Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, per Auksinių scenos kryžių teikimo ceremoniją paskelbus pirmąją nominaciją „Jaunasis menininkas“ scenoje sprogo nesuvaidintos emocijos – šį apdovanojimą gavusi A.Krasauskaitė pasruvo ašaromis. Jos liejosi baleto šokėjos veidu plaudamos šventinį makiažą.
Atsiimant apdovanojimą iš žinomos aktorės Reginos Varnaitės rankų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjai ir choreografei A.Krasauskaitei mintyse prabėgo jos sudėtingas gyvenimas – tėvų netektis, devyneri metai M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokantis baleto ir gyvenant bendrabutyje, krikšto tėvų iš uostamiesčio globa.
„Pamenu, grįžau į mokyklą po mamos laidotuvių ir atrodė, kad tik ta baleto atrama per pamoką, į kurią aš įsikibus, mane laiko“, – prabėgus kelioms dienoms po Auksinių scenos kryžių teikimo iškilmių pasakojo A.Krasauskaitė, neabejojusi, jog mama ją sąmoningai anuomet stūmė į baletą.
Nuo mažens baleto šokėjos keliu ėjusi Aušra šįmet buvo apdovanota už šokio spektaklio „Karmen“ choreografiją. Šis spektaklis pastatytas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, į kurį Aušra atėjo dirbti baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą.
„Baigus mokyklą norėjosi kuo greičiau susidėti daiktus ir dingti iš Vilniaus. Važiuoti kuo toliau nuo bendrabučio ir baleto salės. Juk ten praleidau devynerius metus. Tada tai atrodė tinkamiausias sprendimas.
Po baigimo nieko neveikiau keletą mėnesių, tiesiog valgiau ir atostogavau. Po to pasiūlė šokti Klaipėdos muzikiniame teatre, studijavau Klaipėdos universiteto Menų akademijoje“, – apie tai, kas laukė grįžus į Klaipėdą, pasakojo A.Krasauskaitė.
Atslūgus audringoms emocijoms po Teatro dienos iškilmių Aušra tvirtino, jog Auksinis scenos kryžius vainikavo jos darbo vaisius, kuriuos ji pasiekė per atkaklumą.
„Visada turėjau energijos, stiprybės daug ką įveikti.
Daugelis dalykų ateidavo savaime, o silpnumo momentais neleisdavau sau pasiduoti“, – tikino baleto šokėja.
Sunkiomis minutėmis, kai Aušrai atrodė, kad viskas, ji daugiau nebegali nieko iš savęs išsunkti, tarsi kažkas imdavo ir stumtelėdavo, padėdavo atsikelti ir judėti į priekį.
„Kad ir kaip tai mistiškai arba dramatiškai skambėtų, manau, kad per daug sau nuopelnų prisiskiriame, nes kartais viskas būna suplanuota iš aukščiau ir mūsų didžiausios pastangos ar norai nieko nekeičia“, – svarstė pašnekovė.
Baletas atrodė lyg stebuklas
Ne tik baleto šokėja, choreografė, bet ir Klaipėdos universiteto Menų akademijos Šokio katedros lektorė A.Krasauskaitė šokiu susidomėjo būdama vos trejų – tada ji pirmąkart išvydo baleriną televizoriaus ekrane.
Baletas mergaitei atrodė tarsi stebuklas. O kai vėliau vaikiškame spektaklyje dirigentas iš po pulto ištraukė Pelenės kurpaites, Aušra tris dienas sprendė galvosūkį, kaip jos ten atsidūrė.
„Man tai buvo magiška. Užsikrėčiau teatru. Supratau, kad daugiau nieko kito nenoriu. Mama mėgo baletą, teatrą. Namie buvo daug Lietuvos operos ir baleto teatro brošiūrėlių su spektaklių aprašymais bei baleto artistų nuotraukomis. Tada net nenujaučiau, kad nuotraukose esantys žmonės taps mano mokytojais.
Viskas atrodė kažkaip toli ir nepasiekiama. Mama net mokėjo pirmą kojų poziciją, o aš kartojau kaip papūgėlė. Straksėjau ir degiau meile šokiui pasileidusi italų operos tenoro Luciano Pavarotti įrašus“, – prisiminimais dalijosi A.Krasauskaitė.
Aušrai pradėjus lankyti Plungės M.Oginskio meno mokyklą mokytojai sakė jos mamai, kad dukra galėtų bandyti stoti į M.K.Čiurlionio menų mokyklą mokytis baleto.
„Šokti manęs niekas nevertė – aš pati turėjau didelį troškimą, o likimas viską sudėliojo į savo vietas“, – įsitikinusi A.Krasauskaitė.
Mamą pasiglemžė liga
Vilniuje mokytis baleto Aušra pradėjo būdama dešimtmetė, todėl jau vaikystėje jos pečius užgulė nelengva buitis, o vėliau ir mamos netektis. Tėčio ji neteko būdama ketverių metų, mamos – trylikos. Ją pasiglemžė sunki liga.
Aušra visada jautėsi dėkinga mamai už jos stiprybę, nes dažnai verkiančią dukrą tekdavo įsodinti į traukinį, kuris vykdavo į Vilnių, į jos baleto mokslų uostą. Bet kai mama pareikšdavo, kad pasiims Aušrą iš mokyklos, ji greitai nurimdavo. Juk taip ir vyko jos vidinė kova tarp mamos ir baleto, nes mergaitei jų abiejų labai reikėjo.
„Sostinė man atrodė tokia didelė, palyginti su Plunge. Ir gyvenimas bendrabutyje užkrovė sudėtingą, kartais vaikui nepakeliamą buitį. Pamokų krūvis buvo didžiulis, o tvarka mokykloje griežta, tad man taip norėdavosi paašaroti ir kad kas nors paguostų, išklausytų visų bėdų.
Bet į nieką nekeisčiau visos šios patirties, kuri išugdė vidinę stiprybę. Esu dėkinga M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokytojams – man gera juos sutikti“, – į prisiminimus leidosi A.Krasauskaitė.
Nieko nuostabaus, kad gavus Auksinį scenos kryžių A.Krasauskaitei vaikystės prisiminimai užgniaužė gerklę ir privertė ryti ašaras. Prieš akis baleto šokėjai išniro skaudžiausi prisiminimai netekus mamos, kurie net ir prabėgus nemažai metų niekur nedingo.
„Tai buvo toks sunkus momentas, kad atrodė, jog žemė slysta iš po kojų. Ilgai kankinau save klausimais, ar galėjau ką nors pakeisti. Gal reikėjo daryti viena ar kita. Tokie pasvarstymai vedė į dar didesnę tamsą.
Netekusi mamos rėmiausi į mokytojus, klasės draugus, į savo profesiją. Supratau, kad niekada nebebus taip pat.
Dėkojau Aukščiausiajam dar ir todėl, kad mane, netekusią mamos, globojo krikšto tėvai, kurie patys turi du sūnus.
Nelikau vieniša ir neturinti kur eiti. Būsiu jiems dėkinga iki gyvenimo galo“, – keliais sakiniais A.Krasauskaitė apibūdino nelengvą savo gyvenimą.
Tėvai domėjosi menu
Nors Aušros tėvai nebuvo susiję su menu, juo domėjosi. Mama dukterį vesdavosi į koncertus, poezijos vakarus, kurie tik vykdavo Plungėje. Taip pat ji mėgo operą, baletą. Namie kartais skambėdavo ispanų tenoro Placido Domingo įrašai.
„Pamenu, kaip mama skaitė man rusų poeto Sergejaus Jesenino eiles, tada, žinoma, aš nieko nesupratau. Bet dabar prisiminus šias akimirkas man stipriai suspaudžia širdį. Gaila, kad neteko jos giliau ir artimiau pažinti“, – svarstė paauglystėje našlaite tapusi pašnekovė.
Aušra neabejojo, kad mama tarsi nujautė savo lemtį, todėl atidavė ją į baleto mokyklą. Nors dukra nežino, ką mama tuo metu manė, nes neteko apie tai su ja išsikalbėti, Aušra mano, kad motina širdyje jautė daranti teisingus žingsnius.
„Tik galiu nujausti, kiek jai tai kainavo jėgų. Juk buvau jos vienintelis vaikas – iščiūčiuotas ir išmyluotas. Bet viskas, kas įvyksta, visada yra teisinga ir prasminga. Tik mūsų sujaukti protai negeba to suvokti“, – įsitikinusi baleto šokėja ir choreografė.
Šviesūs vaikystės prisiminimai
Likimo vėtyta ir mėtyta Aušra savo vaikystę piešė ir šviesiai – jai buvo įdomu namuose gyventi su mama ir močiute, kurios, nors ir buvo tvirto charakterio, nusileisdavo mergaitės norams.
Įdomiausias vaikystės etapas – kai Aušra vienu metu turėjo net tris šunis, žiurkėną ir paukštelių. Iš kiemo ji tempdavo katinus, o mama leisdavo juos pagloboti.
Dėl to būsimoji balerina nesijautė vieniša, nes turėjo nemažai augintinių, be to, jos laki fantazija leisdavo prisigalvoti visokių užsiėmimų.
„Buvau be galo dėkinga mamai, kad leido neiti į darželį, kuris man atrodė kaip tikras košmaras. Buvau individualistė.
Artistės gyslelė ėmė viršų – namie nuolat vykdavo mano koncertai ir pasirodymai, aišku, šokdavau baletą. Su šiais pasirodymais spėjau įkyrėti visiems pas mus užsukusiems svečiams.
Dar kartais ir dabar sulaukiu smagių komentarų apie tuos „koncertų“ laikus“, – patikino A.Krasauskaitė.
O kas jos dabartiniame gyvenime išliko iš vaikystės?
Viena savybė – noras dažnai būti vienai.
„Tyloje daug ką suvokiu ir permąstau. Ir kūryba gimsta dažnai tyloje – atskrenda mintys ir idėjos. Mano visą laiką šiuo metu yra pagrobęs teatras, scena.
Gyvenu tuo. Kvėpuoju. Ir laukiu, ką dar įdomaus man atneš gyvenimas“, – mįslingai užsiminė A.Krasauskaitė, kurios širdis priklauso sutuoktiniui šokėjui Dariui Beruliui.
Menininkei – ženklas su brangakmeniais
Klaipėdos teatralams už geriausius praėjusio sezono darbus ir nuopelnus tradiciškai įteiktos Padėkos kaukės – juvelyrikos miniatiūros iš sidabro, inkrustuotos auksu ir brangakmeniais.
Padėkos kaukė už geriausią choreografiją skirta A.Krasauskaitei, Klaipėdos muzikiniame teatre pagal Georges’o Bizet ir Rodiono Ščedrino muziką sukūrusiai dar vieną įspūdingą šiuolaikinio šokio spektaklio versiją „Karmen siuita“ be rožių ir raudonų sijonų.
Per dvylika metų tokiais prizais įvertinti 34 kūrėjų nuopelnai. Pretendentų į Padėkos kaukes kandidatūras kasmet siūlo įvairios uostamiesčio kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai asmenys.
