Kokie keliai tave atvedė į neįgaliųjų draugiją, ką joje veiki?
Savanoriauti pradėjau dar mokykloje, kai pilietinio ugdymo mokytoja – mano auklėtoja ir socialinė pedagogė – pasiimdavo mus į „Maisto banką“, Raudonąjį Kryžių ir kitur. Pirma mano „Maisto banko“ akcija buvo penkiolikos ar šešiolikos metų. Tada buvo kiek nedrąsu dalyti tuos lapelius, juk buvau vaikas, bet supratau, kad darau gerą darbą kitiems ir kad man tai patinka.
Atvažiavusi studijuoti į Uteną pajaučiau, kad man to reikia dar labiau. Be to, turėjau nemažai laisvo laiko, tad pradėjau ieškoti, kur galėčiau save įprasminti. Šitaip atsidūriau Utenos rajono neįgaliųjų draugijoje. Su jos pirmininke Sandra Ragaišyte pirma užmezgėme šiltus darbinius santykius, o paskui tapome draugėmis, jos dėka sužinojau apie įvairias organizacijas ir neįgaliųjų gyvenimą. Čia taip pat atlieku ir studijų praktiką.
Draugijoje darau daug ką: konsultuoju žmones, skaitau įvairias paskaitas. Stengiuosi žmonėms suteikti reikalingą pagalbą. Džiaugiuosi, kad draugijos pirmininkė sudaro galimybes man visapusiškai įsitraukti į jos veiklą, pasitiki, leidžia pačiai priimti sprendimus. Čia jaučiuosi visavertė kolektyvo narė.
Savanorystė – ne tik daryti gera kitiems, ši veikla labai daug duoda ir pačiam savanoriui: suteikia žinių, prisideda prie asmenybės brandos, padeda plėsti požiūrį. Ar tavo požiūris, pradėjus savanoriauti neįgaliųjų draugijoje, kaip nors kito?
Kai buvau moksleivė, apie negalią daug nemąsčiau, nors mano gyvenime neįgaliųjų buvo visada. Gimtajame Rokiškyje lankiau darželį, jame buvo ir grupė neįgaliems vaikams, taigi jau nuo penkerių metų mačiau negalią. Be to, mano šeimoje apie tai irgi buvo kalbama, ugdyta pagarba, tad mano požiūris į negalią turinčius žmones visada buvo teigiamas.
Būdama paauglė į viską žiūrėjau pro rožinius akinius. Įsivaizdavau, kad neįgaliųjų gyvenime viskas labai gražu. Dabar jau matau jų problemas. Sužinojau, kad neįgalieji be galo nuoširdūs ir geri žmonės, jie moka džiaugtis paprastais gyvenimo dalykais, nors mes to kartais nesugebame. Neįgalieji įkvepia, priverčia susimąstyti, kad nemokame vertinti to, ką turime. Mane jie išmokė į viską žiūrėti su šypsena, teigiamai. Kai pamatai žmogų, kuriam sunku, tavo problemos ima atrodyti menkos.
Žiniasklaidoje neretai pabrėžiama, kad neįgalieji kitokie, su jais reikia elgtis itin atsargiai, jie lengviau pažeidžiami ir prie jų sudėtingiau prieiti. Ar tai tiesa?
Suprantu, apie ką kalbate, bet nemanau, kad jie kitokie, tik turi tam tikrų specialiųjų poreikių. Pavyzdžiui, mes galime lengvai judėti, eiti, lipti ir lengviau atlikti visa kita, o judėjimo negalią turintis žmogus to negali. Jiems turėtų būti užtikrintos galimybės naudotis tuo, kuo naudojasi kiti visuomenės nariai.
Mes visi žmonės, nesvarbu, ar turime negalią, ar ne. Todėl manau, kad su visais reikėtų bendrauti vienodai, o bendravimas – menas, kurio mokomės visą gyvenimą. Prisimenu pirmuosius kartus, kai bandžiau konsultuoti, bendrauti su negalią turinčiais žmonėmis. Buvo kiek neramu: kaip pasakyti, ką pasakyti? Atrodo, turi teorinių žinių, bet vis tiek sunku rasti tinkamų žodžių. Aš ir dabar to mokausi. Svarbiausia bendrauti nuoširdžiai, nereikia į neįgalų žmogų žiūrėti kaip į kitokį. Taip pat svarbios ir mūsų vidinės nuostatos: jei būsime nusistatę prieš negalią ar neįgalųjį, tai jausis bendraujant.
Vis dėlto pastebiu, kad neretai neįgalūs žmonės linkę save nuvertinti: bijo išmėginti naujus dalykus, iškart sako, kad jiems nepavyks. Žinoma, yra ir visai kitokių – aktyvių, pasitikinčių savimi. Norisi, kad tokių būtų daugiau, jie pavyzdys kitiems, kad jei tik norime, galime viską.
Kaip, tavo manymu, į negalią turinčius žmones reaguoja aplinkiniai?
Kalbama, kad empatijos daugėja, bet ar taip yra iš tiesų? Šiuo metu viešai daug kalbama apie neįgaliuosius, jų teises, siekiama jas užtikrinti. Spaudoje pilna jaunų neįgalių žmonių pasisakymų. Jie kovoja už savo teises, kuria naujas organizacijas, ir tai mane, kaip šalininkę, tikrai džiugina. Garsiai kalbėdami jie prisideda prie to, kad žmonės daugiau sužino apie negalias, tampa jautresni, supratingesni.
Vis dėlto pastebiu, kad dar yra žmonių, dėl asmeninių įsitikinimų ar galbūt žinių trūkumo negebančių priimti negalios, o gal tiesiog nenorinčių priimti. Nieko nepadarysi, tai jų pasirinkimas. Manau, jei žmogus nusiteikęs ką nors daryti, jis ir padarys, pasieks savo nepaisydamas negalios, ir nesvarbu, ką galvoja aplinkiniai. Jei žiūri pozityviai, viskas atrodo kitaip, ir ne tik kalbant apie neįgaliuosius, nes visas problemas dažniausiai susikuriame. Didžioji mūsų problema dažnai esame mes patys.
Jeigu kalbėtume ne apie psichologines problemas, o fizines kliūtis, ką galėtum pasakyti apie Utenos neįgaliųjų gyvenimą?
Kiek teko bendrauti su sunkiai judančiais ar ratukuose sėdinčiais žmonėmis, judėjimo galimybėmis uteniškiai pernelyg nesiskundžia. Miesto gatvės tvarkingos, ligoninėje ir bibliotekoje yra liftas, galima patekti ir į kino teatrą, kultūros centrą. Deja, yra įstaigų be liftų, ten judėjimo negalios žmogui sudėtingiau. Problemų kyla ir su transportu – mieste nėra neįgaliesiems pritaikyto viešojo transporto, tad jiems tenka naudotis taksi paslaugomis. Viena draugijos narė džiaugiasi, kad taksi vairuotojai padeda vaikštynę įkelti ir iškelti, deja, važiuoti taksi juk daug brangiau nei autobusais.
Svarbiausias dalykas – būtina reglamentuoti asmeninio asistento paslaugą. Tai padėtų žmonėms būti savarankiškesniems. Mūsų šalyje viskas juda labai lėtai – kada tai bus? O kas iki tol? Bandomieji projektai lyg ir juda, laikau kumščius, kad viskas būtų įgyvendinta greičiau. Ši paslauga labai prisidėtų prie integracijos ir visaverčio gyvenimo. Tai ne privilegija, o neįgaliųjų teisė, kuri daugelyje Europos šalių jau reglamentuota.
Ką tau duoda savanorystė?
Man ji padėjo atrasti gyvenimo spalvas, kitaip į viską pažvelgti. Savanoriaudama susipažinau su daug įvairių žmonių, radau bendraminčių, prasiplėtė akiratis, įgijau daug patirties. Savanorystė atveria kelius: gali išbandyti save, pamatyti savo stiprybes ir silpnybes, tai puikus būdas suprasti, kas tau patinka. Manau, ir aplinkinių požiūrį į tave pakeičia – parodo, kad esi imlus, drąsus. Savanorystė man užaugino sparnus. Esu dėkinga visiems, kuriuos sutikau savo savanoriškos veiklos kelyje. Ir linkiu kiekvienam nebijoti, bandyti ir ieškoti savojo kelio.
