ar ji išties garsi.
Papasakojo apie nelaimingą meilę
„Jūsų tinklaraštyje daug kalbama meilės tema: šeimai, žmogui, antrai pusei. Jauni žmonės išgyvena meilę. Ar galite papasakoti kokią savo istoriją apie meilę?“, – šyptelėdamas paklausiau S.Bohemos.
„Aš turiu labai daug meilės istorijų“, – nusijuokė pašnekovė.
Mergina pasakojo, kad meilė mūsų gyvenime – svarbiausias dalykas, išgelbėsiantis pasaulį: „Aš myliu visus žmones: ir Tave, ir tuos, kuriuos sutinku gatvėje, ir nejaučiu niekam nieko blogo. Nejaučiu barjerų tarp žmonių“.
S.Bohema kalbėjo, kad apie meilę kalbėti – sunku, bet svarbu. Pokalbio metu ji ryžosi atskleisti, kokia buvo jos pirmoji meilė.
„Mano pirmoji meilė buvo labai graži (nuoširdžiai juokiasi , – aut. past.). Sako, nuo pirmosios meilės prasideda visos kitos tavo gyvenimo meilės. Ji tarytum tampa meilės standartu.
Mano pirmoji meilė buvo pasaka. Mes vienas kitam sakydavome, kad mūsų meilė parašyta auksinėmis raidėmis. Bet ta pirma meilė buvo labai nelaiminga. Verkėm. Buvo skaudu. Bet tai buvo labai gražu.
Aš gyvenau Panevėžyje. Atėjo tie laikai, kai mes susitikinėdavome gatvėse, būdavome su draugais visą dieną, naktį.
Ir tame būryje buvo vaikinas, kuris labai patiko visoms merginoms, bet kažkodėl ne man. Jos kalbėdavo: „O Dieve, jis man akį mirktelėjo“, „O Dieve, jis man žinutę parašė“. O aš stovėdavau ir galvojau: „Na gerai, o man jis nieko nepadarė (juokiasi, – aut. past.)“.
Ir jis kažkaip pradėjo būti man geras. Ėmėme susitikinėti. Bėgdavau iš pamokų. Pradėjome vaikščioti ir viskas taip išėjo.
Bet meilė buvo nelaiminga – aš išvažiavau į Norvegiją. Ėmėme rašyti vienas kitam kruvinus laiškus, verkėme. Linkėjome vienas kitam laimės ir meilės. Sakėme, kad daugiau nieko taip nebemylėsime“, – svajingai prisiminė rašytoja.
Asmeniškas, bet viešas dienoraštis
Tokios istorijos ir mintys verčia merginą judėti pirmyn ir rašyti tinklaraštyje savo mintis. Asmeniškas ir intymias mintis viešai atskleidžianti mergina tikino, kad sielos skausmas nėra būtinas tam, jog atsivertų durys į kūrybą, savęs pažinimą, tačiau labiau padeda suprasti pačią save.
„Įsivaizduoji, kad esi menininkas, ir tada skausmas tampa viskuo, ką gali gauti geriausio“, – dėstė S.Bohema.
Juokdamasi menininkė tikino kadaise įsivaizdavusi esanti tarytum Jėzus Kristus: „Sakydavau, Viešpatie, aš kenčiu!“.
Pokalbio metu užsiminiau pašnekovei, kad tekstui reikės jos fotografijos. Ši ėmė juoktis ir prašyti: „Tu tik neišrink ten kokios visai baisios“.
„Tai ten visos labai gražios! O kodėl tu publikuoji fotografijas, kuriose sau atrodai negraži“, – nustebęs paklausiau jos.
„Nes man nerūpi! Aš kartais noriu sau būti negraži“, – rėžė rašytoja.
Lietuvoje savęs neatrado
Tinklaraštį „Juoda“, kurį seka virš 5 tūkst. skaitytojų, įkūrusi rašytoja Evelina savo tapatybės atskleisti nepanoro, tačiau pasidalino istorija, kaip atrado savo pašaukimą ir papasakojo paslaptis gerbėjų, kurie jai rašo laiškus.
„Koks tavo vardas? Kiek tau šiuo metu metų?“, – paklausiau pašnekovės.
„Aš savo tapatybės neatskleisiu. Nei metų. Nieko. Vardas? Juoda. Tiesiog Juoda. Tai tikriau net už mano tikrą vardą. Na, bet jeigu tai svarbu, aš esu Evelina“, – mįslingai pokalbį pradėjo ji.
„O kur gyveni?“, – pamėginau išpešti daugiau detalių apie rašytoją.
„Negyvenu Lietuvoje. Esu emigrantė. Neatradau savęs tame krašte, kuriame gimiau. Visuomet atrodė, kad turiu būti kažkur kitur. Neužteko man to, ką turėjau Lietuvoje. Kažkas visuomet iš vidaus sakė, kad turiu ieškoti ir atrasti savo laimę svetur“, – kalbėjo Evelina.
„Daug rašai meilės tema. Ar gali papasakoti apie savo pirmą, ir todėl kaip taisyklė – nelaimingą, meilę? Ką ji tau reiškia? Ar tu jos ieškai?“, – neatlyžau aš.
„Tu teisus. Daug rašau meilės tema. Noriu pasiekti širdis tų, kurie irgi jaučia. O tą jaučia tikrai labai daug žmonių. Išgyvenimai visų panašūs. Bet kiekvienam jie skirtingai stiprūs.
O mano meilės temų gvildenimas padeda žmonės atrasti naujų spalvų ir potyrių. Suprasti, kad jie ne vieni.
Meilė nelaiminga? Ne, niekada nesakiau, kad mano meilė nelaiminga. Neįspaudžiu jos į rėmus Meilė vienintelė, kuri teikia laimę. Tad mano meilė, kad ir kaip ji baigėsi, buvo laiminga. Ir esu dėkinga už visas pamokas.
Tiesa, jei jau to klausi, iš pradžių meilė buvo svaiginanti. Tačiau gaila, kad gyvenime atiduodi save tiems žmonėms, kurie anksčiau ar vėliau išeina. Neieškau meilės. Aš ją gaunu iš žmonių. Tų, kurie mane jaučia ir man rašo“.
„Ką jie tau pasakoja? Ar atveria savo širdies skaudulius? Gal gali pasidalinti jų istorijomis?“, – paklausiau Evelinos.
„Žinoma. Gaunu tikrai nemažai laišku su istorijomis, nusivylimais, klausimais, kaip reikėtų pasielgti. Jie prašo patarimų. Kartais jaučiuosi lyg asmeninė psichologė, ir aš tai velniškai dievinu. Man patinka kiekviena siela, kuri mane seka, rašo, domisi ieško.
Aš padedu jiems atrasti. Ir iš visos širdies tikiuosi, jog jie ras. Kartais jie dalinasi paklydimais ir tuo, kaip pasikeitė jų gyvenimas atsisakius žmonių, kurie jų nevertino.
Pamenu, kai viena moteris paprašė padėti jai parašyti laišką jos mylimajam... Arba kai klausė patarimo dėl dviejų vyrų. Tai labai asmeniški laiškai, kuriais aš neturiu teisės dalintis. Bet aš visuomet jų laukiu. Jie mane įkvepia. Ir aš stengiuosi visiems padėti“, – kalbėjo Evelina.
