M.Liškauskaitės vargai prasidėjo, kai 2010 metais Jungtiniuose Arabų Emyratuose jos buvęs sutuoktinis pakistanietis pagrobė jųdviejų dukteris ir su jomis dingo.
Visus tuos metus kaunietė neprarado vilties, nenuleido rankų ir ieškojo teisybės teismuose.
Prieš trejus su puse metų Dubajaus teismas nusprendė, kad mergaitės turi augti su motina. Prireikė daug laiko, kol pavyko rasti besislapstantį vyrą, atplėšusį nuo motinos tris dukteris.
Prieš keletą dienų Pakistano aukščiausiasis teismas jau pradėjo nagrinėti 37 metų M.Liškauskaitės prašymą atiduoti jai vaikus.
Teisėjas Chaudhrywas Faisalas Hussainas nurodė į teismą pristatyti lietuvės dukteris, kurioms – 13, 11 ir 9 metai. Toks nurodymas buvo pateiktas buvusiam kaunietės vyrui Jamshidui Siddique.
Nuodijo vaikų protą
Motinos ir jos dukterų susitikimą gaubė įtampa. Paklausta, ar mergaitės buvo susitikusios su savo mama, viena jų ištarė: „Aš jos nepažįstu.“
Mergaitė paprašė, kad susitikime dalyvautų ir tėvas.
Teisėjų kolegijai vadovaujantis Mianas Saqibas Nisaras buvusiam lietuvės sutuoktiniui išrėžė: „Tai jūsų auklėjimas? Jūs nuodijate jų protą.“
Teisėjas taip pat pažymėjo, jog tėvas nesistengė, kad dukterys galėtų bendrauti su motina vaizdo skambučiais.
Motina braukė ašaras
Teismas įpareigojo J.Siddique pasirūpinti būstu, kur motina laikinai galės bendrauti su dukterimis.
Prie Pakistano teismo M.Liškauskaitė rodė žurnalistams senas nuotraukas, kuriose jos dukterys nufotografuotos prieš ilgąjį išsiskyrimą.
Po posėdžio ji dėkojo teisėjams ir braukdama ašaras džiūgavo, kad galės leisti laiką su savo mergaitėmis.
Kitas teismo posėdis įvyks po dešimties dienų.
Dukteris matydavo sapnuose
Visus septynerius metus visos M.Liškauskaitės mintys sukosi apie prarastus vaikus.
Ji Dubajuje įgijo vaikų prižiūrėtojos kvalifikaciją ir dirbo viename vaikų darželyje mokytojos padėjėja. „Lietuvos rytui“ moteris teigė dėl savo vaikų padariusi viską, kas įmanoma.
Skurdžių žinių apie savo mergaites ji ieškodavo socialiniuose tinkluose.
„Dažnai sapnuoju savo mergaites – sapnuose jos jau nebekalba lietuviškai, tik linksi galva, nuolat verkia.
Vienas anonimas man rašė, kad jos vargsta, ragino nenuleisti rankų ir ieškoti. Bet aš nežinau, kur jos gyvena, – Pakistanas didžiulis“, – prieš metų kalbėjo M.Liškauskaitė.
Pakistane ieškomų žmonių tinklalapyje ji buvo aprašiusi savo istoriją, pridėjusi nuotraukų – ir tėvo, ir mergaičių. Tačiau niekas neatsiliepė.
M.Liškauskaitė kreipėsi pagalbos į Pakistano advokatus, tačiau tokių bylų, kai motinos ieško vaikų, ten – daugybė.
Vieni advokatai išvis neatsakė į lietuvės laiškus, kiti aiškino, kad nemoka angliškai.
Moteris teigė, kad niekas nenori imtis tokių bylų arba reikia mokėti didžiulius pinigus, kurių ji neturėjo.
Dubajaus teismas buvusiam lietuvės vyrui priteisė apmokėti visas teismo išlaidas. Be to, jis turėtų padengti ir moters pragyvenimo išlaidas, nes ją paliko.
Niekada neprarado vilties
„Panašių istorijų kaip mano – ne viena.
Pakistaniečiai neretai veda brites ar amerikietes, gyvena jų šalyse, o paskui sumano aplankyti saviškius. Jei žmona dirba ir negali vykti kartu, vyras su vaikais išvažiuoja ir nebegrįžta.
Tačiau žinau kelias istorijas, kai vaikai sugrįžo pas motinas.
Praėjo labai daug laiko nuo tos dienos, kai mus išskyrė. Tikriausiai mergaitės jau pamiršo lietuvių kalbą, nebent vyriausioji dar ką nors prisimena.
Suprantu, kad susitikimas su manimi joms būtų trauma, gal net šokas, reikėtų viską daryti atsargiai, kantriai, pamažu.
Svajoju, kaip atvažiuojame į Lietuvą, jos susitinka su močiute, tetomis, pusseserėmis ir pusbroliais, atgyja prisiminimai“, – vilties niekada neprarado M.Liškauskaitė.
Lietuvės laimė truko septynerius metus
M.Liškauskaitė su pakistaniečiu J.Siddique susituokė 2004 metais. Dėl savo būsimos laimės ji pakeitė tikėjimą ir vardą.
Užsienietis Kaune baigė medicinos mokslus ir atvažiavo į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Čia jis dirbo penkerius metus – atliko rezidentūrą, vėliau dirbo gastroenterologu.
Septynerius metus M.Liškauskaitė jautėsi laiminga. 2010 metų pabaigoje J.Siddique paprašė metams jį išleisti iš darbo Klaipėdos ligoninėje – esą važiuosiąs į stažuotę Italijoje. Kitų metų pavasarį visa šeima su vaikais išvyko pasisvečiuoti pas Dubajuje gyvenusius vyro tėvus.
Balandžio 4 dieną tėvas su dukterimis išėjo iš namų ir dingo. Jis viską buvo apgalvojęs iš anksto – paėmė dukterų gimimo liudijimus ir pasus, santuokos liudijimą.
M.Liškauskaitė bandė ieškoti Lietuvos teisėsaugos institucijų pagalbos, mat visos trys jos dukterys – mūsų šalies pilietės.
Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad J.Siddique galimai pagrobė savo vaikus ir piktnaudžiavo tėvo teisėmis bei pareigomis, bet visa tai vyko ne Lietuvos valstybės teritorijoje, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos įstatymus nėra pagrindo.
Motina kreipėsi į visas įmanomas instancijas Dubajuje ir aplinkinėse šalyse, prašė padėti surasti dukteris, bet visos jos pastangos buvo bergždžios.
Dubajaus teismas J.Siddique niekaip negalėjo rasti, o prieš trejus metus Klaipėdos universitetinę ligoninę pasiekė jo elektroninis laiškas.
Pakistanietis priminė, kad ligoninėje dirbo nuo 2006-ųjų vasaros, ir prašė dokumentų, kurie jam reikalingi naujoje darbovietėje – pažymos, ar turėjo nuobaudų, charakteristikos ir jo atliktų endoskopijų skaičiaus.
