Priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“ vadovaujantis K.Dvareckas save apibūdino drąsiai: „Aš žinau, kad esu egzotika prie altoriaus.“ Ne mažiau drąsiai jis pripažino, kad nors jau 12 metų yra blaivus, iki šiol nėra garantuotas, jog vieną dieną neatkris.
Su kunigu K.Dvarecku „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Gyvenimo būdas“ kalbėjosi žurnalistė Daiva Žeimytė.
– Kunige, jums turbūt lengviau dirbti su priklausomais žmonėmis dėl to, kad pats buvote priklausomas nuo narkotikų?
– Buvęs, esamas – labai slidžios sąvokos. Iki šiol diskutuojama, ar priklausomybė pagydoma, ar ne. Jeigu sakysime, kad galiu saikingai vartoti, tai tada ne, esu vis dar sveikstantis priklausomasis pagal mūsų namų filosofiją.
Turbūt šioje tarnystėje tas patyrimas, kurį turiu, kad ir labai skausmingas, duoda didesnį pasitikėjimo kreditą.
Tie, kurie kreipiasi pagalbos, mato, kad žinau ne iš knygų.
– Kodėl narkotikai atsirado jūsų gyvenime?
– Dėl to, kad alkoholis pradėjo kelti problemų. Pakeičiau vieną medžiagą kita, o tai nėra labai reta. Kai susitikime sakydavo: „Išgerkim alaus“, atsisakydavau, nes reikės vairuoti. Tada paragindavo: „Parūkom, niekas nieko neužuos.“ Mes iš karto nuo stipriųjų pradėjome.
– Heroinas?
– Taip. Paragavau pirmus kartus, tuomet buvo pora metų, kai vartojau kas kelis mėnesius. Tai stiprino viltį, kad bet kada galima sustoti. Tada nemaniau, kad tai gali virsti priklausomybe ir labai sunku tą ribą atskirti – kada.
– Ieškojote narkotikų?
– Pradėjau sąmoningai ieškoti ar jų, ar išgerti, bet gėrimas labai pastebimas. Aš turėjau patirties su cheminėmis medžiagomis, kartais kokią tabletę išgerdavau.
– Pirkdavote?
– Žinoma. Čia vienas mitų, kad visi dovanoja.
– Vadinasi, žinojote vadinamuosius taškus, kur galima įsigyti?
– Kai žmogus jaučia, kad ko nors reikia, lygioje vietoje suranda. Tik niekada nebuvau tabore, nes man atrodė, kad ten važiuoja narkomanai, o aš ne toks.
Tas ribas visi labai stipriai nukelia. Kai jau leisiuosi, būsiu narkomanas, dabar tik rūkau.
Yra buvę tokių atvejų, jog aš esą negaliu į taborą nuvažiuoti, kad neužsikrėsčiau narkomanija, bet prašau kitų tokio likimo žmonių, jog išneštų iš ten.
– O iš kur pinigai?
– Turbūt nieko nenustebinsiu. Iš atlyginimo arba aukų, greitieji kreditai – aš juos labai tiesmukai supratau. Parašyta „vartojimo“, tai privartota nemažai.
Pasitraukus cheminei miglai tavęs laukia ne tik sveikatos bėdos, bet ir begalė skolų – vartojimo kreditų, antstolių ir ko tik nori. Labai baisu pamatyti tą visumą, norisi vėl kur nors bėgti.
– Neskaičiavote, kiek jums kainavo priklausomybė?
– Tai didelės sumos. Bet dabar dirbdamas šioje srityje matau, kad galėjo būti dar blogiau. Gerai, kad tuo metu neturėjau jokių legalių darbo pajamų, tad niekas man tų kreditų tiek daug nedavė, kiek kiti žmonės prisirenka.
Nesu skaičiavęs, kiek išleista iš viso. Žinau, kiek buvo paskolų, kurios manęs laukė, kiek žmonėms buvau skolingas. Dabar esu visiškai apsidraudęs ir šioje bendruomenėje jau 9 metus neprieinu prie bendruomenės pinigų tiesiogiai.
Visi pinigai yra „Carito“ sąskaitoje. Man niekas nesakė, kad taip reikia daryti, aš pats taip nusprendžiau.
Tai apsunkina buhalteriją, bet man ramiau. Ir dėl žmonių pasitikėjimo, ir dėl savęs paties.
– Ar sau buvote pasakęs: taip, aš esu narkomanas?
– Gal sakiau žodį „priklausomas“.
***
Visą interviu skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
Bendruomenei „Aš esu“ labai reikalinga jūsų parama. Visus neabejingus kviečiame finansiškai prisidėti prie pagalbos priklausomybės ligų paliestoms šeimoms, prisidedant prie iniciatyvos „AŠ ESU, NES ESI TU“.
Tai padaryti galite pervesdami auką į bendruomenės banko sąskaitą LT13 7044 0600 0764 9090 (AB SEB Bankas).
Iki balandžio 30 d. galite aukoti ir telefonu 1454 (skambučio kaina 2 eurai).
Padėti bendruomenei galite ir dalyvaudami paramos koncerte „AŠ ESU, NES ESI TU“, kuris vyks šių metų balandžio 2 d. 19.30 val. Vilniaus Vaidilos teatre.
