Jau subrendo pirmoji karta vaikų, augusių tos pačios lyties porų šeimose. Amerikietė rašytoja Lara Lillibridge išleido tučtuojau išpopuliarėjusius memuarus „Mergaitiška: vaikystė lesbiečių namuose“. Knygoje ji papasakojo savo vaikystės abejones, nuoskaudas, džiaugsmus ir problemas, su kuriomis susidūrė.
Mamos nuolat jos prašė niekam nesakyti apie tai, kokioje šeimoje auga. Pamotė dėl homoseksualumo netgi buvo atleista iš darbo. Lara girdėjo apie daugybę homoseksualių žmonių, sumuštų ar netgi nužudytų dėl savo gyvenimo būdo.
Jai buvo sakoma, kad mamoms netekus darbo jos praras namą, o juk niekas nenori tapti benamiu. Tiesa, Lara teigė šeimoje negirdėjusi žodžio „lesbietė“. Motinos sakydavo „gėjų pora“, tai skambėjo neutraliau ir turėjo mažiau seksualinio atspalvio.
Lesbietė Lara
Lara pasakojo, kaip vieną dieną jų namo link atskriejo akmuo ir išdaužė svetainės kambario langą.
Jos pamotė verkė: „Jie metė akmenį į mūsų langą todėl, kad esame homoseksualios!“ Tačiau nesigirdėjo jokių šūksnių, pravardžiavimo, taip pat nesimatė nuo namo nubėgančio žmogaus.
„Gyvenome judrioje gatvėje. Manau, veikiausiai pravažiuojantis sunkvežimis užkliudė akmenį ir šis pataikė į langą. Abejoju, ar kas jį tyčia metė. Tačiau vis tiek priėmiau tą istoriją kaip priekabiavimo prie mūsų šeimos tipo pavyzdį, nors ir nebuvau tuo įsitikinusi. Paprasčiausiai tai buvo vienintelis būdas, kuriuo buvo aiškinama skylė lange“, – prisiminė moteris.
Aštuntoje klasėje Larai pagaliau nebereikėjo slėpti, kokioje šeimoje augo. Vienas iš mokinių tai sužinojo ir paskleidė informaciją visiems kitiems.
„Deja, „L“ raide prasidedantis vardas puikiai tiko prie žodžio „lesbietė“. Likusius metus mane vadino Lesbiete Lara. Koridoriuose girdėdavau šaukiant „Lez“, „Lesbė“ ir, žinoma, „Pyd*rė“. Netgi tie keli žmonės, kuriuos laikiau draugais, mano atminimų knygoje pasirašė: „Larai Les.“.
Kai susipykau su viena artimiausių draugių, jos finaliniai žodžiai buvo: „Gal tu tikrai esi lesbietė, kaip ir tavo motina.“
Po kelerių metų nė neatsiminiau, dėl ko tada susipykome. Tačiau tie draugystę nutraukę žodžiai įstrigo ilgam“, – neslėpė Lara.
Įrodinėjo, jog nėra homoseksuali
Mergaitės dažnai buvo klausiama, negi ji neturi tėvo? Tuo laiku, 1970-1980 metais, dirbtinis apvaisinimas dar nebuvo viena iš homoseksualių porų galimybių. Klausimas apie tėvą tarsi ir normalus, bet kadangi Laros tėtis išsikraustė į kitą žemyną, kai kurie vaikai nė netikėjo mergaitę jį turint.
„Klausimas apie tai, kuri iš mamų – mano tikroji, įsiutindavo mamą. Ji ir pamotė norėjo būti regimos kaip lygios partnerės. Tačiau jos negalėjo ištrinti mano tėvo, o aš to ir nenorėjau. Ne tik todėl, kad jį mylėjau. Tiesiog jis buvo vienintelis mano ryšys su tradiciniu, vyro-moters pasauliu.
Jis buvo tas vienas tėvas, su kuriuo kalbėdama neturėjau vengti įvardžių. Be to, puikiai atrodė visuomenėje. Taip pat labai stipriai norėjau, kad visi, kam įdomu, žinotų, iš kur mano DNR“, – sakė moteris.
Ji prisiminė, kaip paaugliai berniukai prašydavo leisti pažiūrėti pro jos namų langus. Nors ji ir patikindavo juos, jog niekas nenorėtų pamatyti savo tėvų nuogų.
Vidurinėje kiekvienas sutiktas vaikinas būtinai paklausdavo Laros, ar ši niekad nesvarstė esanti lesbiete. Taigi paauglystę ji pasakojo praleidusi siekdama įrodyti savo heteroseksualumą.
„Tarsi būčiau norėjusi patikinti, kad štai, pažiūrėkit, aš turiu vaikiną, vadinasi, nesu homoseksuali! Žinoma, niekam nepasakodavau apie nedidelį jaudulį, kuris apimdavo pamačius žurnale gražuoles, modelius. Bet kokias mintis apie moters seksualumą nustūmiau taip giliai, kaip tik galėjau.
Naktį net bijodavau, jog pabudus pamatysiu, kaip miegodama tapau lesbiete. Ir turėsiu amžinai gyventi tokį liūdną gyvenimą. Žinojau, jog pamotė savo homoseksualumą suprato būdama dvylikos, todėl sulaukus tokio amžiaus man labai palengvėjo. Vis dar patiko berniukai.
Tiesa, žinojau ir tai, jog mama lesbiete tapo tik koledže, kai įsitraukė į feminisčių judėjimą. Tad dėl visa ko mintyse atsisakiau kada nors tapti feministe – vien tam, kad būčiau saugesnė dėl savo seksualinės orientacijos“, – pasakojo Lara.
Ji tikino nenorėjusi tapti tokia feministe, kokias matė aplink: plaukuota, vyriškai apsirengusia ir nuolatos pikta moterimi. Lara nepaprastai troško būti gražia, seksualia, atsigęžti priverčiančia mergina.
Berniukai gauna viską?
Tačiau Lara teigė nesupratusi ir to, kodėl kas nors galėtų berniukus laikyti geresniais už mergaites.
„Žinoma, kad mergaitės gali tapti kuo tik nori. Žinoma, kad jos tokios pat protingos kaip berniukai. Kodėl jos negalėtų siekti, ko nori, tačiau taip pat ir depiliuoti kojas, avėti aukštakulnius bei namuose rūpintis vaikais?“ – tokie klausimai kilo tuo metu dar paauglei Larai.
Moteris pasakojo labiau už viską norėjusi, jog motina liktų namuose ją auginti. Tačiau mama dirbo visą darbo dieną ir niekuomet nesiruošė išpildyti mergaitės noro.
„Kartą, kai pamotei pasakiau, jog užaugusi noriu kurtis namus ir turėti vaikų, ji išėjo paskui mane į kiemą rėkdama: „Tu netapsi namų šeimininke! Būsi verslininkė!“ Peršokau per tvorą ir nubėgau į mokyklą. Tuo metu dar nežinojau, ką tiksliai daro verslininkės, bet tai skambėjo nuobodžiai.
Žinojau tik tai, kiek labai troškau matyti mamą, kai buvau mažytė. Labiau už viską norėjau auginti savo vaikus taip, jog jų krūtinėse neatsirastų motinos formos skylės“, – prisiminė Lara.
Pasak jos, pamotė nuolat ujo jos brolį.
„Ji savo tiradą kartodavo lyg užsikirtusi plokštelė... Sakydavo: „Jei būčiau gimusi vyru, galėčiau tapti šventiku ar gydytoju. Jei būčiau gimusi vyru, būčiau kur kas sėkmingesnė. Baltieji vyrai turi viską: valdžią, pinigus, gerus darbus.
Pažvelk į save. Tu gimei berniuku, turi kiekvieną galimybę žemėje nuo pat gimimo. Ir tas galimybes tiesiog iššvaistei... Niekada nieko nepasieksi.“
Girdėdavau tiek kalbų apie vyrų galimybes ir valdžią... Norėjau pasislėpti, kad tik nereiktų įrodinėti, kiek galiu pasiekti pati. Nebuvau tikra, jog esu tokia protinga, kokia mane laikė motina“, – sakė Lara.
Siaubingas pamotės elgesys
Moteriai augant tebuvo dvi galimybės. Iš kalbų, girdimų šeimoje, ji suprato, jog moteris gali būti tik arba vyrų nekenčianti psichologinė smurtautoja, arba švelni, moteriška, subtili. Todėl ji pasirinko nuolankumą, pasyvumą ir stengėsi tapti tokia seksualia ir gražia, kiek tik įmanoma. Pasąmoningai dairėsi vyro, kuris ją apgintų prieš visą, kas gąsdino.
„Tėvų (mamų) seksualinė orientacija viską apsunkino. Visi žiūrėjo į mane kaip į keistą rūšį, klausinėdavo trikdančių klausimų apie gyvenimą lesbiečių šeimoje.
Žinojau, jog homoseksualumą šeimoje reikėjo tarsi slėpti, meluoti apie tai... Nežinojau jokių tinkamų žodžių, kaip paaiškinti tam nesaugumui, kurį jaučiau namuose. Vienintelė sąsaja su bloga namų atmosfera atrodė homoseksualumas.
Ypač todėl, jog pamotės pateikiamas homoseksualumo paveikslas buvo toks: vyrų nekenčianti moteriška visuomenė, neapykanta visų vyrų atžvilgiu, įsiučio liejimas prie vakarienės stalo, neapykanta mano broliui. Žinojau, jog taip neturi būti“, – pasakojo Lara.
Moteris svarstė, kodėl keistą pamotės elgesį automatiškai susiejo su jos orientacija. Juk raudonos vilnonės kojinės yra ir spalvingos, ir keliančios niežulį, tačiau tos dvi savybės viena nuo kitos nepriklauso. Niežulį kelti gali ir kitų spalvų kojinės, o ir ne visos raudonos kojinės būtinai yra vilnonės.
Ji teigė supratusi tai, tačiau širdyje vis tiek siejusi pamotės žiaurumą su buvimu lesbiete, mat kito paaiškinimo prastai namų atmosferai neturėjo.
„Būdama vaikas išgyvenau neapykantos lesbietėms fazę. Tiesa, ji tetruko kelis mėnesius. Žinojau, kad pamotės elgesys nebuvo normalus, todėl visą savo įsiutį nukreipiau į homoseksualumą“, – dalijosi Lara.
Kitos lesbietės – nuostabios
Knygos autorė teigė nenorinti būti neteisingai suprasta. Pasak jos, jei visas homoseksualių žmonių poras pateiktų kaip savo pamotę, skaitytojai susidarytų labai neteisingą įspūdį. Ji papasakojo apie mamos draugę Babs Walker, kuri buvo tikra pamotės priešingybė.
„Vieną sykį, kai buvau trejų ar ketverių metų, ji atrišo mano batukus, kad pakutentų man pėdas. Tuo metu jautriai reagavau į tai, jog dar nemoku užsirišti batų, ir po švelnaus jos poelgio pykau gerus dvejus metus.
Nepaisant to, ji ateidavo į mūsų namus ir šiltai bendraudavo. O aš su ja elgiausi išties bjauriai. Ji su mama gerdavo virtuvėje kavą, kol vieną dieną pamiršau, už ką tiek laiko baudžiau šeimos draugę. Leidau jai pasisodinti mane ant kelių ir visi juokėsi iš to, kiek ilgai laikiau pyktį.
Babs nudažė savo namą rožinės kramtomosios gumos spalva ir leido man padėti – davė atskirą teptuką bei dažų kibirėlį, nors ir buvau per maža, kad tinkamai atlikčiau darbą“, – prisiminė Lara.
Kita šeimos draugių pora – Shirley ir Betty – kūčių vakarą dovanodavo Larai ir jos broliui dovanėles ir leisdavo žiūrėti televizorių jų kambaryje. Pora turėjo kačių, daugybę knygų ir didžiulį sodą.
Taip pat moteris prisiminė ir Marty, kuri visuomet šypsodavosi ir leisdavo mergaitei pasijusti svarbia.
„Nenoriu, kad mano žodžiai būtų panaudoti prieš tuos žmones. Nenoriu jiems pritaikyti tų minčių, kurias išsakiau apie pamotę ir savo vaikystės šeimą. Priešingai: man svarbu parodyti, kokios mielos ir normalios buvo kitos mamos draugės.
Pamenu, kad daugybę draugiškų, malonių lesbiečių porų galiausiai atstumdavo mano pamotės psichologiniai sutrikimai. Nekaltinu jų, tačiau yra viena problema. Kai tavo šeima sudaryta iš mamos draugų, jie bet kada gali nuspręsti išeiti. Ir nutrūkus jų draugystei su motina bei pamote, jau niekada nesutiksi šeima laikytų žmonių laidotuvėse ar vestuvėse“, – pabrėžė Lara.
Moteris apgailestavo, kad kai normalūs, artimi, šilti žmonės nusprendžia išeiti – daugiau niekuomet jų nematai.
Pagal L.Lillibridge knygos „Girlish: Growing up in a Lesbian Home“ ištrauką parengė Joana Gimberytė-Juronė.
