Auklė lietuvių emigrantų šeimose patyrė tokių akibrokštų, kad šiaušiasi plaukai

„Kovo 11-ąją norėjau švęsti mieste. Būčiau ėjusi ir žiūrėti miuziklo apie Žygimanto ir Barboros Radvilaitės meilę. Juk iš Vabalninko po 40 metų persikėliau į Panevėžį, kad turėčiau daugiau veiklos. Bet taip sutapo, kad šventinę dieną turėjau dirbti. Nieko, dar atsigriebsiu“, – mojo ranka vienoje miesto gydymo įstaigoje budėtoja įsidarbinusi Zita Mejerienė.

Jos pensinio amžiaus sulaukęs vyras Henrikas liko gyventi Vabalninke, dirba kūno kultūros mokytoju.

Abu susitinka savaitgaliais Panevėžyje, jųdviejų neseniai įsigytame bute. Drauge nugyvenę daugiau kaip keturis dešimtmečius, užauginę du sūnus ir keturių anūkų susilaukę sutuoktiniai juokiasi, kad ėmė gyventi tarsi meilužiai. Bet jiems abiem taip tinka.

Per 60 metų perkopusi Z.Mejerienė dėkinga vyrui, kad jis jos nestabdė ne tik tada, kai ji pakėlė sparnus iš Vabalninko, bet ir pačios Lietuvos. Prieš kelerius metus moteris išvažiavo dirbti aukle į Škotiją ir ten praleido trejus metus.

Grįžusi vėl ilgai nenustygo vienoje vietoje ir išvyko saugoti vaikų į savo svajonių šalį Ispaniją. Iš jos grįžo neplanuotai greitai – po savaitės.

Su vieno iš sūnų draugų Ispanijoje pagalba Z.Mejerienei teko sprukti iš ją pasamdžiusios keistos šeimos namų – aukšta tvora aptvertos, šunų saugomos didžiulės vilos.

Ir tą kartą H.Mejeras žmonai pamokslų neskaitė. Kai praėjus šiek tiek laiko pati jam užsiminė, kad vėl norėtų važiuoti padirbėti aukle, šį kartą į Angliją, vyras jos paklausė, ar ji pamiršo, kaip baisiai atrodė ir jautėsi, kai grįžo iš Ispanijos.

Kai kurie pažįstami irgi traukė pečiais. Ar ne labiau apsimokėtų senukus slaugyti? Juolab kad turi medikės išsilavinimą.

„Aš myliu vaikus, man su jais daug įdomiau nei su senais žmonėmis. Man siūlė slaugytojos darbą Vokietijoje, bet atsisakiau“, – paaiškino moteris.

Jaunystėje Z.Mejerienė norėjo studijuoti pedagogiką, bet nepavykus įstoti pasuko į mediciną. Šešiolika metų dirbo medicinos sesele Vabalninke.

Mejerai yra kilę iš Ramygalos. Į Vabalninką atvyko po studijų, gavę paskyrimus. Pasak pašnekovės, tai buvo gera vieta gyventi ir auginti vaikus. Anuomet Vabalninkas buvo gyvas miestelis, vien tuomečiame Žemės ūkio technikume mokėsi 800 mokinių. Šeima susilaukė dviejų sūnų.

Vyriausiajam Arendijui dabar 40 metų, jaunesniajam Jordanui – 35-eri. Abu jie, kaip ir tėtis, sportininkai. Per krepšinį abu ir mokslus baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes dar moksleiviai buvo pakviesti žaisti koledžų krepšinio klubuose.

Vėliau broliai baigė universitetus. Arendijus tapo diplomuotu treneriu, Jordanas – verslo vadybininku, tačiau taip susiklostė, kad treneris dirba versle, o verslo srities specialistas – treneriu. Vyresnysis sūnus liko gyventi JAV, vedė amerikietę, susilaukė dviejų berniukų ir sėkmingai darbuojasi su žmona įkurtame versle. Jaunėlis Anglijoje sukūrė šeimą su lietuve, ten augina dvi dukreles, turi vaikų krepšinio klubą.

Abu broliai praėjusią vasarą dalyvavo Kaune vykusiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse.

Z.Mejerienė neslepia, kad jai skauda širdį, jog vaikai gyvena ne Lietuvoje. Motina raminasi, kad jiems gerai sekasi, ir viliasi, kad bent jau jaunesnysis su šeima kada nors grįš į gimtinę.

Tėvams glosto širdį, kad abu sūnūs, nors daug metų gyvena svetur, nepradėjo kalbėti su akcentu, o svarbiausia – didžiuojasi esantys lietuviai ir pabrėžia, kad kilę iš kaimo, Vabalninko. Amerikoje gyvenančio Arendijaus abiejų sūnelių dokumentuose įrašyta lietuvių tautybė. Vaikų motina amerikietė tam neprieštaravo.

Z.Mejerienė yra viešėjusi pas sūnus JAV ir Anglijoje. Tačiau ji niekad nepagalvojo, kad jai būnant brandaus amžiaus teks išvykti į užsienį dirbti.

Vabalninke ji turėjo ritualinių paslaugų verslą, gerų bičiulių. Tačiau prieš kelerius metus staiga neteko darbo. Z.Mejerienei nepavyko laimėti salės, kurioje daug metų teikė šarvojimo paslaugas, nuomos konkurso.

Uždariusi ritualinių paslaugų įmonę, moteris įrangą – žvakides, vazas atidavė bendruomenei. Dar kaimynus ir bičiulius paskatino įkurti bendruomenės namus buvusioje mokykloje. Vabalninkiečiai palaikė idėją ir netrukus jau turėjo kur susirinkti.

Kai iki pensijos dar buvo likę šiek tiek metelių, ji aktyviai įsitraukė į bendruomenės veiklą. Darbo biržoje vabalninkietės tiesiai šviesiai paklausė, ko ji čia atėjo – esą stažo pakanka, išmokos jokios nepriklauso.

Moteris nematė prasmės Vabalninke imtis kokio kito verslo, nes gyventojų mažėja, jie senėja. Anksčiau Z.Mejerienė jau buvo išbandžiusi ne vieną verslą – turėjo mažytę maisto prekių krautuvėlę, komisą, prekiavo gėlėmis. Nors ir vertėsi per galvą, kad užsidirbtų, ji savęs verslininke nedrįso vadinti. Atrodė per skambu.

Z.Mejerienė pradėjo ieškoti auklės darbo. Atsiliepė Škotijoje gyvenanti lietuvių odontologės ir farmacininko šeima, auginanti du 4 ir 7 metų vaikus. Škotijoje vaikų iki 12 metų negalima palikti vienų namuose, todėl nemažai tos šalies gyventojų samdo aukles.

Netrukus paaiškėjo, kad vaikų, pas kuriuos ruošėsi vykti moteris, seneliai yra jos pažįstami.

„Man labai pasisekė, kad patekau į gražią inteligentų šeimą. Vaikai buvo gerai išauklėti, mandagūs, drausmingi. Jie nebuvo įnikę į kompiuterius, bet kokiu oru eidavom žaisti į lauką. Man su jais buvo smagu. Turėjau laisvus savaitgalius, šeimininkai pavežiojo po šalį. Vasarą grįždavau namo ilgų atostogų, nes vaikai viešėdavo Lietuvoje pas senelius“, – pasakojo vabalninkietė.

Nors lietuvė nekalbėjo angliškai, tai jai nesutrukdė Škotijoje susirasti draugės. Lietuvė labai susibičiuliavo su šioje šalyje jau 20 metų gyvenančia tailandiete. Paklausta, kaip jos susikalbėdavo, Z.Mejerienė atsakė, kad internete naudojosi vertimo programa, bėgant laikui pramoko šiek tiek angliškai.

Škotijoje galbūt ji būtų likusi ir ketvirtiems metams, bet labai pasiilgo šviesaus dangaus, giedresnio oro. Jos akys krypo į saulėtąją Ispaniją.

„Nemanykite, kad mano amžiaus moterims lengva gauti auklės darbą. Šešiasdešimtmetės ir vyresnės jau laikomos senomis. Tėvai bijo, kad nepajėgs susidoroti su darbu, ypač, jeigu dar reikia gaminti valgį ir tvarkyti namus. Labai jaunų nenori šeimininkės, nes nerimauja, kad tokios suvilios vyrus. Taigi paklausiausios, ko gero, penkiasdešimtmetės“, – pasakojo pašnekovė.

Vis dėlto Z.Mejerienė sulaukė pasiūlymo dirbti. Pietinėje Ispanijoje gyvenanti lietuvių šeima jai pasiūlė prižiūrėti vienų metų mergaitę. Šeimoje augo dar du mokyklinio amžiaus vaikai.

Z.Mejerienei naujoji šeimininkė sakė, kad dabar mažąją prižiūri pedagoginį išsilavinimą turinti auklė iš Kauno. Šioji esą laisvai kalba dviem užsienio kalbomis. Su šia aukle ji turėsianti keistis kas porą mėnesių. Tokios sąlygos moteriai tiko. Z.Mejerienė tikėjosi, kad nuvykusi į Ispaniją susitiks su ta kauniete, perims iš jos pareigas.

Tačiau nuvykusi savo pirmtakės nerado. Oro uoste ją pasitikusi vaikų motina paaiškino, kad auklę atleido, nes ji vartojo alkoholį.

Z.Mejerienei šeimininkė iš pirmo žvilgsnio pasirodė maloni moteris. Bendraudama internetu ji buvo susidariusi kiek kitokį įspūdį, tad skrisdama nerimavo.

Vaikų motina ją nuvežė į didžiulę baltą vilą, beveik kaip rūmus. Namai buvo aptverti aukšta tvora. Kiemą saugojo du dideli šunys. Auklė buvo palydėta į jai skirtą patalpą – mažą kambarėlį, tikrą kamarą.

Šeimininkė parodė, kur yra virtuvė, ir informavo, kad vaikai keliasi 7 valandą ryto.

Atvykėlei po kelionės nepasiūlė ne tik vakarienės, bet ir stiklinės vandens.

Ryte Z.Mejerienė trumpai pamatė vaikus. Motina vyresniuosius išvežė į mokyklą, mažylę – į darželį, po pietų parvežė. Auklei pasakė, kad paskui vaikus vežioti teks jai. Z.Mejerienei buvo priskirtos ir šeimininkės – namų tvarkytojos pareigos. Ji privalėjo kloti šeimininkų lovą, surinkti jų ir vaikų išmėtytus daiktus ir sudėti į vietas, išplauti vonios kambarius, aptvarkyti namus. Šeimininkai pageidavo gaminti valgį, bet labai to nesureikšmino, sakė, kad jie valgo mieste.

Mėgstanti gaminti Z.Mejerienė pasisiūlė paruošti vaikams pusryčius, vakarienę visai šeimai. Tačiau namuose nebuvo jokių produktų, išskyrus pilną šaldytuvą vyno ir prie jo tinkančią užkandą: sūrius, alyvuoges. Paprašytas vaikų tėvas nupirko maisto.

Nežinodama šeimininkų įpročių, Z.Mejerienė klausinėjo šeimininkės, kur turi būti sudėti įvairūs daiktai, drabužiai. Tai jauną moterį akivaizdžiai erzino. Kartą iš auklės išgirdusi klausimą, ar nereikėtų išplauti nešvarių drabužių, užuot juos dėjus į spintą, vaikų motina pareiškė, kad samdinė jos negerbia.

„Mačiau, kad ji nuolat pikta, tačiau nesupratau, kodėl“, – sakė Z.Mejerienė.

Auklė tiksliai nežinojo, kuo dirba ją pasamdę žmonės. Vaikų motina prasitarė esanti teisininkė, o jos vyras – technologijų srities specialistas.

Z.Mejerienė pasakojo, kad jie labai nustebo, kai ji paprašė užrašyti ant lapo tikslų adresą.

„Kam jums reikia?“ – nesuprato vyras ir žmona.

„Kad išėjusi nepasiklysčiau“, – paaiškino auklė. Jos prašymas buvo išpildytas.

Tiesa, šeimininkai Z.Mejerienei nedavė rakto nuo vartų, paaiškino, kad patys išleis, kai reikės.

„Mane glumino tokie dalykai, bet juk kiekviena šeima turi savo taisykles. Aš atvažiavau pas juos dirbti, vadinasi, turiu jų laikytis“, – svarstė moteris.

Vieną saulėtą popietę visa šeima išsiruošė į paplūdimį, tačiau auklės nepakvietė. Ji liko užrakinta namuose.

„Tu buvai nubausta, kad man nerodei pakankamai pagarbos“, – vėliau Z.Mejerienei paaiškino vaikų motina.

„Jutau, kad aš tuose namuose nepritapsiu. Galutinai mane pribloškė mano vadinamojoje kamaroje įtaisyta filmavimo kamera. Aš nieko prieš, kad namuose įrengtos kameros, tačiau turėjau būti įspėta, jog būsiu filmuojama, ir dar tokioje privačioje erdvėje“, – pamena pašnekovė.

Kai apie tai motina telefonu papasakojo jaunėliui sūnui, šis liepė jai nedelsiant susikrauti daiktus ir važiuoti namo. Vyras tą patį vakarą atsiuntė draugus, gyvenančius Ispanijoje, kad paimtų motiną iš tų namų.

Z.Mejerienė patiekė šeimininkams vakarienę, susikrovė lagaminą ir pasuko link durų. Šiems iš nuostabos atvipo žandikauliai.

„Jūs išeinate? Kas atsitiko?“ – sušuko vaikų motina.

„Jeigu jūs nesupratote, nematau prasmės aiškinti“, – atsakė auklė.

Kieme Z.Mejerienę pasivijo šeimininkas ir paprašė parodyti lagaminą – norįs patikrinti, ar ji ko nepavogė.

„Neprieštaravau. Ačiū jam, kad paskui visus daiktus gražiai sudėjo atgal į lagaminą“, – apie Ispanijoje praleistą savaitę pas lietuvius pasakojo Z.Mejerienė.

Namo grįžusi moteris kurį laiką jautėsi labai sukrėsta, negalėjo rasti ramybės.

Tačiau nemaloni patirtis neatgrasė jos nuo auklės darbo.

Netrukus ji apsigyveno Anglijoje, lietuvių emigrantų šeimoje, auginančioje 14 metų sūnų ir dvi 10 bei 2,5 metų dukras. Vaikų tėvai daug dirbo, statybose plušantis tėtis namo grįždavo tik savaitgaliais.

Z.Mejerienė pasakojo neblogai sutarusi su vaikais, ypač su vyriausiu paaugliu. Vyresnė jo sesutė purkštaudavo, kai auklė ir motina jos prašydavo susitvarkyti kambarį, susirinkti išmėtytus drabužius, susišukuoti rytais plaukus. Ji norėjo, kad tai darytų auklė.

Pasak Z.Mejerienės, skirtingai nei jos saugoti Škotijos lietuvių vaikai, čia vyresnieji daugiausia laiko praleisdavo ne gryname ore, o prie kompiuterių ir televizoriaus. Tuo tarpu mažoji mergaitė nesitraukė nuo auklės nė per žingsnį.

Vaikų motina auklei pasiguodė, jog vyresnioji dukra specialiai sudaužo mobiliuosius telefonus, kad gautų naujausio modelio.

Kartą jaunoji panelė kieme auklę nuo galvos iki kojų išprausė vandeniu iš žarnos daržui laistyti.

„Sutrikau, bet labai nenustebau. Galbūt vaikas tokiu būdu išreiškė nepasitenkinimą, kad mokiau tvarkos.

Paskui mergaitė man prasitarė, kad aš nelabai jai patikau, bet iš jų namuose dirbusių 7 auklių vis tiek tapau geriausia“, – pasakojo pusmetį šioje šeimoje dirbusi Z.Mejerienė.

Dabar ji vėl ieško auklės darbo.

„Nesvarbu, čia, Panevėžyje, ar užsienyje. Svarbu nesėdėti sudėjus rankų. Geriausi vaistai nuo depresijos yra darbas“, – sako ji.

Z.Mejerienė turi du hobius – mezgimą ir rankinių kolekcionavimą. Ji kuria nuostabiai gražius mezginius iš įvairiausių raštų ir siūlų: skraistes, sages, šalius. Pastaruosius panaudoja ir vazonams dekoruoti – kaip dirželius.

Jos sūnūs vaikystėje dėvėjo tik mamos numegztus megztinius. Mezgė ji ir sau, ir vyrui.

„Tik anūkams nebeįtinku“, – juokėsi pašnekovė.

Z.Mejerienės bute į akis krinta įvairaus dydžio moteriškos rankinės, subtiliai pritaikytos kaip dekoro detalės. Moters kolekcijoje yra apie 300 rankinių.

Vabalninke ji buvo surengusi savo rankinių parodą.

Vabalninkiečiai visada elegantišką, pasitempusią Z.Mejerienę vienu metu buvo praminę rankinių karaliene.

Moteris prisipažino, kad rankinės yra jos silpnybė. Potraukį joms ji pajuto labai jauna. Jas pirkdavo pati, parveždavo lauktuvių artimieji. Sužinoję apie moters pomėgį rankines dovanojo draugai. Sūnūs motinai yra nupirkę ir vienetinių, brangių rankinių.

Z.Mejerienės kolekcijoje yra ir neįkainojamų rankinių. Viena seniausių, gėlėmis išdekoruota piniginė-rankinė priklausė jos močiutei. Anūkė pamena, kad senoji ją pasiimdavo į bažnyčią, įsidėdavo rožinį, maldaknygę ir komodos raktus.

Moteris išsaugojo ir mamos rankinuką, kurį jai tėtis parvežė iš Maskvos.

„Didelė dalis mano rankinių yra pirktos vadinamuosiuose skudurynuose, blusų turguose. Būdama užsienyje nesusilaikau nepasiraususi tuose lobynuose“, – kalbėjo ji.

Pastaruoju metu moteris jaučia aistrą mažoms, miniatiūrinėms, dekoratyvinėms rankinėms.

Z.Mejerienė dažnai pati keičia kasdienes rankines, derina jas prie garderobo. Moteris tikina, kad jai visai nesunku perdėti vienos rankinės daiktus į kitą, o juk ta procedūra daugelį moterų verčia su ta pačia rankine vaikščioti ilgiau nei reikėtų.

„Čia kaip su pačiu gyvenimu. Nereikia bijoti pabandyti kažko naujo“, – juokėsi ji.