Lietuviai nustemba, kai azijietiškos išvaizdos mergina jiems prisistato Rūtos vardu. Taip yra todėl, kad tikrasis iš Kinijos atvykusios Qiaoyun Peng (25 m.) vardas europiečiams per sunkus. Per keletą metų mergina nesutiko nei vieno žmogaus, kuriam pavyktų teisingai jį ištarti (apytikriai jis skamba kaip „Čiauojin“). Anglakalbiams ji prisistato Sophie, latviams – Guna, o savo tikrojo vardo labai pasiilgsta.
Šiuo metu Qiaoyun-Rūta mėnesiui atvykusi į Vilnių, į Lietuvos edukologijos universitete vykstančius lietuvių kalbos ir kultūros kursus. Po to važiuos tęsti Baltijos šalių kultūros studijų Estijoje, Tartu universitete.
Lietuvišką vardą Qiaoyun davė jos lietuvių kalbos mokytojas Rokas Liutkevičius, kai ji pradėjo mokytis lietuvių kalbos gimtojo Pekino užsienio studijų universitete (Beijing Foreign Studies University). Tai buvo prieš ketverius metus.
Kaip Kinijoje gyvenusi mergina sugalvojo mokytis lietuvių kalbos? Ji pasakojo: „Mūsų universitete dėstoma daugybė kalbų, vienu metu jų buvo 68 (skaičius nuolat kinta). Pirmiausia pasirinkau latvių kalbos mokymąsi, mums buvo siūlomas tik vienų metų trukmės kursas, tad pasimokiusi latvių kalbos perėjau prie lietuvių. Žmonės sako, kad šios kalbos panašios, be to, mane sudomino tai, kad jos – seniausios indoeuropiečių kalbos, giminingos sanskritui.“
Tiesa, pradėjusi mokytis lietuvių kalbos užsienietė išsigando, kai sužinojo, kad lietuvių kalboje kirtis šokinėja per visus skiemenis – latvių kalboje visuomet kirčiuotas pirmas skiemuo. Jai susidarė įspūdis, kad lietuvių kalba už latvių sunkesnė. Ji sakė: „Man nesmagu, kad mano lietuviškų žodžių tarimas vis dar labai prastas, bet per kelis metus niekaip neišmokau, kur dėti tą jūsų kirtį...“
Šis interviu vyko anglų kalba, mat šia kalba bendrauti jai daug lengviau. Lietuviškai gali skaityti nesudėtingas knygas, kitus paprastus tekstus, bet kalbėti ir rašyti pačiai gerokai sunkiau. Užtat ji moka lietuviškai dainuoti „Ant kalno mūrai“ ir „Plaukė žąselė per ežerėlį“ – šių dainų išmokė mokytojas R. Liutkevičius, dar studijuojat Kinijoje. Ten mergina baigė bakalauro studijas, o magistrantūrai pasirinko Estiją.
Vilniuje pašnekovė pirmą kartą apsilankė prieš trejus metus vasaros lietuvių kalbos ir kultūros kursuose. Miestas jai labai patiko, nes jis įdomus, jame visko daug, bet jis nėra pernelyg didelis. Nepalyginsi su Pekinu, kuriame – 17 milijonų gyventojų.
Kalbas pasirinko prieš tėvų valią
Pagrindinė merginos iš Kinijos specialybė Pekino užsienio studijų universitete buvo rusų kalba ir literatūra, kurią pasirinko todėl, kad labai mėgo skaityti rusų rašytojų kūrinius (ypač jai patinka Vladimiras Majakovskis, Osipas Mandelštamas, Aleksandras Blokas). Šiaip jau rusų kalba Kinijoje nėra populiari, ji dėstoma nebent mokyklose, esančiose netoli Kinijos-Rusijos sienos.
Dar prieš rusų kalbą, tėvų įkalbinėjama, Qiaoyun-Rūta buvo pradėjusi studijuoti teisę. Teisės studijos Kinijoje labai populiarios. Tačiau jai jos nepatiko, tad susikaupė ir tėvams pasakė, kad renkasi tai, kas arčiau širdies. „Seniau mano tėvai skųsdavosi, kad dukra per dienas nieko neveikia, tik skaito poeziją, na, o kai ėmiau literatūrą studijuoti, jie jau nebegalėjo skųstis, juk aš mokiausi“, – nusijuokė kinė.
Studentės baigiamojo darbo tema Tartu universitete bus apie etnografiniais raštais margintus Baltijos tautų mezginius. Tokią temą jį pasirinko todėl, kad mėgsta rankdarbius. Vėliau norėtų toliau studijuoti doktorantūroje.
Estijoje mergina gyvena jau antrus metus, taigi yra pramokusi ir estų kalbos. O prie lietuvių kalbos studijų ji vis sugrįžta, kai aptinka tam skirtus kursus.
Kinijoje žmonės kartais nusistebi, kam merginai reikalinga ta lietuvių kalba ir žinios apie Baltijos šalių kultūrą. Tačiau ji tiki, kad jos žinios, tokios retos Kinijoje, gali pasirodyti naudingos, nors tiksliai ir nežino, kaip jas panaudos.
Daugelis kinų mano, kad Lietuva ar Latvija – tarsi Rusijos dalys, tad Qiaoyun-Rūta nori jiems papasakoti daugiau. Kad būtų aiškiau, jiems visuomet sako, kad Lietuva yra prie Lenkijos, o Estija – prie Suomijos.
Na, o jei Kinijos gyventojas yra girdėjęs apie Lietuvą daugiau, tai visuomet sieja ją su gintaru. Kinijoje gintaras labai vertinamas kaip turintis mistinių gydomųjų galių ir yra brangus. Artimieji jos kartais prašo lauktuvių parvežti gintaro, tačiau jai tą daryti būtų brangu – turistai gali gintaro parsivežti be muito, tačiau ji ne turistė, o studentė, tad turėtų nemažai mokėti.
Baltijos šalių kultūra besidominti kinė iš savo šalies gauna stipendiją, kurios pakanka kukliam pragyvenimui. Jeigu nori prisidurti pinigų, tarkim, kelionėms, papildomai uždirba iš vertimų. Verčia iš anglų ar rusų į kinų kalbą.
Teko ir išversti vieną nesudėtingą tekstą iš lietuvių kalbos. Ji nusijuokė: „Jūsų kalba Kinijoje labai reta, taigi vertimo įkainiai daug didesni nei verčiant iš populiaresnių kalbų. Svarstant teoriškai, jeigu tektų iš jūsų kalbos versti daug tekstų, tai aš labai daug uždirbčiau. Tačiau iš tikrųjų vertimų iš lietuvių į kinų kalbą poreikis nėra didelis.“
Svajoja nuvykti į... Kudirkos Naumiestį
Universitete Qiaoyun-Rūta yra išklausiusi ir Baltijos šalių istorijos kursą. Su Latvijos ir Estijos istorija viskas buvo daugmaž aišku, o Lietuvos istorija jai pasirodė tokia turtinga įvykių ir paini, kad buvo labai baisu pagalvoti apie egzaminą... „Ypač sunku man įsiminti ir ištarti kunigaikščio Kęstučio vardą, o dar ta jūsų „e“ nosinė...“ – prisiminė mergina iš Kinijos.
Ją labai sudomino Mažoji Lietuva ir jos istorija. „Taip keista, kad dalis lietuviškų žemių seniau priklausė vokiečiams“, – stebėjosi ji. Tuo pasidomėjusi labai užsinorėjo aplankyti Kudirkos Naumiestį ir šalia jo buvusį išnykusį vokišką Širvintos miestą, tačiau pasiaiškino, kad ten reikia važiuoti su persėdimu Marijampolėje ir visa kelionė užimtų nemažai laiko, tad kol kas šio sumanymo atsisakė.
Savo gimtinėje kinė paskutinį kartą lankėsi prieš dvejus metus. Labai pasiilgsta ne tik savo šeimos, bet ir kinų maisto. Apie Lietuvoje ar Estijoje esančių kinų restoranų meniu ji atsiliepė mandagiai: „Nesakau, kad tas maistas blogas, gal lietuviams taip patinka, bet čia jis kitoks nei Kinijoje. Mes tikrai nededame prie visų savo patiekalų tiek cukraus ir tiek padažų, kaip jūs.“
Užtat neseniai ji labai nustebo kinų restorane sostinės Dominikonų gatvėje aptikusi ryžių makaronų ir kitų patiekalų, kurių skonis buvo lygiai toks pats, kaip gimtinėje. Ji pasakojo: „Jau pamaniau, kad užmiršau tikrąjį maisto skonį ir jis man Lietuvoje vaidenasi. Autentiško kinų maisto neradau nei Berlyne, nei Stokholme, tad iš kur jis Vilniuje... Bet kai pas mane apsilankė bičiulis kinas, dabar gyvenantis Amsterdame, ir į tą restoraną nuėjome kartu, jis patvirtino, kad maisto skonis visiškai autentiškas, kaip pas mus.“
Tad, nors mergina ir negali sau leisti dažnai valgyti restoranuose, dabar vis stengiasi nueiti į tą, kuris ją taip sužavėjo.
Ji labai mėgsta ir lietuvišką maistą, ypač didžkukulius. Moka pagaminti šaltibarščių, tik daugelis kitataučių juos pamatę nusigąsta, kas tai per rožinė sriuba...
Galbūt dirbs mezgėja
O ar Baltijos šalių kultūrą studijuojanti mergina turi daug šansų dirbti pagal savo specialybę Kinijoje? Ji sako: „Labai norėčiau tapti dėstytoja. Na, o jei nepavyks, imsiuosi mezgimo – ne tik domiuosi Baltijos šalių mezginių raštais, bet ir pati moku megzti, ir man tai labai patinka. Kinijoje megzti moka tik vyresnio amžiaus žmonės, man keista, kad pas jus to dar mokoma mokyklose.“
Bet ar ji tiki, kad savo pramone garsėjančioje Kinijoje būtų perkamos rankomis megztos ir Baltijos šalių raštais margintos pirštinės? Ji sakė: „Manau, jei prekę tinkamai pateikčiau žmonėms ir išreklamuočiau, ji būtų reikalinga. Pekine pažįstu estę, pardavinėjančią estišką duoną, ir prašančią už ją brangiai, po 7 Eur už nedidelį kepaliuką. Šiaip jau tokios brangios duonos niekas nepirktų, bet verslininkė ją pateikia kaip ekologišką, labai sveiką, ruginę autentišką duoną iš šiaurės, ir pirkėjų netrūksta...“
Kinijoje likę keliaujančios studentės tėvai rūpinasi, kad mūsų krašte mergina nesušaltų, o ji pati gyvenimu čia nesiskundžia. Paprašyta įvardyti, kas Lietuvoje jai nepatinka, pamini tik pesimistines žmonių nuotaikas.
Pašnekovė pastebėjo: „Man atrodo, jūs pernelyg dažnai skundžiatės savo sunkia ir liūdna istorija. Taip, aš ja domėjausi, buvau prie televizijos bokšto ir žinau, kad skaudžių išgyvenimų Lietuvoje buvo daug. Bet dabar jūsų šalyje viskas palyginus gerai, tad ar reikia tiek skųstis praeitimi? Gal geriau galvoti apie ateitį?“
